Ūmai pakyla, akimirkai pradingsta, galiausiai sužėri žaismingomis varsomis. Gražumas neišpasakytas! Šoka saulužė ant sidabro kalno, aukso nuometu pasidabinusi, paparčių žiedų karūną ant galvos užsidėjusi…Koks didelis ir neišmatuojamas saulėtekis!
Sukasi stebuklingas ugninis kamuolys, atvedęs mus į šį pasaulį, išlydės ir į paskutinę kelionę. Kas rytas keliasi griežtai nubrėžtu laiku, kas vakaras ramiai nueina ilsėtis. Saulė nesirenka – geras ar blogas, nusipelnęs ar nevertas, šviečia visiems vienodai rūpestingai ir saikingai. Ji savo rankose laiko ląstelės gyvybę ir leidžia rutuliotis jai įvairiausiais pavidalais.
Milijardus metų dega ugninis kamuolys Visatos erdvėje. Iš jo į visas puses sklinda neįsivaizduojamų galių energijos spiečiai. Kas jis – Visatos širdis ar tik jos dalelės centras? Saulė – amžina, nedaloma, esanti visur. Ji tokia milžiniška, kad į jos turinį sutilptų milijardas tokių kaip mūsų Žemė. Saulės kamuolys – jos namai, spinduliai, sklindantys į visas puses – jos dvasia ir mintys. Dievas negalėjo pasirodyti žmonėms, saulėje paliko savo atvaizdą.
Vos pažvelgus į saulę, merkiasi akys nuo šviesos, o jei Dievas pasirodytų žmonėms – akys ir dvasia iškart prarastų regėjimą. Dievas pilko mums saulę, panašią į save patį. Ji dega kaip amžinasis aukuras ir šviečia begaline meile. O žmogus ar turi saulę savyje? Tai ne širdis, kuri kas akimirką varinėja kraują, tai ne sąmonė, kuri skleidžia mintis ir skatina veikti, o saulės rezginys, gaudantis, jaučiantis ir iššifruojantis kosminius impulsus.
Žmonės dedasi išmintingi, o nesupranta net paprasčiausių dalykų esmės. Ar mes gebame duoti, nelaukdami atpildo, ar mokame mylėti, nesisavindami kitų? Ne patys kylame link saulės, o norime, kad ji prisiartintų prie mūsų. Milijardus metų sukasi Visatos erdvėje ugninis kamuolys, milijardus metų aplink jį tęsia savo kelionę Žemė.
Saulė įkopė į vasarvidžio sostą, trumpam susimąstė. Žvelgia iš aukštybių taip spiginančiai, lyg veidrodžio šuke rėžia akį. Paspindakiavusi suks skaistų gymį rudenio pusėn. Su saulėgrįža išsisklaidys didysis žydėjimo svaigulys. Negaila jo, kaip jaunajai prarastos nekaltybės tuoktuvių naktį. Tapdama jaunamarte, ji pereina iš vieno būties rato į kitą. Jos jaunystė tokia viliojanti ir trumpa, įsupusi ją į nuotakos rūbus, yra ne kas kita, kaip nesuvoktas noras pajusti savo esybe didžiąją kūrybos paslaptį.
Šiuo siekiu visa gyvybė iškopia į savo aukštumas. Jas perėjus, tampa kitokia: jaunystės aistrą ir grožį pakeičia jau ne tokia skaisti, bet rami meilė ir vaisingumas. Aistra akla, ji gundo eiti prieš savo prigimtį ir priešintis Kūrėjo valiai, jos didžiausias noras pratęsti tą būseną ir svaigintis jos karštu alsavimu. Aistra degina ir griauna, o meilė nutiesia ilgalaikius tiltus, mezga ir nokina vaisius.
Jei gamta tik žydėtų, užmerktų akis visi, kurie semiasi kasdienybės peną iš jos dosnių aruodų. Gamta sukrauna žiedus, sujungia dvi pagrindines stichijas – Ugnį ir Vandenį, ir gyvybė milijonais įvairiausių pavidalų tęsia savo amžinąją kelionę.
Kyla į saulę ir kietas medis, ir gležnutė žolė. Tarpu savęs kuždas, šnabždas: “Kiek daug šviesos! Kokia didelė šviesa!” Visi, kieno gyslomis srūva gyvasties kraujas, ir visai nesvarbu – kokia to kraujo spalva. Kas gyvas, kaip bitutė nektarą, geria didžiausią vasaros dovaną – šviesą ir šilumą, ir sutartinai kopia į metų kalną, žvaliai šlamėdami žaliais šilkais. Saulėgrįžos metą gamta pasiekia gyvybingumo suklestėjimą ir suka brendimo, derėjimo link.
Kūrėjas šaukia ir tave, žmogau, susilieti su visa kūrinija, kad neliktum vien žydinčiu nevaisingu sodu. Tegu gaisrena laužų ugnys ant aukščiausių kalvų, tegu liepsnoja stebulės, ant karčių pakylėtos. Kuo aukščiau plaikstysis ugnis, tuo plačiau nušvies, tuo toliau pasitrauks piktosios jėgos. Pašlovinkim saulę, gerąją motę, kurios glėby visi tarpstam, padėkim jai, kad nepavargtų šviesti.
Pamelskim, kad nesiskubintų nuklysti, o nutolus nepamirštų sugrįžti – visi svarbiausieji darbai dar prieš akis. Koks gilus jausmas apkabina krūtinę, kai visą kraštą nušviečia Joninių ugnys! Kojos darosi tokios lengvos, skraidina per laužo liepsnas, o šios suteikia jėgų sunkiam vasaros darbymečiui.
Kliustelėjo žaluma – tokia įvairybė, jokioj pasakoj nesutiksi. Žolė greta žolės, žolynas prie žolyno. Stiebais susiviję, šakom persipynę. Aliai vienas savitas, skirtingas. Jei į ką panašus, tai tik į save patį, į savo prabočius. Žiedais išsimarginę, vešėdami spindi. Sugeria į save saulės spindulį ir nakties šešėlį, lietaus lašą, ir nakties rasą.
Pakilę nuo pievų, be vargo margarašte skara užklotų visą dangų. Jau tokia neišpasakyta gausybė, jau tokia gražybė…O mes, šioj žemėje užsibuvę, į viską įpratome žiūrėti atsainiai, stebėtis liovėmės. Vis per darbus, rūpesčius, per tą nesibaigiantį skubėjimą. Jei ne deivė Kupolė, kas šitas žolynų jūras motiniškom rankom išsūpuotų?
Saulė nusiridena į aukščiausią paskliautę, kaupia žolynus žolininkės. Ne bet kokius – su trimis šakelėmis. Viena žydi – kaip saulelė teka, kita – kaip mėnulis rieda, o trečia – kaip žvaigždelė spindi. Skina kas septintą, kas devintą žingsnį. Kaip kitaip laukinės žolelės išsaugotų magiškas galias!
Jų priedermė ginti nuo negerų akių ir piktų kerų, negalias išvaryti, stiprybės įkvėpti, saugoti namus nuo nelaimių. Merginos pina pievų gėlių vainikus, leidžia pasroviui, su įstatytomis degančiomis žvakelėmis. Kaip nesibaigianti gyvenimo gija, meilės ir skaistybės paliudijimas, susišaukiantis su saule.
Visa upės vaga mirga, raibsta – nenusakomas reginys. O tuose upeliuose prieš saulėtekį deivės ir laumės pliuškenasi. Mėto vainikėlius ir į ugnį, garbina deivę Ladą. Kas, jei ne ši kosminė būtybė, įkvėptų gyvybės dvasią visam pasauliui?
Į žolynus naktį pribyra rasos. Žvilgena ribėdama šviesa tyrumo įsikūnijimo lašelyčiuose. Kiekvienas lašelis turi akį ir žiūri, pavirsta elfu. Rasa gėla ir šalta, patekėjusi saulė skuba ją šildyti, o rasai nereikia šilumos. Pritvinkę lašai nuo lapų teška žemėn, sprūsta į žolės tankynes, puola į pačias pašaknes, kur net vidurdienį jų nesugraibo saulė skvarbiais spindulių pirštais. O rasakilos tyčia renka rasos vandenėlį.
Jų raukšlėti lapai – kaip taurelės, jose pursloja nusiskaidrinęs žvaigždžių šampanas. Rasakilų lapais per dienas ritinėjasi gyvsidabrio lašeliai, blykčioja spindulių žaismu. Žolės sidabru prisirpusios, pieva net pamėlusi nuo stulbinamos sodrybės. Rodos, priklaupęs valandų valandas vilgytum lūpas stebuklingu dangaus gėrimu, kad tik susigrąžintum jaunystę…
Tai ne drėgmė ir ne vanduo – baltųjų birželio naktų išgrynintas gražumas. Tarsi užburtos princesės ašaros – ir spindi, ir žiba. Rasa užgimusi naktį, jos namai – pievų žolynai, trumpas jos amžius, bet nenusakoma dosnybė. Ji gaivina, prausia, vilgo aliai lapelį ir nusėja gyvais briliantais. Kas, jei ne Kupolės duktė deivė Rasa, pagirdytų dienos karščio ištroškintus žolynėlius, nupraustų dulkėmis apneštus jų veidus, išgrynintų jų saulėtą spindesį?
Žengi žingsnį ir nutvilko iki paširdžių malonus jausmas. Tarsi nematomoji kibintų iš žolynų viešpatijų. Vasarvidžio rasos švytėjimas įžiebia skaisčiausią dvasios kibirkštį, kuri išdegina viduj susikaupusius nešvarumus ir plačiai atkelia širdies vartus stebuklui. Panardink rankas į solsticijos rasą, kad pražystų delnai, kad jų grožis kerėtų akis, o švelnumo pakaktų paglostyti mažylio ir senelio galvai.
Nusimesk drabužius, išsivoliok rasakilų pievoje. Paryčio rasos užteks kūno ir sielos negalavimams ir žaizdoms išgydyti. Rasa sujungia gamtos galias ir įgauna krikšto prasmę.
Saulėlydis irgi platus - per visą dangų. Rusena balzganais gaisais, bet niekaip neužgęsta. Ilgai gyvena žaros dangaus gelmenyse, sukasi pamaži šiaurės kraštu. Ne naktis, o tik prietėmis. Kas gi ten – iš gūdžios žolių tankynės mirkčioja miniatiūrinės švieselės? Tarsi būtų pribyrėję auksinių trupinėlių po žvaigždžių vaišių. Krisdami nusidažė lapijos spalva ir pavirto žalsvais taškeliais.
Virpa virpuliuoja – ar tik ne iš žaltvykslių priedermės? Tai jonvabaliai įžiebė žiburėlius stebuklų nakties garbei. Šviečia nepramintus takus per juodą nakties aksomą. Tokie maži ir keisti padarėliai – nei kirmėliūkštės, nei vabalėliai. O kokia energija spinduliuoja, kokios didelės jų auros! Ar neapsimeta žvaigždelėmis? Paklydusių vėlių žlibėmis spingso, prietėmio balsu kužda. Mįslingais ženklais nužymi tamsą.
Nutyla mintys, bet tik dangus ir žemė supranta tuos ženklus. Pasidedi ant delno gal tavo likimą skelbiantį sutvėrimą, ir užgesta švieselė. Pasijunti sutrikęs ar net nusivylęs. Neverta – išsakyk savo troškimą ir žvelk į tolumas – kokios skaidrios sutemos! Kažkur miško gilumoje laukia pasimatymo aušra.
Prasiskleidžia nakties užuolaida – dar tik pusiaunaktis. Ė, beržynas, skaistaveidis beržotas! Šviesa sklinda nuo kiekvieno medžio – kaip priešaušris. Iškart pasidaro drąsiau ir smagiau. Padvelkia paparčiais, persmelkia jausmas iš vaikystės, kai motulė klodavo papartinį čiužinį. Noris kristi į purius miško patalus ir laginti tolybių paslapty mirksničius dangaus šviesulius.
Paparčiai tokie vešlūs – stiebų nėra, tik didžiulės plunksniškos vėduoklės vejas apie kojas, juosmenį. Kur tas stebuklas, padarantis žmogų laimingą ir turtingą? Papartis žydi vieną vienintelę naktį metuose. Gūdžioje miško tankmėje, mirtinoje vidurnakčio tyloje skleidžiasi purpurinis pumpuras. Kol ieškosi stebuklingo žiedo, beprotiškai daužysis širdis, draskys krūtinę grobuonies nagais, bet akys spindės tyra dangaus šviesa ir siela ties ranką į žvaigždes.
Paparčio žiedas – tik tiems, kurie niekad nepragaišina drąsos ir ištvermės. Nebijok – ryžtingai ženk pasitikti savo laimės, nesustok pusiaukelėje. Nebijok, jei laimė siųs rūsčius išmėginimus – ateis nykiausiu skausmu ir neleis dieviško skaidrumo rasos lašelyje įžvelgti žėrinčių vaivorykštės spalvų, net jei parklupdys ir sugniuždys.
Jei labai geisi ir nuoširdžiai trokši, išmuš tavoji valanda – iškels taip aukštai, kur sklando tik kalnų ereliai, padovanos tokią pilnatvę, kuri skirta šio pasaulio verčiausiems. Aplinkiniai stebėsis: “ Bene paparčio žiedą nešiojies, kad tiek daug išmanai, kad taip gražiai moki gyventi?”
Paparčio žiedo ieškojimas – tai vadavimasis iš vidinės tamsos, iš blogio priespaudos. Tas žiedas glūdi kiekviename iš mūsų, duotas Kūrėjo kartu su prigimtim, tik reikia meile sušildyt, tauriuoju sielos vandenėliu sudrėkint, ir įsikūnys kilniausios svajonės. Slypi dieviškasis stebuklas mūsų širdyse, o jį suranda tik tie, kurie karštai myli gyvenimą. Kurie regi ne akimis, o širdimi, ima ne rankomis, o išmintimi.
Meilė yra didžioji jungtis – su medžiu ir paukščiu, su žole ir žvėrimi, su Žeme ir Visata. Be meilės liūdnos ir piktos akys, skaudančios ir tūžtančios širdys, nyki žemė ir tušti namai, blogio energija užnuodyta erdvė…
Kupolinės… Rasos… Joninės… Naktis kupina burtų ir stebuklų. Šią naktį prasideda tai, kas niekada nesibaigia…