Kelią pastojo upė – nei bristi, nei plaukti. Ne, atviros sraujos neberegėt, seniai po ledu. Pūga uždūmė upės vagą, kai kur neliko nė žymės. Kloniuose, kur krantai lėkšti, sulygino su paupio lankomis. Iš pradžių brendu į sniegą kaip į minkštus patalus iki kelių. Paskui nyru aukščiau juosmens, smengu lig pažastų. Dievulėliau, dar mirksnis ir nugarmėsiu į baltą prarają, iš kur nebegrįžta niekas. Kapanojuos visomis keturiomis, išsikepurnėti neįstengiu. Bliaukia prakaitas čiurkšleliais, tarsi kas būtų šliukšterėjęs ant galvos kibirą drungno vandens.
Mėginu prasimušti į linkius, įsirėžusius giliau, kur vasarą upė žvelgia geltonai rudais molio skardžiais lyg išplautomis akiduobėmis. Viršukalnės net nugaląstos vėjų, o po skardžiais – dar nepatirtų pasaulių keistenybės. Pavėjui nuo šlaitų išmūrytos paslaptingos buveinės. Žvilgsnį gundo įvairiausių stilių pilaitės, susmukusios kuklios pirkelės. Pro ištaigingas arkas ir paprasčiausias duris kviečia užsukti pakeleivį, pasigrožėti dar niekur ir niekada neregėta architektūra.
Baltai juodo miestelio gatvės ir skersgatviai išvedžioti chaotiškai, išraižyti tarpekliais ir tuneliais. Gerai pažaibęs, juose gal net surastum miegančią užburtą gražuolę ar užkeiktus lobius. Bet viskas taip sujaukta, tarsi tyčia, jog užėjusysis iškart pasiklystų. Priešvėjinėje skardžių pusėje tįso balti milžinai, iškišę storus liežuvius. Atrodo, kad jiems kažkas apnuodijo gyvenimą tame chaotiškame miestelyje, slibinai traukėsi, bet, vos prasiveržę pro vartus, krito pasliki ir gavo galą. Miestelis dabar panašus į išmirusią karalystę. Sunku perprasti tokios kūrybos esmę.
Upė sugėrė metų liūdesį ir skausmą, žmonių džiaugsmą ir ašaras. Rudenį klausiausi, kaip neramiai šurgėjo srovė, kaip tirštėjo jos paviršiumi plaukęs ižas. Man buvo baisu, kad upė netaptų akla gyvenimams tų, kurie negali alsuoti be jos sraunumos. Pūgos kvaitulyje virpėjo oras lyg įtemptos laivo būrės. Laivas braškėjo, girgždėjo visais sąnariais, jo stiebuose riaumojo audra. Laivas krypo nuo puolančios vėtros smūgių ir paniro sūkuringą gelmę. Jūros rūsčiu smarkavusi pūga išsikvėpė, o upės nebeatpažinti, liko palaidota sniegynų kapuose. Jos vagos vingius dar ženklina pakrančių augmenys.
Medžiai ir krūmai negandose liko ištikimi upės sargybiniai. Tačiau nesugebėjo apginti nuo užgriuvusio štormo, nes patys dreba šaltyje išrengti ligi nuogybės, tarsi būtų pasmerkti rykštėms už nepaklusnumą. Vienintelis šermukšnis, regis, skausmingai išgyvena netikėtas permainas. Jo kupolas po nelygių ir nuožmių grumtynių išvien pursloja dar šiltais kraujo triškuliais. Žiema sukūrė naujus pasaulius, kuriuose išnyko ribos tarp būties ir nebūties. Jos keisti kūriniai taip paveikė vaizduotę, jog paradau realybės jausmą. Dega, gaisruoja vėpūtiniai šalčio ugnyje. Pasijuntu lyg kalnų uolynuose, po kuriuos karstosi žilabarzdžiai ožiai…
Palieku nesvetinga per prievartą tapusią upę - jau ranka pasiekiamas miškas. Žinau, jis atvers vėl kitokius žiemiškosios kūrybos paveikslus. Iškart akys nukrypsta į pėdas, ką tik įmintas sniege palei upės vingį. Jos irgi suka į mišką. Lyg braukta, lyg šliaužta, šalimais dar įspausta po duobutę. Ilgai godoju, bet negaliu įminti keistos mįslės. Smalsumas nuvilioja svetimu pėdsaku. Mano žingsnis gerokai platesnis, nepataikau į pirmeivio taktą.
Nelengva pūškuoti: pamiškė, panašiai kaip ir upės vaga, užversta sniego keteromis. Prireikia daug pastangų, kol gaunu atsiremti į pirmąjį pakraščio medį. Pagaliau pasijuntu tėviškoje miško globoje. Nebesijaučia įkyrios vėjo traukos, kuri labai nedraugiška suprakaitavusiam kūnui. Sniego paklojai daugmaž išlyginti, kojos nebegrimzta giliau kaip lig klupsčių.
Jau aiškiai matyti, jog šleivota žmogaus. Niekas kitas, senas medžiotojas senu papratimu bus patraukęs miškan. Jis visą gyvenimą globojo ir šaudė žvėris, nerimsta senio širdis, kaip jie tveria po nuožmios pūgos. Nubrido per sniegynus, vilkdamas koją už kojos, šermukšnine pasiramsčiuodamas. Ką dabar veikia medžiotojas apsnigtame miške, kai žvėrys ir žvėreliai dar lūkuriuoja, nesiryždami patikėti tuo, kas nutiko jų buveinėse? Rodos, dar vakar mynėsi minkštos samanos, šurgėjo vėjo gainiojami nukritę lapai.
Šiandien visur balta, lyg atverstas švarutėlis knygos lapas, kuriame nedrąsu bet kaip keverzoti, tad ir neapleidžia savo guolių ir slėptuvių. Pėdsakas kopia per beržoto kalnelį, nusiraivo į juodalksnyno slėnį. Blaškosi, lūžinėja palei ievų, šaltekšnių krūmus, aplenkdamas raizgynus. Niekur nestabtelėta, niekas nepaliesta, tartum tas žmogus būtų slinkęs ir nuslinkęs į savo paslaptį. Dar nenutrukusi pėdsako grandinė – nusidriekia į klonį, kurio šlaitai ir dugnas padrikęs ievynais.
Priekyje kažkas sujuoduoja. Tartum sniego prislėgta pirkaitė. Gal medžiotojų namelis su tamsuojančia pravirų durų anga? Tikriausiai taip ir yra, nes regiu jame judantį siluetą. Mat kur linko senasis medžiotojas. Neskubėdamas artinuosi prie namelio, kad savo netikėtu pasirodymu nesugluminčiau kažkuo užsiėmusio žmogaus. Tačiau atsiskleidęs reginys pirmiau pribloškia mane patį. Pasirodo, vėjas iš ievų viršūnių išpynė skliautus, pūga užklojo putlų sniego stogą.
Gamtos pastatytoje trobelėje iš po žemės pulsuoja šaltinis. Šalia jo pampso suplotą kuprą pakėlęs , samanų gaurais apėjęs akmuo. Prie versmės dubens palinkusi moteris semia tyrą gelmių vandenėlį į molinį ąsotį. Pripildžiusi indą, senoji pamaži patiesina gunktelėjusią nugarą. Pasisuka vedu mano pusėn, bet nepastebi, sėdasi ant akmens, ąsotį su vandeniu pasistato šalia kojų. Senas medžiotojas ir medžiotojų namelis buvo tik mano vaizduotės miražas, sukeltas neįprastų žiemos vaizdinių.
Kurį laiką ganau akimis tą keistuolę pamiškės kaimelio gyventoją. Senutės lūpos kažką šnabžda – gal dėkoja šaltiniui už vandenį, gal meldžiasi dievams. Aplinka panaši į ramovę, alsuoja sakrališka dvasia. Raukšlių arimais išgruoblėtas moters veidas. Ant lazdos sukryžiuotos gyslų virvėmis išpintos kaulėtos rankos. Palabinu senutę, nutraukiu jos meditavimą. Moteris truputėlį nustemba, nesitikėjusi sutikti kito žmogaus tokioje aplinkoje, bet netrukus nušvinta jos suvytę skruostai ir pragiedrėja papilkavusios akys. Matyt, vienatvė taip giliai įsigraužusi, kad senolė linkusi bendrauti su bet kuo, kad bent trumpam nustumtų į šalį jos slogutį.
”Gerai sūnau, kad suradai kelią į mano verdenėlę, be manęs tik žvėreliai čia ateina atsigerti, gal dar koks paukštelis. Matai kokį paskarį pastatė man pustymai, nors savo turiu, dar tėvelio suręstą stubą. Pavilgos gal visą savaitę nenušliaušiu į krautuvėlę per tokius sniegynus, o be verdenės srautelio neištverčiau nė dienos. Jis - mano galia ir sveikata, negi būčiau įpusėjusi devintą dešimtį. Mūsų motutė visą amželį stiprinosi tuo vandenėliu ir mane įpratino gaivintis. Pas daktarus durų nevarstau ir sveikatos neprašau, jei ima mausti po krūtine, tuoj gyvosios versmelės šlakelį, kaip ranka nuimą sunkumą. Stebuklingas tas vandenėlis, oi, stebuklingas, neparagavęs nepatikėsi”,- gyvai prakalbo moteris.
Dar pasiguodė, kad vyras negrįžo iš karo, vienturtis sūnus susikūrė gyvenimą didmiestyje, retai kada belanko gimtinę. Kaimelis ištuštėjo, sunyko – nei draugių, nei kaimynų. Kas išsikraustė kitur, ką į kaimo kapinaites nulydėjo. Gyvena viena pamiškės sodyboje, paukšteliai ir žvėreliai vienintelė paguoda… Palydžiu senutę iki paupio, linkėdamas didžiausios stiprybės. Dar kartą pažvelgiu į susiraukšlėjusį moters veidą, žilus smilkinius. Ir man pasirodo, kad jos gyslomis srovena kraujas iš šaltinio vandens. Grįžtu prie versmės, glaudžiuosi prie akmens, stebiu, kaip iš požemių srautelių gimsta upeliukas. Toks mažytis, kad, regis suspaustum ir uždusintum saujoje. Guvus it peliūkštis neria į pusnynus, vėl ištrūksta į šviesą – tokio vikruolio nesugaus nuožmiausias šaltis.
Gera panardinti žvilgsnį į gėlus srautelius, tvilksinčius iš neregės tamsos. Juose maudosi debesys ir žvaigždės, saulė ir mėnulis, medžio skundas ir vaikiška pasaka. Įsiklausyti, ką sako mums požemiai šaltinio lūpomis, pajusti jaudinantį Žemynos alsavimą. Nusiplauti sielą išgryninto tyrumo vandeniu, palikti jame savo gėlą. O gal tavasis šaltinis jau užverstas ir po žeme palaidoti gimtųjų namų pamatai?
Šaltiniai tartum gyvybės arterijos, kuriomis teka už krištolą skaidresnis žemės kraujas tūkstančius metų. Iš šaltinių išsilieja sraunūs upokšniai, kuriuose randa prieglobstį arktinės apsiuvos, kalniniai lašalai, o jais minta gražiausios mūsų vandenų žuvys – šlakiai ir upėtakiai. Šiose unikaliose saugyklose gamta užkonservavo brangų ledynmečių palikimą.
Kai regiu kunkuliuojančius šaltinių duburėlius, kai girdžiu giedrą akmenėlių skambesį jų dubenyse, taip ir norisi sušukti širdimi – koks gražus šitas kraštas!