Antroji diena mokykloje. Prie klasės durų mane pasitinka viena iš tų merginų, kurios sėdi priešais.
- Labas, Toni - sveikinasi ji. – Laukiam tavęs!
Skamba draugiškai. Vakar ji iš manęs juokėsi, bet gal tik todėl, jog matė mane pirmąkart. Atidžiai į ją įsižiūriu. Ji labai aukšta ir liekna, plaukai ilgi ir šviesūs, akys rudos. Aš taip pat draugiškai nusišypsau.
- Labas, bet aš dar nežinau tavo vardo.
- Aš Ernesta, vadink mane Erna, - prisistato ji.
- Malonu susipažinti.
Noriu eiti į klasę, tačiau Erna mane sustabdo. Ji įkiša galvą vidun ir šūkteli:
- Ei! Tonis atėjo!
Išgirstu kikenimą. Mane apima bloga nuojauta.
- Mes tave supažindinsim su Irka, -sako Erna ir nusiveda mane į klasę.
Mano suole sėdi dar nematyta mergina. Ernos draugė laiko jai uždengusi akis.
- Tavo suolo draugas jau čia, - sako ji. – Jis toks fainas, gražus, nuostabus…žodžiu, kaip tik tavo skonio!
Dabar viską suprantu. Jos nori tik pasijuokti iš manęs. Nėra jokio draugiškumo. Neverta niekuo tikėti.
- Susipažink, čia Tonis, - Ernos draugė atidengia merginai akis. Erna pastumia mane link jos. – Toni, čia Irka.
Ji išsižioja, mane pamačiusi. Pažvelgia į savo drauges sutrikusi.
- O sakėt, kad jis fainas. Durnės!
Jos ima žvengti. Irka vėl į mane pasižiūri ir taip pat ima žvengti.
- Gerai mes čia tave išdūrėm, ar ne? – juokiasi Erna su savo drauge.
Irka atrodo kietai. Jos plaukai juodi su raudonom sruogelėm, ji užsisegusi antkaklį su spygliais. Kita draugė apsivilkusi marškinėlius su geriausios pasaulio grupės nuotrauka ir apsiavusi kareiviškus batus.
- Oi, pamiršom pasakyt! – šūkteli Erna . – Jos vardas Danga. Bet gerai čia buvo, ar ne? Irkos reakcija…chi chi chi.
Ji išpučia akis ir išsižioja, vaizduodama Irką.
- Gerai jums, kad galit iš manęs pasityčioti, - sakau.
- Niekas iš tavęs nesityčioja! – atkerta Danga. – Mes čia Irkai bajerį padarėm!
- O ką, gal įsižeidei? – klausia Irka. – Įsižeidžia tik durniai!
Erna prunkšteli.
- Išvada: Tonis – durnius.
Jos vėl ima žvengti. Labai juokinga.
......................................
Antroji pamoka. Informatika. Vos įėjęs, mokytojas klausia:
- Kur Tonis Balakas?
Atsistoju ir pasirodau. Mokytojas apžiūrinėja mane smalsiai.
- Gali sėstis.
Jis ima pasakoti apie tai, ką mes mokysimės šį pusmetį. Aš įdėmiai klausau. Artimiausiu metu rašysime referatą. Apie ką? Apie kompiuterius ir jų dalis. Kaip rašyti tą referatą? Reiks išsirinkti vieną temą iš kelių nurodytų, suieškoti internete viską apie tai ir iš daug informacijos šaltinių sudaryti vieną. Nieko nėra lengvesnio, pamanau aš.
Irka nuobodžiauja. Ji išsitraukia iš kuprinės mažą diktofoną ir parodo jį man. Tada pareiškia:
- Žiūrėk, kas dabar bus!
Ji nusišypso ir įjungia diktofoną.
- Kokia nuobodi pamoka, - pasigirsta.
Visa klasė ima žvengt, taip pat ir aš. Tik dabar pastebiu, jog Rudžio nėra. Labai tuo apsidžiaugiu. Mokytojas neatkreipia dėmesio į šią pastabą. Kalba toliau lyg niekur nieko. Irka ima apžiūrinėti randus ant mano rankų. Ji kumšteli Dangai su Erna ir parodo joms.
- Vau! – šūkteli Erna. – Kas tau buvo?
Danga paima mano ranką ir ima tyrinėti pirštus.
- Rimtai, Toni, nuo ko tau tie randai?
Jos visos trys žiūri į mane, tikėdamosi išgirsti kokią šiurpią istoriją. Aš prisimenu save, kai man buvo penkeri su puse. Tada mano pirštai buvo smarkiai pažeisti ligos, vos galėjau juos sulenkti ir visiškai negalėjau ištiesti. Volis su daktaru Eriksonu nusprendė, kad reikia operuoti. Tai kainavo beprotiškai daug pinigų, tiksliai nepamenu kiek, bet buvau šokiruotas, kai išgirdau.
Tai nebuvo mano pirma operacija, aš nė trupučio nesijaudinau. Man darė vietinį nuskausminimą, aš visą laiką buvau sąmoningas ir netgi stebėjau, kaip daktaras Eriksonas su kitu gydytoju, kurio pavardės neprisimenu, pjaustė mano rankas. Aš nebijojau. Buvau tik penkerių su puse ir man niekas nerūpėjo.
- Operacija, - sakau.
Jos atrodo šiek tiek nusivylusios. Tikėjosi išgirsti ką nors baisesnio.
- Labai skaudėjo? – pasiteirauja Irka.
- Ne, - iš tikrųjų, kai nuskausminamųjų poveikis baigėsi, aš vos neišprotėjau.
Danga dar kartą pasižiūri į mano pirštus.
- Vargšelis, - sako ji su užuojauta.
Geriau patylėtų. Nekenčiu, kai žmonės manęs gailisi.
................................
Per anglų kalbos pamoką klasė susiskirsto į dvi grupes. Viena grupė pasilieka klasėje, kita lipa į trečią aukštą, į anglų kalbos kabinetą. Mane paskiria į grupę, kurioje mažiau žmonių – į tą, kuriai reikia išsinešdinti į trečią aukštą. Danga eina su manim. Erna su Irka pasilieka.
Kabinetas labai ankštas, mes jame vos telpam. Vos tik įžengus į jį, mokytoja ima šnekėt, kaip ji visų pasiilgo per vasarą ir kaip jai malonu tarp savo mokinių matyti naują žmogų, tai yra mane. Ji kalba nuoširdžiai, man ji patinka. Nusišypsau jai.
“Mano vasaros atostogos”, taip parašyta ant lentos. Prisimenu savo atostogas, kurios buvo nepakartojamos…
* * * * * * *
Mes su vaikinais iš geriausios pasaulio grupės sėdėjome pas Volį namuose. Jie aptarinėjo savo būsimąją kelionę motociklais į Ispaniją. Planavo važiuoti penkiese prie jūros, pakeliui aplankydami įdomesnes vietas. Aš miriau iš pavydo, jog negaliu kartu.
- Aš irgi norėčiau į Ispaniją, - pasakiau, kad jie atkreiptų dėmesį ir į mane.
- Na, aš nežinau… - išsižiojo Volis.
Johanas jį kumštelėjo ir išsivedė už durų. Aš, žinoma, nuskubėjau slapčia pasiklausyti.
- Voli, ką tu manai, gal reiktų pasiimti jį kartu? Matau, kaip jis trokšta.
- Na, aš nežinau… - pakartojo Volis. – Norėčiau, kad Tonis važiuotų su mumis, bet ką apie tai pasakys kiti vaikinai? Ir, tu gi neimsi savo mergaičių, aš manau?
- Džoana su Andrėja bet kada galės nuvykti ten, kai užaugs, - tarė Johanas tokiu balsu, kad man pasidarė šalta. Džoana mano bendraamžė, bet, žinoma, daug už mane didesnė. – Aš netikiu, jog kuris nors iš vaikinų prieštarautų. Galiu pasiteiraut, jei reikia.
Jis taip staigiai atidarė duris, kad aš vos spėjau pasitraukti į šalį.
- Kas už tai, kad Tonis važiuotų su mumis į Ispaniją?
Maikas su Endžiu pakėlė rankas. Stefanas susimąstė.
- O tėvai jį išleis?
- Aš tuo pasirūpinsiu, - tarė Volis, sugniauždamas kumštį.
- Tada aš irgi už.
Vaikinai atsisuko į mane. Volis išsišiepė:
- Ruoškis, Toni. Rytoj išvykstam.
Mano tėvus įtikinti buvo šiek tiek sunkiau. Mama sutiko beveik iškart. Erikas ėmė bliauti iš pavydo:
- Aš irgi noriu važiuoti motociklu!
Tėtis nusprendė pasišakoti:
- Niekur jis nevažiuos! Kodėl? Nes AŠ taip pasakiau! Aš jo tėvas ir turiu teisę uždrausti! Mano žodis paskutinis!
Prieš keletą dienų jį paaukštino darbe – iš tualetinio popieriaus kroviko tualetinio popieriaus išvežiotoju – ir todėl jis jautėsi labai galingas.
- Mes tuoj išsiaiškinsim, kieno žodis paskutinis, - švelniai tarė Volis, išsivesdamas mano tėtį į laiptinę ir užtrenkdamas duris man prieš nosį, kai aš bandžiau išsmukti kartu.
Jie grįžo po kokių dešimties minučių. Pastebėjau vis ryškėjančią mėlynę po dešine tėčio akimi. Volis nusišluostė rankas į kelnes.
- Viskas tvarkoj, gali susikrauti daiktus!
Aš taip ir padariau.
...............
Mes su Voliu sėdėjome lauko kavinėje prie Europolio, pramogų ir prekybos centro. Buvo šeštadienis, apie vienuoliktą ryto. Švietė saulė, retkarčiais pūsteldavo gaivus vėjelis. Aš laižiau ledus. Fotoaparatas kaip visada kabėjo man ant kaklo. Volis gurkšnojo alų, kartais nusišypsodamas pro šalį einančioms merginoms, moterims bei boboms, kurios spoksojo į jį susižavėjusios.
- Moteris jaudina tavo vaipymasis, - pastebėjau aš.
Jis prunkštelėjo, vos nepaspringdamas alumi.
- Ačiū už komplimentą.
Viena mergužėlė pripuolė prie mūsų, tiksliau sakant, prie Volio.
- Pone Revoliucionieriau, ar galima su jumis nusifotografuoti???
Aš vos tvardžiausi, kad nesusižvengčiau.
- OK, - sutiko Volis.
Mergužėlė padavė man fotoaparatą, nors aiškiai matė, jog turiu savo. “Ponas Revoliucionierius” apsikabino ją. Nufotografavau juos abu.
- Labai ačiū. Linkiu jums sėkmės! – šūktelėjo ji ir nubėgo pasišokinėdama.
Mes ėmėm garsiai kvatotis.
- Pone Revoliucionieriau! – pasišaipiau aš. – Nuo šiol vadinsiu tave šitaip.
Mano draugas žvilgtelėjo į laikrodį.
- Pusė dvylikos. Antrą išvykstam.
- Jėga! – sušukau. Nebedaug liko laukti.
- Ar tikrai nori važiuoti kartu? – paklausė jis.
- Žinoma! O ar tu tikrai nori, kad aš važiuočiau kartu?
- Aišku! Bet perspėju, tu labai pavargsi. Kelionė bus ilga ir sunki.
- Nepavargsiu! – paprieštaravau. – Jaučiuosi puikiai. Turiu tiek energijos, kad galėčiau visą kilometrą nueiti.
Volis išsišiepė. Tikriausiai kilometras nėra daug, pagalvojau.
- Tada reikia užsukti į Europolį ir nupirkti tau drabužių kelionei.
- Laba diena, - kreipėsi Volis į pardavėją. – Šiam jaunam ponui reikėtų naujų drabužių, - jis parodė į mane.
- Tuoj ką nors surasim, - simpatiška mergina nuskubėjo ieškoti. Netrukus ji atnešė krūvą džinsų, marškinėlių bei džemperių.
Teko pasimatuot beveik viską, kol išsirinkau, kas man tinka. Volis užmokėjo ir pažvelgė į laikrodį. Tada nusišypsojo man.
- Pusė dviejų. Keliaujam.
Pagaliau!
...................
Mes skriejome motociklu milžinišku greičiu. Raudoni Volio plaukai plaikstėsi vėjyje. Jis važiavo pirmasis, kiti vaikinai – jam iš paskos. Aš sėdėjau ant Volio motociklo jam už nugaros, stipriai jį apsikabinęs.
- Ar tvirtai laikaisi? – vis klausinėjo Volis. Jis labai bijojo, kad aš nenukrisčiau.
- Tvirtai, tvirtai, - raminau jį.
Iš pradžių laikytis nebuvo sunku, bet vėliau mano rankos baisiai pavargo ir ėmė skaudėti. Aš kentėjau, paskui iš skausmo pasileidau ir vos nenudribau nuo motociklo. Laimė, tuo metu kaip tik važiavome pro degalinę, kur galima sustoti.
- Tu nori užsimušti?! – aprėkė mane Volis.
- Aš netyčia, - teisinausi. – Mano rankos labai pavargo.
Baiminausi, jog vaikinai gali sugrąžinti mane atgal namo. Tačiau Stefanas rado išeitį. Jis liepė mums su Voliu vėl sėstis ant motociklo, tada paėmė odinę Volio striukę, uždėjo ją man ant nugaros, o rankoves tvirtai surišo Voliui ant pilvo. Dabar man nereikėjo net jo apsikabinti, kad išsilaikyčiau. Galėjome keliauti toliau.
.....................
Temo. Reikėjo kur nors apsistoti nakčiai. Mes pasukom nuošaliu kaimo keliuku. Vaikinai sustabdė savo motociklus pamiškėje. Tai buvo išties nuostabi vieta: nedidelę pievelę iš vienos pusės supo miškas, iš kitos – kaimo namai. Vaikinai pastatė dvi palapines ir užkūrė laužą. Volis nulėkė į parduotuvę parnešti maisto. Kai jis grįžo, mes susėdom aplink laužą, kepėm dešreles, valgėm jas bei kalbėjomės.
Man buvo gera kaip niekad. Jaučiausi puikiai, nebuvau pavargęs ir man nieko neskaudėjo. Žiūrėjau į žvaigždėtą dangų, klausiausi vaikinų pašnekesio bei mąsčiau apie tai, koks dabar esu laimingas. Volis su savo draugeliais kalbėjosi apie kelionę kitais metais. Jie kūrė įvairius planus, galiausiai nusprendė vykti į Australiją.
- Bus šaunu! – tarė Volis. – Nuskrisim ten lėktuvu, išsinuomosim džipą ir surengsim ekskursiją po visą žemyną. Ir Tonį pasiimsim.
Mane apėmė keista nuojauta. Staiga suvokiau, kad tuo metu, kai jie keliaus į Australiją, manęs jau nebebus. Man pasidarė baisu. Juk dabar jaučiausi taip, lyg būčiau visiškai sveikas. Nuojauta yra tik nuojauta, pabandžiau save nuramint.
- Toni? – kreipėsi Volis į mane. – Kitąmet vyksim į Australiją. Girdėjai? Ar kas nors ne taip?
- Jo, bus faina, - atsakiau, apsimesdamas, jog labai džiaugiuosi.
Mano nuotaika staiga pasikeitė. Iš pradžių buvo taip gera, dabar mane krėtė šiurpas. Sutemo dar labiau, ir man ėmė rodytis , kad už kiekvieno krūmo kažkas slepiasi. Galvoju kaip koks mažvaikis, pasijuokiau iš savęs mintyse.
- Aš noriu miego. Labanakt, - palinkėjau vaikinams ir įlindau į palapinę pasislėpt nuo viso pasaulio.
.......................
Tik atsibudęs ryte, suvokiau, kad miegojau nors ir miegmaišyje, bet vistiek ant kietos žemės. Skaudėjo visą kūną. Išlindau iš palapinės. Vaikinai jau pusryčiavo. Pavalgiau ir aš. Nusprendžiau niekam neprasitarti, kaip sumautai jaučiuosi, kad jie nesigailėtų, jog mane pasiėmė.
Tada pasirodė keletas nepažįstamų jaunuolių. Jie norėjo pažaisti futbolą su mano draugais, ir, matyt, tikėjosi laimėti. Turėjo netgi kamuolį atsinešę
- Jūs nebijot prakišti? – pasidomėjo Volis. – Nors aš ir senas, bet vistiek geros formos.
Jaunuoliai labai pasitikėjo savimi: jie pasiūlė, kad ta komanda, kuri prakiš, turės nupirkti laimėtojams dėžę alaus. Mano draugai mielai sutiko. Priešininkai išsirinko penkis stipriausius žaidėjus, kiti turėjo juos palaikyti.
- Tu būsi mūsų sirgalius, Toni, - tarė Volis. –Šauk, kiek tik gali, kad mes nugalėtume.
Man tuo tarpu buvo labai bloga – aš sėdėjau, atsirėmęs į medį.
- Tas jūsų fanas kažkoks išdvėsęs, - pasišaipė vienas iš jaunuolių. Parodžiau jam savo vidurinįjį pirštą.
Vaikinai pievelėje akmenukais pažymėjo abiejų komandų vartus bei vidurio liniją. Susitarė dėl rungtynių trukmės – iš viso dvidešimt minučių. Tada pradėjo žaisti.
Galiu pasakyti tik viena – atidžiai rungtynių nestebėjau. Kentėjau nuo baisaus skausmo ir stengiausi, jog niekas nesuprastų, kaip man blogai. Mačiau tik, kaip Volis vieną po kito įmušė priešininkams šešis ar septynis įvarčius.
- Mes laimėjom!!! – sušuko vaikinai rungtynėms pasibaigus. – Septyni nulis!
Jaunuoliai nusivylę pasitraukė šalin. Du iš jų nuėjo parnešti alaus.
- Nereikia, - tarė Volis. – mes už vairo, todėl negersim.
Johanas pažvelgė į jį baisiausiai nustebęs.
- Nuo kada???
Volis niekada nepasižymėjo paklusnumu eismo taisyklėms. Aš visiškai išsekęs gulėjau ant žemės. Mano draugas priėjo artyn. Nusišypsojau. Jis pasižiūrėjo į mane liūdnai.
- Man viskas OK, - nuraminau jį.
Volis prisėdo šalia manęs.
- Suprantu. Labai skauda? Galėsi važiuoti toliau?
- Tikriausiai, -vėl pabandžiau nusišypsoti.
Turbūt išėjo nekaip, nes Volis nusiminė.
- Tu ištversi, - pasakė jis greičiau sau negu man.
Žinoma, ištversiu. Juk dar tik antroji kelionės diena.
........................
Ir vėl atėjo naktis. Visą dieną ant ratų, jau buvome įveikę daugiau nei pusę kelio. Atsidūrėme kažkur pietų Prancūzijoje. Oras čia buvo šiltas bei gaivus.
Įsitaisėme ant pievelės nuošaliau nuo autostrados. Vėl užsikūrėme laužą, kaip ir vakar, tik palapinių jau nebestatėm. Nusprendėme miegoti po atviru dangumi.
Volis gulėjo ant žolės prie laužo, po savimi pasitiesęs odinę striukę. Aš – šalia jo, padėjęs galvą jam ant krūtinės. Jis viena ranka glostė ilgus mano plaukus.
- Vis dar skauda? – paklausė.
- Jau nebe.
- Tai gerai.
Volis išsitraukė iš kišenės lapą popieriaus bei pieštuką ir ėmė kažką rašyti. Bandžiau įžiūrėti, užvertęs galvą, tačiau jis greit patraukė lapą šalin. Spėjau pamatyti tiktai antraštę – “Gyvenimas yra gražus”.
- Kas čia? – pasiteiravau aš.
Mano draugas nusišypsojo.
- Nauja daina, kurią ką tik sukūriau. Dabar nežiūrėk, išgirsi ją, kai mes grįšim ir pradėsim įrašinėti savo naują albumą.
Jis pabaigė rašyti dainą, kruopščiai sulankstė popierių ir įsikišo į kišenę.
- Gyvenimas yra gražus, - pasakiau susimąstęs.
- Būtent, - atsiliepė jis.
Pažvelgiau į dangų, kuriame žibėjo tūkstančiai žvaigždžių. Staiga viena jų atsiskyrė nuo kitų ir ėmė kristi žemyn. Greit užsimerkiau ir sugalvojau norą: kad man neskaudėtų bent jau tol, kol grįšiu namo. Pravėręs akis, išvydau, kaip toji žvaigždė žybtelėjusi pradingo. Jėga! Mano noras išsipildys. Nusprendžiau neprasitarti apie tai niekam, netgi Voliui. Vėl užsimerkiau ir užmigau.
...................................
Galų gale pasiekėme savo kelionės tikslą. Tai buvo mažas miestelis Ispanijoje, prie Viduržemio jūros. Visų pirma atvykome į viešbutį. Ten nenorėjo mūsų priimti, atseit mes iš anksto neužsiregistravę. Tada Volis pakėlė skandalą, ką jis puikiai moka daryti, ir jie iškart užmiršo savo taisykles.
Įsitaisėme pačiame didžiausiame numeryje. Pasidėjome ten savo daiktus ir nulėkėm prie jūros, kuri buvo už poros šimtų metrų nuo viešbučio.
Paplūdimyje deginosi tiek žmonių, jog mes turėjome atidžiai žiūrėti sau po kojomis, kad netyčia neužmintume ant kurio nors iš jų. Prie pat jūros nusimetėme savo drabužius, likome vien su trumpikėmis. Volio maudymosi kelnaitės buvo raudonos, panašios į stringus, Stefano – juodos, niekuo neišsiskiriančios, Johano – odinės su metalinėm kniedėm, o ant Maiko trumpikių buvo nupiešta kaukolė. Tačiau daugiausia juoko visiems sukėlė Endžio kelnaitės. Jos buvo baltos su rožinėm širdutėm!
- Man jas padovanojo mergina, - tarė Endis paraudonavęs.
Volis užsikėlė mane ant pečių ir visi vaikinai įbrido į jūrą. Vanduo buvo žydras, skaidrus, ir, kaip jie pasakė, gana šiltas. Volis įbrido giliai, iki pažastų, tada atsigulė ant nugaros. Aš sėdėjau jam ant krūtinės, nukoręs kojas į vandenį, tačiau jis vistiek sugebėjo laikytis paviršiuje.
Vaikinai plaukiojo aplink mus. Maikas grįžo atgal į krantą, nes nenorėjo sušlapinti savo skiauterės. Endis vis skundėsi, jog vanduo per šaltas. Johanas nusprendė išmokyti mane plaukti. Kiti vaikinai abejojo mano sugebėjimais, ir , pasirodė, jie buvo teisūs. Kad ir kaip stengiausi, negalėjau išsilaikyti ant vandens nė poros sekundžių. Galiausiai Stefanas pavadino šią treniruotę kankinimu ir liepė mums tučtuojau baigti.
Grįžome atgal į viešbutį. Labai norėjom valgyti. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai aš buvau tikrai alkanas. Užsisakėm jūros gėrybių ir mėgavomės jomis, žiūrėdami kabelinę televiziją. Paskui nuėjom miegoti. Po dviejų naktų, praleistų ant žemės, lova man atrodė tiesiog karališka.
................................
Ryte prabudau su viena mintimi: šiandiena rugpjūčio trylikta, Volio gimtadienis! Vaikinai kažką slapčia tarėsi, ruošdami maistą. Sukaktuvininkas miegojo išsidrėbęs skersai lovos, išskėtęs tatuiruotas rankas į šalis.
- O, mūsų saldumynų žinovas atsikėlė! – sušuko Johanas, išvydęs mane.
Nuskubėjom su juo į parduotuvę, kur išsirinkom du skaniausiai atrodančius tortus. Grįžę pastatėm juos ant jau padengto stalo. Volis vis dar miegojo. Laikrodžio rodyklės artėjo prie dvylikos. Mums atsibodo laukti. Sustojome tvarkingai pusračiu šalia draugo lovos ir visu balsu užtraukėm “Happy Birthday”. Jis prasimerkęs išsišiepė.
- Ačiū, ačiū.
Jis nuėjo į dušą. Grįžo jau apsirengęs. Nusprendėm dabar nešvęsti, o pasivaikščioti po miestelį. Sėdėjau Voliui ant pečių, nes buvau pernelyg pavargęs, kad galėčiau eiti pats. Patraukėme į supermarketą, kur vaikinai prisipirko gėrimų baliui, manau, netgi per daug keturiems žmonėms (Stefanas – abstinentas).
Viešbutyje prasidėjo balius. Susėdom už stalo ir valgėm, kimšom kiek telpa, vaikinai gėrė, Volis įpylė ir man truputį kokteilio.
- Tu nesveikas! – aprėkė jį rimtuolis Stefanas.
- Jo, - sutiko Volis. Jis jau buvo kaip reikiant įkaušęs.
Tada prasidėjo TIKROS išgertuvės. “Vakarėlis be geriausios pasaulio grupės – ne vakarėlis”, yra kažkada pasakęs Volis. Ir tai tiesa, nes niekas nesugeba taip švęsti, kaip mano draugai. Buvo tikrai linksma. Iš visų kolonėlių sklido muzika, senas geras pankrokas: “The Ramones”, “Die Toten Hosen”, “The Clash” bei, savaime aišku, geriausia pasaulio grupė. Aš daužiau dviem tuščiais plastikiniais buteliais į stalą ir visa gerkle traukiau “Odę alkoholiui”.
Galų gale visi prisiminė, kas šio baliaus kaltininkas.
- Trisdešimt devyneri! – pasakė Johanas. – Tu iš mūsų vyriausias.
Endis sušuko:
- Kaip greit bėga laikas! Rodos, taip neseniai šventėm tavo dvidešimtmetį.
- Geriau prisiminkit Mažvaikio dvidešimtmetį, - Maikas parodė į Stefaną. – Tada jis pirmąkart gyvenime paragavo alkoholio.
- Jo, geras buvo tada, - pritarė Volis. – Tai ką nupirkot man dovanų?
Vaikinai klastingai išsišiepė. Johanas padavė jam dėžutę. Volis ėmė lėtai ją atidarinėti. Draugai šypsodamiesi laukė. Aš spoksojau, užgniaužęs kvapą, nes nežinojau, kas tenai.
Viduje buvo kai kas neįtikėtina.
- Taigi, - tarė Maikas, kai Volis išplėtęs akis apžiūrinėjo dovaną. – Nusprendėm nupirkti tau pripučiamą lėlę, kadangi neturi žmonos. Kur tai matyta – trisdešimt devyneri metai ir dar nevedęs! Kitąmet tituluosim tave senbernių karalium.
- Aš turiu merginą, -išsigynė Volis.
Johanas tuo metu bandė pripūsti Volio dovaną.
- Vistiek pasilaikyk, - patarė Endis. – Gali praversti, kai Karina paliks tave, nesulaukusi pasiūlymo tuoktis.
Johanas pagaliau baigė pūsti lėlę.
- O dabar Volis pašoks su savo mergina! – jis pastūmė lėlę tiesiai besijuokiančiam Voliui į glėbį. Muzikinis centras kaip tik grojo “Die Toten Hosen” dainą “Sexual”.
Vaizdelis buvo geras. Vaikinai žiopsojo ir žvengė. Aš prisiminiau daiktą, kuris visą gyvenimą kabojo man ant krūtinės, ir greit ėmiau fotografuoti
- Pakartot! Pakartot! - šaukė draugai Voliui baigus savo šokį su pripučiama lėle, tačiau jis parodė į stalą, ant kurio buvo likę dar nemažai neatkimštų butelių. Vaikinai grįžo prie jo tęsti išgertuvių. Stefanas paėmė mane už rankos.
- Mes išeinam! Nežadu pasilikti čia su jumis, girtuokliai, ir tuo labiau palikti jums Tonio!
Vaikinai buvo per daug užsiėmę, kad tai pastebėtų. Mes su Stefanu išsinešdinom iš viešbučio ir patraukėm link jūros. Jau temo. Išsimaudėm dviese, pagulėjom ant šilto smėlio, pasivaikščiojom po miestelį. Tada nuojauta man pranešė, jog reikia grįžti atgal.
Ten viešpatavo chaosas. Buvo susirinkusi žioplių minia, stovėjo pora policijos automobilių, į kuriuos pro viešbučio langus lėkė įvairiausi daiktai. Mačiau, kaip mentai ištempė žvengiantį Volį, apsikabinusį lėlę, pro duris, o iš paskos – ir kitus. Aš darbavausi savo fotoaparatu. Vaikinai buvo įgrūsti į policijos mašinas. Mudu su Stefanu prisijungėm prie vis didėjančio žioplių būrio.
- Kiaulės tie vokiečiai! – pasipiktino mergina, stovinti šalia mūsų. Ji, matyt, buvo vietinė, nes pasakė tai ispaniškai.
- Tai jau tikrai, - pritariau, nutaisęs patį ryškiausią, kokį tik įmanoma, vokišką akcentą. Stefanas prunkštelėjo.
Mentai nuvežė vaikinus į nuovadą. Aš norėjau eiti iš paskos, bet Stefanas paprieštaravo:
- Vistiek jų iki ryto nepaleis.
Mes grįžome į nusiaubtą viešbučio kambarį. Praleidome naktį ten.
..................
Kitą rytą grįžo vaikinai su Voliu priešakyje. Jiems teko palikti pusę visų turimų su savim pinigų tenai, tačiau jie buvo visai linksmai nusiteikę. Iš viešbučio mus išmetė be teisės sugrįžti, taigi įsitaisėme palapinėse netoli jūros. Savaitę gyvenome ten, dienas praleisdavome pliaže, naktis – viduje.
Volis iš kažkur atsitempė gitarą, tad mūsų vakarams prie laužo muzikos netrūko. Jis grodavo bei dainuodavo, aš klausydavausi ir pritardavau. Kartais vaikščiodavau aplink ir fotografuodavau. Štai taip praleidom likusią atostogų dalį, gali pasirodyti, kad liūdnai, palyginus su praėjusiom dienom, bet patikėkit – su geriausia pasaulio grupe niekuomet nebūna nuobodu.
* * * * * * *
- Toni, apie ką čia užsisvajojai? – klausia Danga.
- Nieko, - sakau. Prisimenu, jog esu pamokoje.
- Norėčiau išgirsti, kaip jūs praleidot vasaros atostogas, - kalba mokytoja. – Žinoma, angliškai. Gal yra savanorių?
Visi tyli.
- Būtų gerai pasiklausyti žmogaus, kurį matau pirmą kartą. Kuo tu vardu? – kreipiasi ji į mane.
- Tonis.
- Toni, kaip praleidai savo atostogas?
Aš imu pasakot. Nesakau, kad tie vaikinai buvo iš geriausios pasaulio grupės – vistiek niekas nepatikėtų. Praleidžiu ir tas vietas, kur mane kankino bloga nuojauta ar skausmas. Papasakoju tik gerus dalykus: koks kaifas buvo lėkti didžiuliu greičiu, švęsti Volio gimtadienį, degintis pliaže ar maudytis jūroje. Mokytoja žiūri į mane susižavėjusi, tikriausiai jai patiko mano atostogos, pamanau.
- Tai nuostabu! – sako mokytoja. – Bet tavo pasakojimas – ne septintos klasės lygio.
Ji atrodo sutrikusi. Turbūt pasakiau ką nors ne taip.
- Atsiprašau…
- Nėra ko atsiprašinėti, - nusijuokia mokytoja. – Aš tiesiog sužavėta! Nemanau, kad dauguma dvyliktokų galėtų pakalbėt angliškai geriau už tave. Lankai papildomas anglų kalbos pamokas?
- Ne, - sakau.
- Tavo anglų kalba nuostabi.
Ji pasikviečia mane arčiau ir prašo papasakot daugiau apie save. Klasiokai žiūri į mane su neapykanta. Mokytoja šypsosi. Man ji ima dar labiau patikti. Kitos mokytojos, kurios ateidavo pas mane į namus, manęs gailėdavosi. Šios akyse matau pagarbą. Nusišypsau jai. Papasakoju maždaug tiek, kiek, mano nuomone, jai reikėtų žinoti: kad aš sunkiai sirgau ir dabar dar tebesergu, kad turėjau mokytis namie, kad tikiuosi, jog man nebus per sunku. Mokytoja atidžiai klausosi.
- Manau, tai tikrai nebus sunku, - sako ji. – Ar tu toks gabus ir kitiems dalykams?
- Nežinau, - jaučiuosi sutrikęs. Noriu jog mokytoja man leistų eiti. Šiaip norėčiau dar pasikalbėti su ja, bet klasiokai labai jau piktai spokso.
Laimei, nuskamba skambutis. Pamoka baigiasi.
................................
- Mes turim naują anglų kalbos profesorių! – paskelbia Danga savo draugėms, kai grįžtam į klasę. Erna klausia:
- Tikrai? Kas gi jis?
- Tonis! Mokytoja jam vos į subinę nesulindo.
Apsimetu, jog man visiškai nerūpi, ką jos šneka.
- Klausykit visi! – šūkteli kažkokia mergina, mano nauja klasiokė. – Daugiau pamokų šiandien nebebus! Galit varyti namo!
Aš taip ir padarau. Išlekiu pro duris pats pirmas.