Pavasario laukė ir raganų valdovė. Ji tebebuvo panaši į mažą žemės vabalą ir kolkas niekam nedrįso rodytis. Netrukus ji išsirengė pas Liuciferį ir nuskrido prie prūdo. Nusileidusi paprūdėj dairėsi aplinkui, žiūrinėjo, trynė rankomis akis, prausėsi, bet savo akimis niekaip negalėjo patikėti — prūdas buvo kaip prūdas, o sodybos niekur nebesimatė. „Keista ir nesuprantama — nei kokių degėsių matosi, nei ko, o namų ir medžių nebeliko... Lyg vėtra viską būtų nupūtusi...“
Bet ilgiau negaišavo, tuoj pasivertė žuvim ir nėrė prie didžiojo akmens, kuris gulėjo prūdo dugne. Pabraižė dantimis į jį, paplekšnojo uodega, ir netrukus velniukas — durų sargas pakėlė akmenį, ir pažinęs kaulo bobą, įleido ją į požemį.
— Ponas Liuciferis kabinete ir karšia kailį dviem nepaklusniems velniukams.
— Ir ką tokio jau jie padarė?— pasidomėjo ragana.
— Cha, toks pasiutėlis Pinčius nesiklausęs norėjo išsprukti iš pragaro ir pabūti lauke. Jam, matai, atėjęs pavasaris ir norįs pakvėpuoti kvepinčiu laukų oru. Kitas bekurstydamas ugnį užmigo ir atšalo smala, kurioje dieną — naktį turi virti žemėje nusižengusių ir jau mirusių žmonių sielos...
— Na, gerai, nors ir sutrukdysiu jam, bet vistiek maunu tiesiai pas jį.
Tik dabar, kai ragana pradėjo rėblinti, velniukas pamatė, kokia ji sunykusi.
— Oi, tetule, ir sudžiūvai gi tamsta per žiemą... Gatvėj sutikęs nebūčiau bepažinęs... Tokia rimta ir graži buvai, o dabar...
— Na ir kas jau dabar?— piktai dėbtelėjo viešnia.
— Ne, nieko, tik, sakau, labai jau sudžiūvai... Ir to ūgio kaip ir nebeliko, ir kitko... Tai nustebs Liuciferis, tai nusimins...
— Ateis laikas, vėl pariebėsiu. Gyvenant visko pasitaiko...— pasakė nueidama.
Velniukas dar pasižiūrėjo į ją ir galutinai įsitikinęs, kad neapsiriko ir įleido kaulo bobą, grįžo saugoti pragaro vartų.
Pragare visur dykinėjo ir švaistėsi išsiėdę ir stiprūs velniai. Kai kurie jodinėjo ant nelaimingų pragaran pakliuvusių žmonių sielų ir negailestingai raižė jų šonus aštriais geležiniais pentinais arba pliekė aštriais botagais... „Neduok nedavęs po mirties pakliūti į jų nagus,“— galvojo ragana, matydama tokius vaizdus, ir šiurpas ėjo jai per kūną. Vienoj vietoj nepastebėjo atsistojusi ant pagrindinio tako, užsižiopsojo ir lėkdamas pro šalį velnias taip vožtelėjo uodega, kad vos ugnies pakuron nenulėkė. Ragana suklykė ne savo balsu, o tas atsigręžęs bepasakė:
— Paveizėti nėra į ką, bet klykia, kad ją kur, kaip didelė...
Visur pakeliui stovėjo didžiuliai katilai, velniai po jais kurstė ugnį, o iš jų kyšojo sielų kaukolės ir graudžiai vaitojo, kitur, tarsi kokiam garsiam dainininkui dainuojant, — siūbavo viršun iškeltos kaulėtos numirėlių rankos ir girdėjosi tokia graudi ir širdį verianti aimana ir verksmas, kad raganai pasidarė nejauku. Kiti katilai buvo uždengti ir iš ten, kaip iš po žemių, taip pat girdėjosi kenčiančųjų šnabždesiai...
Nors ragana viską matė nebe pirmą kartą, bet visada jai širdį pradėdavo ėsti keistas nerimas: „Po galais, nė mes taip baisiai žmonių nekankiname... Jei jau kartais pasitaiko, tai greitai iškepame ir suvalgome. O kad taip ilgai — tai niekad... Išimtį darome tik nedaugeliui, kurie uždaryti mano ketvirtajame kambaryje. Bet jie prieš mane yra savo ranką pakėlę, o čia kankina visus iš eilės, nė vardo nepaklausia... Nėra teisybės nei žemėje, nei pragare...“— užbaigė sunkius apmąstymus ir jau atsidūrė prie Liuciferiaus durų.
33. Liuciferis
Pasibraižė, pakrebždeno į geležines duris.
— Įeikit!— surėkė anapus durų, bet ragana negalėjo pasiekti durų rankenos.
Vėl pakrebždeno.
Nebeištvėręs Liuciferis prišoko prie durų ir atidarė jas.
— Kas čia, po paraliais, sugalvojo juokus krėsti!?— suriaumojo iškišęs galvą, bet nieko nepamatė ir jau buvo beuždarąs duris. Bet tuoj pat išgirdo lyg iš po slenksčio einantį pažįstamą balsą:
— Čia aš, negi nebepažįsti? Aš — žemiškojo pasaulio valdovė...
Liuciferis žvilgtelėjo į žemę ir pamatė kažkokį į žmogų panašų vabalą. Tada susidomėjęs pritūpė, pasižiūrėjo pro padidinamąjį stiklą ir pažino savo žemiškąją draugę.
—Jerumarija,— sušuko jis,— Jei mane atmintis ir akys neapgauna, pasakei gryną teisybę. Bet kaip tamsta sugebėjai taip susitraukti? Juk tave tie mano pergalviai, kol atsigavai lig durų, galėjo sumindyti... Būtum pavirtus į blyną ir net aš nieko nebūčiau žinojęs... Na, kai jau pasisekė ateiti, įeik, svečiu būsi... O gal, kad geriau tave matyčiau ir girdėčiau, pasikelsiu ant stalo. Štai šoktelk į saują... Na o jūs, britvonai,— pasakė dviem velniukams,— marš pro duris. Ir jei dar kartą man į rankas pakliūsit — sveikų kaulų nebeišnešit...
Velniukai kruvinais, giliai nudraskytais šonais, spruko kaip į uodegą įkirpti.
— Ale ir baudi, susimildamas, be gailesčio... Juk kraujais apsipylę išdundėjo...
— Turi būti tvarka. Nusikaltę gulasi štai ant šitų aštrių akėčių,— rodė ranka,— ir mes juos po truputį pašukuojame... Na, o ko mano viešnia pageidaus, išgerti ir kokios bėdos ją užklupo? Juk taip seniai besimatėm...
— Mano bėdos aiškiai matomos, nebereikia nė aiškinti...
Ir ji papasakojo, kas prieš Kalėdas su ja buvo atsitikę, kad niekaip nebegali pasidaryti normalaus dydžio moterim, kad dabar visi ją užkabinėja ir juokiasi...
— Ocho,— atsiduso velnių karalius.— Kad liga nežinoma, kažin ar ir aš ką galėsiu? Pabandyti galima, bet niekas negali pasakyti, kas iš to išeis...
— Nesakyk jau nesakyk... Jei labai norėsi, tai ir padarysi...
Liuciferis, kaip ir visi kiti velniai, buvo juodas, kaktoje stirksojo du stori ragai, o tarp jų, lyg ištatuiruotas, veidrodiniu sidabru blizgėjo pragaro katilas. Jo kojos užsibaigė arklio kanopomis, o rankos buvo kaip žmogaus. Buvo visai plikas ir kūnas buvo panašus į paugusio vyro. Ragana tuoj pat prisiminė, kaip ji čia, dar būdama gerokai jaunesnė, apsilankė pirmą kartą, kaip ji tada drovėjosi, bijojo net pažvelgti į jį. Dabar jau paseno, priprato, atrodė, kad pragare taip ir reikia, taip ir turi būti, juk čia moteriškių nėra.
Liuciferiaus kambary buvo labai karšta ir ragana, jei kas būtų pasiūlęs, taip pat būtų nusimetusi savo drapanas, bet šeimininkas šį kartą kažkodėl buvo ne toks svetingas ir nieko jai nesiūlė.
34. Pirmoji operacija
— Kad jau patekai į tokią duobę, iš kurios savo jėgom nebegali išsikrapštyti,— tarė Liuciferis,— mėginsime padėti. Bet kartoju, kas iš to išeis, niekas negali pasakyti. Ir tu man paskui jokių priekaištų nereikši...
— Gerai jau gerai. Ar šiaip, ar taip — man vistiek nėra gyvenimo. Daryk, o gal pasiseks. Juk tavo burtai yra daug stipresni už žemiškuosoius...
— O kas gali pasakyti, ar tamsta užburta ne pragaro burtais?
— Na, jau... Kas iš pragaro gali ką išnešti? Tokia tvarka, tiek sargybos...
— Taip tik atrodo... Aš negarantuoju, kad koks velniukas nebūtų papirktas... Dabarties už gerus pinigus ne tik žemėje, bet ir pekloje gali šarpiau suktis. Va, vieną iš tokių prieš tamstai ateinant ir auklėjau. Norėjo, supranti, ištrūkti į lauką... O kas gali žinoti, ko jam ten reikia, su kokiais mafijozais susidės, ar nesugalvos dar kokių melioracijų, nenusausins mano balos?..
— Matai, matai... Ir čia, kaip ir žemėje, greitai tvarkos nebebus.
— Taip jau išeina... Po truputį civilizacija skverbiasi visur...
— Na, užteks beplepėti, imkimės darbo...
Velnias tuoj pat atsinešė juodą iš velnių, o gal ir žmonių odų susiūtą knygą, kuri buvo primarginta raudonų ir baltų ženklų. Ilgai žiūrėjo į juos, tarsi repetuodamas kažką pats sau šnabždėjo, o paskui uždėjo abi rankas raganai ant galvos ir pradėjo kalbėti nežemiškos kilmės keistus, net raganai nesuprantamus žodžius. Paskui visa gerkle sustaugė, tarsi kokį prakeikimą išlemeno ir ragana pradėjo jausti, kad jos kaulai tarsi atsiskyrė vienas nuo kito, o pati, tarsi koks balionas, pradėjo storėti, ilgėti, plėstis į visas puses...
— Stebėk savo didumą,— kriūktelėjo Liuciferis,— ir sušuk, kai jau bus gana. Kai jau mum pasisekė pajudėti iš mirties taško, aš tave galiu didinti kiek tik tu panorėsi.
— Perdaug nereikia, padaryk, kaip seniau...
— Aš ir sakau, kai bus gana, duok ženklą...
Po gerų penkiolikos minučių ragana šūktelėjo: „Jau“, ir operacija buvo sustabdyta. Bet kai ragana bandė stotis, nieko neišėjo, griuvinėjo tai į vieną, tai į kitą pusę. Patikrinus pasirodė — kojos liko nepadidėjusios ir prie didelio raganos pilvo matėsi jos tarsi kokios mažos ataugėlės... Kai jie aptarinėjo operacijos pasekmes, ragana pasakė:
— Vistiek geriau būti tokiai, negu būti visai mažai. Tik, perkūnėlis, neturėsiu kur šluotos įsprausti... Tarp tokių kojų ji nestovės...
— Nieko daugiau burtais tamstai padėti nebegaliu. Gausi apdrožti kotą ir po to kaip nors ją tarpukojy pritvirtinti...
— Bet, sakyk, kodėl taip teišėjo?
— Man rodosi, po paraliais, kad tamstos kojos buvo labai stipriai paveiktos ir joms skirtas burtažodis yra atėjęs iš peklos. Ar aš nesakiau, kad dabar visur blatas ir nieko nežinosi, kas ką, kaip ten jie sako — „auksijone“ ėmė ir pardavė... Dabar savo kailiu įsitikinai, kad liežuvio nelaidau ir sakau gryną tiesą...
— Taip jau taip... Bet, patark susimildamas, ar nėra dar kokios nors naujos operacijos toms kojoms pataisyti? Juk tamsta esi visų burtų burtininkas ir turėtum visus perkirsti... Gal aš neteisybę sakau?— maldavo nusiminusi ragana.
35. Antroji operaija
Liuciferis susimąstė. Jam pasirodė, kad ragana lyg ir juokiasi iš jo pragaro visagalybės ir dėl to jo galvoje dabar sukosi aibė visokių minčių ir idėjų, bet visos, kaip žirniai nuo sienos, tuoj pat atšokdavo. Pagaliau jis pratarė:
— Neseniai į pragarą už ilgalaikį kyšių ėmimą iš vargšų pakliuvo žymaus chirurgo siela. Gal pasikviečiam ir apklausinėkim jį? Aš galiu jam pažadėti individualų smalos katilą ir kokia trisdešimt laipsnių sumažinsiu temperatūrą... Jis iš kailio nersis, bet tamstai padės. Tai kaip?
— Ko ir beklausi? Žinoma, kvieskime.
— Jis būdamas žemėje yra ne vienam žmogui širdį persodinęs, o čia — kojos, manding, daug paprastesnis dalykas... Bet perspėju, pas mane sandėly nėra žmogaus kojų, tik velnių, o jos, kaip pati matai, užsibaigia kanopomis...
— Ma jį šimts... Bus gerai ir tokios, kad tik paeiti galėčiau ir kad būtų didesnės...
— Iš pradžių gal ir bus sunkiau, bet priprasi ir eis kaip iš pypkės... Na o greičio tai jos bus šimtą kartų greitesnės ir stipresnės už žmogiškąsias.
— Tai gerai, kvieskim tą žmogų ir dirbam... Aš sutinku...— iš pasitenkinimo ragana net sušuko.
Atėjęs chirurgas pirmiausia susitarė dėl atlyginimo, o paskui ėmėsi praktinių reikalų. Apčiupinėjęs raganos kojas ir įvertinęs situaciją, pasakė:
— Che, brolyčiai, nieko nebus, nėra kur tų kojų pridėti. Ar nematote, kad dubens kaulai liko nepakitę... Čia prisieis keisti ne tik kojas, bet liemenį ir visą užpakalį... Ar turite moteriškų?..
Liuciferis pašnairavo į chirurgą ir drėbtelėjo:
— Negi ponas katekizmo nesimokei? Velnijoj bobų nebūna, vieni vyrai...
— Teisybė, nesimokiau, buvo uždrausta. Tai ką darysim?
— Kai ragana ateidavo,— sugriežė dantimis nepatenkintas Liuciferis,— į peklą bent kiek bobiško kvapo atnešdavo, o jei viską, kaip sakai, išpjausime ir išmesime, tai, tai... ji bus kaip ir visi pragaro velniai...
— Jau tik taip. Bet, kita vertus, kas jums iš tų, vos per mikroskopą matomų moteriškų daiktų? Manau, kad didelio nuostolio nebus...
— Ajai—jai,— sudejavo nusiminęs Liuciferis, bet sugalvoti nieko kito nebegalėjo. Paskui pasakė,— žinai, daktare, darykim kaip beišeina...
— Kaip norit, man jokio skirtumo... Tai imuos?
— Dirbk, bet, kad būtų padaryta gerai. Prisimink, žmogau, jei atsiras broko, tai katilo temperatūra vėl bus pakelta...
Chirurgas dirbo rūpestingai: sujungė nervus, kraujagysles, limftakius, dailiai susiuvo pilvo ir nugaros raumenis ir po gerų dešimties valandų atsitiesė, nubraukė nuo kaktos prakaitą ir čia pat stovėjusiam Liuciferiui pasakė:
— Ką galėjau padariau. Galit atgaivinti ir, kol sugys, slaugyti.
— Slaugo ten pas jus žemėje... Pas mus tuo niekas neužsiima. Tamsta operavai pusdienį, mes išgydysime ją per valandą...
Ir iš tikrųjų, kol jie pasiplepėjo, išgėrė puodelį kavos su konjaku, ragana jau pasikėlė nuo kruvino stalo ir pradėjo mokytis vaikščioti naujomis kojomis.
— Sunkūs tik pirmieji žingsniai... Netrukus lakstysite kaip dveigė kumelaitė...— aiškino jai Liuciferis...
Paskui ragana pajuto, kad ir pilvo apačioje kaži kas nebe taip, kaip buvo anksčiau ir klausiamai pažvelgė į velnių valdovą.
— Kitaip negalėjome prisiūti kojų, reikėjo keisti visą užpakalinę kūno dsalį... Aš labai nenorėjau to daryti, bet nebuvo išeities: arba, arba...
— Gal ir nieko,— atsiliepė vaikščiodama,— tik man kažkaip netikėta ir, žinai, kolkas toks neįprastas daiktas...
— Žinoma, iš pradžių visada taip... Bet dabar kaip žmogus galėsi užsėsti ant savo ražo ir skraidyti, ir lakstyti...
— Tiek liko per žiemą nenudirbtų darbų, tuoj pat imsiuos...— atgavusi gerą nuotaiką ragana jau rūpinosi savo reikalais.
— Neskubėk: darbas — ne zuikis, niekur nepabėgs. Grįžusi namo pailsėk, apgalvok, žiūrėk, kad vėl nesuklystum, kaip prieš Kalėdas... Žmonės išgudrėjo ir klaidų nedovanoja...
— Šventi tamstos žodžiai...
Paskui ragana padėkojo Liuciferiui, atsisveikino ir laiminga išdulkėjo į savo buveinę...
36. Rimtas pokalbis
Lovliai, paslėpę nuo raganų senelio sodybą, nesėdėjo sudėję rankų. Jie žinojo, kol raganos jų žemėje neišnyko, čia gyventi yra pavojinga. Dėl to jie pasiryžo žūt — būt jas nugalėti.
— Arba visas sukišime į stiklainius ir atiduosime kokiam istoriniam muziejui, kad žmonės galėtų pamatyti ir žinotų, nuo kokių bjaurybių mes išvadavome savo kraštą, arba sudeginsime ir pelenus, jeigu jų beliks, kaip įprasta Indijoje, subersime į kokią susmirdusią balą...— ryžtingai prabilo Žalis.
— Sudeginti — taip, bet į stiklainius uždaryti — tai jau ne. Tau Žaliau niekad neužtenka vienos pamokos. Prisimink, dėl ko mes dabar vargstame ir negalim kaip visi žmonės gyventi... Ar ne per tavo išmislus tas atsitiko?— smarkiai paprieštaravo Juodis.
— Tu, Juodžiau, nori gyventi be savo tikros istorijos... Sakyk, susimildamas, ko žmogus būtų vertas, jei viską, kas bloga praeityje, būtų sudeginęs ir pelenus subėręs į dvokiančias balas? Tada mes nežinotume savo praeities... Būtume kaip tie vienadieniai vabalai... Nemanyk, tuoj pat atsirastų ir tokių, kurie pasakytų: „Kokios ten raganos, nei jų kada buvo, nei ko... Tai vieni žmonių išmislai...“ Kad žmogus patikėtų, ypač vaikai, jie viską turi savo akimis pamatyti, savo rankomis pačiupinėti...
— Teisingai sakai,— pritarė Žaliui Mantas,— bet palikti žemėje jas gyvas baisiai pavojinga...
— O kas nepavojinga? Ar to arabo bin Ladino juodligės bakterijos mažiau pavojingos? Dar netgi daugiau, o, žiūrėkite, ar kas visai naikina jas? Ne tik nenaikina, bet dargi deda į laiškų vokus ir siuntinėja po visą pasaulį...
— Aš klausausi jūsų ir nieko nebesuprantu,— prabilo Mėlynukas.— Abu esat teisūs. Bet jei stiklainyje jas laikyti, tai vien pažiūrėjimui, kad niekas negalėtų jų net ranka paliesti ir tuo labiau tyčia ar netyčia sudaužyti ir paleisti...
— Aišku, tuo turės pasirūpinti valstybė...
Nė vienas, net Manto senelis neprieštaravo, kad atėjo laikas raganas išgaudyti, nes kol jos yra laisvėje, jų gyvenimas bus sunkus ir apgailėtinas...
Pastaba: jei atsiras norinčių skaityti, lovlių istoriją galėsiu dar tęsti