Mantas mėgo daryti visokius bandymus ir jam prieš keletą dienų dingtelėjo mintis: „O kas atsitiktų, jei aš pusę stiklainio pripilčiau vandens? Tada ragana turbūt sušlaptų kaip višta po palašu, o paskui imtų plaukioti su visais drabužiais. O gal nusirengtų ir po vandenį imtų duotis su apatiniais... Jau tiek dienų yra nesipraususi, pats laikas jai apsišvarinti...“ Tos mintys po kelių dienų jį pradėjo traukte traukti ir jis nebegalėjo atsispirti nepabandęs. Ne, jis jokiu būdu neatidarys stiklainio, o vandens prileis su švirkštu, kurį senelis laikė padėjęs lentynoje. Tiesa, švirkštelis nedidelis, bet Mantas neskubėjo ir, jei reikės, padirbės kelioliką dienų, bet vandens vistiek pripils. Kai senelis su autobusu išvažiavo į miestą nupirkti maisto, jis plastmasiniam viršely su adata pradūrė nedidelę skylutę ir pradėjo švirkšti vandenį.
— Iš pradžių užteks ir pusės stiklainio, o toliau pamatysime...— kalbėjo pats sau.
Ragana, išvydusi pirmus lašus, labai apsidžiaugė, šoko laižyti vandenį, paskui prisigėrė kiek benorėdama. Mantas vis pylė ir pylė ir ragana, pasikėlus pridurkus jau braidžiojo iki pusės blauzdų... Paskui vanduo pakilo jai iki pilvo ir galiausiai iki kaklo. Tada iš kažkur atsirado maža valtelė, ji greitai įšoko į ją ir vietoj irklo pasinaudojusi šluota pradėjo irstytis. Taip greitai ir meistriškai ji plaukiojo, kad nustebino Mantą. „Jei kas tave,— pagalvojo jis,— leistų lenktyniauti, visada užimtum pirmą vietą... Matyt tuos stebuklingus yrius daro jos užburtoji šluota.“ Mantui pasirodė, kad ji tik laikosi įsikibus į ją, o iriasi pati šluota. Dar kiek pasidarbavęs su švirkštu, nutarė baigti. Jis daug kartų buvo matęs valtelę ir net pats irstęsis ir čia, kiek pasižiūrėjus, jam nieko idomaus nebebuvo...
Grįžęs iš miesto senelis nieko neįtarė, pagalvojo, kad vanduo ir valtelė stiklainyje — tai naujos raganos išdaigos.
Kitą dieną, pritaikęs momentą, kai senelis kažko išėjo į lauką, Mantas vandens pripylė daugiau ir jis dabar užėmė jau du trečdalius stikllainio. "Ką ji darys, kai visai nebeliks oro, o visur bus vienas vanduo?“ Ragana, tarsi atsakydama jam, tuoj pat pasivertė žuvim ir pradėjo gyventi be oro. Plaukiojo, vartaliojosi ir puikiausiai jautėsi. Paskui ji pasivertė į juodą jūros aštuonkojį, kurio kaktoje žybsėjo dvi piktos akys. Tas padaras, nors ir nedidelis, ne tik gerai plaukuojo, bet su čiuptuvais siurbėsi prie stiklo, lipo į viršų, slinko arčiau prie dangtelio ir, Mantui atrodė, norėjo jį atidaryti: vis kišo čiuptuvus už dangtelio krašto ir norėjo jį pakelti. Mantas išsigando ir dabar jau panoro iš stiklainio vandenį išpilti, bet nebebuvo kaip: viršelio atidaryti negalėjo, nes bijojo paleisti raganą, o švirkšto adata buvo per trumpa, nepasiekė vandens ir jis negalėjo jo beišsiurbti.
Ragana, matydama, kad jos čiuptuvai viršeliui pakelti per silpni, pasivertė į kardžuvę. Tada nuo dugno įsibėgėjusi šokdavo iš vandens ir, smailia kaip adata nosimi, norėjo sukapoti plastmasinį stiklainio viršų. Mantas matė, kad jai pasisekė viršely pradurti keletą skylučių, bet jos buvo mažesnės už tą, kurią buvo padaręs su švirkšto adata... „Gali šokinėti, nieko tau neišeis... Pro tokią mažą skylutę tu niekaip neišlįsi,“— ramino jis save. Paskui ragana kažin kur visai pradingo ir Mantas labai išsigando, nes pagalvojo, kad jai pasisekė pasprukti. Tik vėliau, gerai įsižiūrėjęs į vandenį, jis pamatė, kad stiklainyje plaukioja sprindžio ilgumo gyvas siūlas. Jis buvo plonesnis už švirkšto adatą... "Velnias,— nusikeikė Mantas,— matai kokia ji gudri. Jeigu tik tas siūlas galėtų pasiekti viršelį, tikrai, kad išlįstų laukan. Viena laimė, kad nepripyliau pilno stiklainio...— ramino jis save, bet buvo išsigandęs, nes prisiminė lovlių paliktą raštelį.
17. Nelaimė
Išgirdęs, kad priemenėje senelis daro duris, Mantas greitai apšluostė nutiškusį vandenį ir atsitraukė nuo stiklainio. „Kad nieko nepastebėtų, reikia pasitraukti,“— spėjo dar pagalvoti.
— Lauke traukia šaltis,— pratarė trindamas sušalusias rankas senelis.
— Bus ledo, galėsiu eiti su rogutėmis...— noriai įsijungė į pokalbį Mantas.
— Nušalsi nosį... Reikės palaukti, kol nors kiek atšils.
Paskui, žvilgtelėjęs į stiklainį, senelis nejuokais išsigando:
— O kur dingo ragana? Aš jos stiklainyje visai nebematau...
Nespėjus Mantui nė prasižioti, senelis čiupo stiklainį, norėjo jį apžiūrėti pakėlęs arčiau akių, įsitikinti ar tikrai nebėra raganos. Kadangi jis buvo pripiltas vandens ir labai pasunkėjęs, stiklainis išsprūdo jam iš rankų, krito ant žemės ir sudužo... Jie abu pamatė, kaip ant šluotos atsisėdusi ragana nuskrido ir pasislėpė už knygų sekcijos.
— Seneli, ką tu padarei?!— šaukė Mantas.— Paleidai raganą...
— Kodėl neperspėjai, kad stiklainis taip pasunkėjo?
— Juk buvo sakyta, kad visada reikia būti atsargiems, o tu kėlei gerai nesuėmęs ir dėl to jis iškrito...— tarsi negirdėdamas senelio žodžių, Mantas varė toliau. Jis bijojo ir nedrįso prisipažinti, kad darė bandymus ir dėl to įvyko ši nelaimė. „Kadangi stiklainis sudužo, niekas nieko nebegalės suprasti ir aš liksiu nekaltas“,— pagalvojo.
Išsigandęs senelis tik bepasakė:
— Kol ji tebėra troboje, bandykim ją sugauti ir uždarysime kitame stiklainyje.
Jie ėmė jos ieškoti, vertėsi po knygas, atitraukė nuo sienos sekciją, iškratė žaliąją žaislų dėžutę. Kelis kartus jie matė pro pat nosį švystelėjant raganos šešėlį su šluota, bet ore ji buvo vikri, kaip paukštis ir jie niekaip negalėjo jos pagauti. Ji toli neskrisdavo, tuoj pat nutūpusi kur nors užlenda ir pasislėpusi tūno Dabar visa trobos asla buvo priversta knygų, drabužių, patalynės — jie abu lakstė ir šokinėjo iš vieno kampo į kitą, visur ieškojo raganos, gaudė ją, bet viskas buvo veltui...
18. Lovlių pasirodymas
Visą tą sumaištį puikiausiai girdėjo ant grindų iškratyti lovliai. Jie nebegalėjo apsimetinėti, kad nieko nežino ir yra negyvi. Visi trys, kaip sukomanduoti, pašoko į kojas ir atsistojo trobos vidury ant didelės enciklopedinės knygos:
— Kas čia atsitiko?— klausė Žalis,— tokios betvarkės troboje niekada nėra buvę.
Mantas ir dabar dar negalėjo patikėti, kad lovliai gali būti gyvi ir kalbėti. Pamanė, kad čia niekas kitas — tik pasprukusios raganos burtai. Bet vistiek, žiūrėdamas į sustojusią ant knygos trijulę, atsakė:
— Seneliui iškrito iš rankų stiklainis ir sudužo...
— Kaip jis galėjo sudužti toks lengvutis?— nepatikėjo Mėlynukas.
— Tas ir yra, kad jis buvo labai sunkus,— atsiliepė tarsi pasiteisindamas senelis.— Jis tik dėl to man ir išsprūdo iš rankų...
— Keista, jis neturėjo būti sunkus. Ar čia kokią išdaigą nebus iškrėtęs Mantas?— bepasakė Žalis.
Mantas paraudo, bet tylėjo. Jam buvo gėda prisipažinti: jis nenorėjo pasirodyti kaip neklaužada ir nesugebantis suprasti paprastų dalykų...
— Ar aš nesakiau, kad nerizikuokim... Tada nepaklausėt, dabar teks srėbti, ką išsivirus...— priekaištingai užbaigė Juodis.
— Kad jau paleido, tai padėkim jiems ieškoti, gal pavyks tą pikčiurną sugauti...
Lovliai, kaip dideli, statūs žiogeliai šokinėjo po kambarį, lengvai stryktelėdavo ant sekcijos viršaus ir buvo tokie greiti, kad Mantas nespėdavo jų nė sumatyti. Jie teturėjo viena, bet labai stiprią kojelę ir bet ant jos laikėsi nė kiek ne blogiau, kaip žmonės ant dviejų. Kai jie visur išnaršė ir nieko nebegalėjo rasti, Žaliukas pasakė:
— Pavėlavom. Ta giltinė iš mūsų namų jau suspėjo pasprukti. Dabar mums prieš akis iškils daug visokių pavojų ir reikės daug vargti, kad išsigelbėtume patys ir išgelbėtume senelį su Mantu. Mantas net neįsivaizduoja, kiek daug pasauly yra raganų ir kokios jos piktos... Dabar ir aš galvoju — suklydau, kad nepaklausiau tada Juodžiaus ir Kalėdoms dovanų Mantui atnešiau raganų vyriausiąją. Bet kelio atgal nebėra, mum reikės iš paskutiniųjų gintis ir gal pasiseks nugalėti raganą antrą kartą...
19. Ragana pameta šluotą
Kaulo boba, kambary pamačiusi net trejetą mažų žmogiukų, kurių vieną ji buvo mačiusi miške, labai išsigando, greitai nuskrido prie kamino orlaidės, pasivertė tarakonu ir per tankų metalinį tinklelį šiaip taip prasispraudė ir išlindo į kaminą. Tik niekaip per tinklelio skylutę negalėjo ištraukti savo šluotos. Tą krebždesį išgirdo lovliai ir tuoj atsirado virtuvėje. Jie pamatė, kad nuo dūmtrauko tinklelio kažkas nukrito ant žemės. Tuoj surado ir pakėlė nukritusią šluotą:
— Mėlynuk, akimirksniu mauk ant stogo ir sučiupk visus, kas bandys išlįsti iš kamino.
Bet jie nebespėjo. Ragana pajutusi pavojų, paliko šluotą likimo valiai, pasivertė paukščiu ir greitai išskrido iš kamino.
Kai nieko nepešęs grįžo Mėlynukas, Žalis pasakė:
— Mes visi trys turime po vieną užburtą daiktą, tad raganos šluotą atiduosime Mantui.— Atsisukęs į jį pridėjo,— tu privalai visada ją turėti su savimi. Ji maža ir geriausiai laikyti kišenėje. Jeigu padėjęs kur pamirši, ragana iš karto ją pavogs, nes tai geriausia jos skraidomoji šluota... O tau šluotos dažnai prireiks, nes kai ją apžergsi, ji supras visas tavo mintis ir greitai tave nuneš kur tik panorėsi... Tu su ja galėsi pasprukti iš tokių vietų, kur atrodys, kad išsigelbėti jau niekam nebeįmanoma...
Mantui labai patiko stebuklingoji šluotelė ir jis pažadėjo visada ją saugoti, niekam neatiduoti, nė su kuo apie ją nekalbėti.
20. Raganos urvas
Be šluotos ragana beturėjo tik pusę jėgos, bet vistiek ištrūkusi iš stiklainio labai apsidžiaugė: „Niekai, apžergsiu atsarginę, nors ji ir ne tokia greita. Dabar svarbiausia parsigauti namo, gerai pailsėti ir sukvietus visas drauges gerai jas išbarti... Netikėjau, kad nė viena taip ir neatlėks, nepadės man išsivaduoti... Ne veltui sako — tikrą draugą pažinsi nelaimėje...“
Ragana gyveno neprieinamų ir labai aukštų kalnų giliame urve. Jo anga išėjo prie pat nuolat verdančio ir iš žemės gelmių ugnim spjaudančio kraterio. Tas pragariškas požemio karštis šildydavo ir raganos urvą, jai niekada nereikėdavo kurti pečiaus. Prie jos urvo negalėjo prieiti nė vienas gyvas padaras, nes bijojo įkristi į rūkstančius ir verdančius kraterio nasrus. „Krateris mane apsaugo geriau už devyngalvį slibiną... Jis niekada neužmiega ir neprašo atlyginimo...“— džiaugdavosi ragana savo protu ir puikiu išmanymu, nes pati buvo parinkusi urvui vietą, o paskui ir išsikasusi jį...
Kalno gilumoje buvo keturi dideli kambariai. Pirmajame stovėjo lova — čia ji miegodavo. Antrajame išilgai stovėjo didelis stalas, kur susirinkusios raganos puotaudavo. Trečiajame buvo sudėti ir užmigdyti visoki užburti jos daiktai ir gyviai, o prie ketvirtojo durų stovėjo išsižiojęs ir ugnim kvėpuojantis didelis šuo. Šio kambario durys dar buvo užrakintos devyniais raktais, kuriuos ragana, vaikščiodama po savo namus, nešiojosi priejuostės kišenėje. Ketvirtojo kambario viduje lenciūgais prirakinti prie sienos kentėjo visi didžiausieji jos priešai. Ji juos kankino, nedavė valgyti, priėjusi tyčiodavosi. Jai ypač patikdavo žiūrėti, kaip kamuojasi gražus jaunikaitis — jos buvęs vyras.
Prieš keletą metų jis buvo vienos karalystės karalius, kuris po vestuvių sužinojęs, kad jo žmona ragana ir išžudė jo pirmos žmonos vaikus, buvo nuteisęs ją myriop. Bet ji, pasinaudojusi burtų galia, paspruko iš kalėjimo, paskui pasigavo jį patį ir parsitempė į savo urvą. Jo karalystę ragana nutrenkė į požemius ir neseniai ją padovanojo ištikimiausiai savo draugei, kaip požeminę karalystę. Negalėdavo ji be pasitenkinimo žiūrėti ir į kitą jaunikaitį, kuris gatvėje, matant ir girdint daugeliui žmonių, buvo bjauriai iš jos pasijuokęs. Buvo čia ir kitų kalinių, kurie norėjo ją nužudyti ir kažkada buvo atėję prie jos urvo išvaduoti savo brolių, seserų, draugų ar pažįstamų... Jiems nepasisekė, nes viršuje prie urvo stovėjo juodas varnas, kuris kranktelėdavo pranešdamas raganai apie visus pavojus.
21. Raganos varnas
Dabar ragana, pasivertusi paukščiu, skrido į tuos aukštus kalnus. Ji labai pailso ir pavargo, nes kelias buvo tolimas, o kalnuose buvo šalta ir siautėjo pūgos. „Mat kaip pasenau, visai išsimušiau iš jėgų,— galvojo ji nutūpusi pailsėti,— o dar neįveikiau nė pusės kelio. Kas kita būtų su mano gerąja šluotele, bet praradau ją ir dabar tenka kapanotis savo jėgomis...“
Vargais negalais pagaliau atskridusi prie urvo vos neįkrito į kunkuliuojantį ugnimi kraterį. Visai pamiršo, kad nebeturi šluotos irį urvą reikia skristi atsargiai. Apdegė sparnus ir kojas, bet nukrito prie urvo angos. Tuoj iš paukščio atsivertė atgal į raganą ir pradėjusi eiti suprato, kokia ji maža ir kokie menki jos žingsneliai. „Kol pareisiu, kelių dienų neužteks. Reikia pasišaukti ištikimąjį varną..." Atskrido juodas varnas, bet jis niekur nematė raganos.
Atsitūpė ant uolos iškyšulio ir rėkia: „Kar — kar, kas čia mane šaukė?“ „Aš šaukiau, ar nepažįsti?“ „Balsą pažįstu, bet šeimininkės nematau...“ „Geriau atsikrapštyk akis ir dar pažiūrėk...“,— jau nekantraudama ir pradėjusi pykti sako ragana. Tada varnas ir pamatė ją — mažą, apsvilusiais plaukais, vos ant kojų bepastovinčią... „Kad tave kur, maniau, kad čia koks žemės vabalas voliojasi ant žemės... Kas taip tamstą subjauriojo? Kar —kar.“ „Aš pati, niekas kitas... Varne, nieko manęs neklausinėk, o greičiau nešk namo...“
Netrukus ragana atsidūrė savo kambary, bet jis dabar jai buvo per didelis. Ji nei į lovą savo kojomis negalėjo įlipti, nei prie stalo atsisėsti, nei virtuvės indų pakelti, nes buvo maža ir nestipri... „Ir kas mane galėjo taip subjautioti?— galvodama klausė savęs, bet nieko neatsiminė. Tada ji, panaudojusi visas savo burtų galias, bandė save padidinti, bet nieko neišėjo. Truputį lyg ir padidėdavo, bet tuoj pat vėl susitraukdavo... „Čia niekas kitas, o pats velnias mane apkerėjo, tik jo vieno kerų aš negaliu nuveikti...“— nusprendė ji ir nutarė pagalbos prašyti pas savo bičiulį Liuciferį. Ji žinojo, kad tas gyvena senam tvenkiny prie sodybos, kurioje ji kalėjo įkišta į stiklainį.
Ragana negalėjo apsikęsti su savo mažunu ir kitą dieną, kai tik gerai pailsėjo, vėl išsirengė į kelionę. Pasiguldė asloje atsarginę šluotą, bet niekaip negalėjo ant jos užlipti. Kotas buvo storas, kelis kartus aukštesnis už ją pačią, o ražai labai slydūs. O kol neapžergė koto, tol šluota neskrido ir neklausė jokių paliepimų. Kiek pasikabarojusi nutarė palipti ant kėdės ir paskui nušokti ant to nelemto koto. Kai šoko, susidraskė kojines, kelnes, skaudžiai nusibraižė kojų blauzdas ir neišsilaikiusi vistiek nuslydo ant žemės. Juodasis varnas, tupėdamas palubėje ant kablio, ir visą tai matydamas, garsiai nusikvatojęs, sako:
— Ko taip vargsti kar — kar... Paliepk, aš tave ant šluotos kaip kokį mėšlavabalį užkelsiu...
— Nesijuok, nevidone, o nepliurpęs padėk savo ištikimai geradarei,— trindama skaudančias blauzdas sudejavo ragana.
Varnas nusileido ant žemės, delikačiai suėmė snapu per patį liemenį ir užsodino ant šluotos. „Tfiu,— nusisukęs pagalvojo,— vieni kaulai, jei reiktų praryti, gerklę sudraskytų...“ O balsu pasakė:
— Tik gerai įsikibk, kad vėjas nenupūstų... Tokia maža įkrisi kur laukuose į pusnį ir nebeišroposi...
— Jei man kas atsitiks, aš šauksiu tave. Nedelsdamas atskubėk...
— Gerai, jau gerai kar — kar,— pažadėjo varnas,— tik nenumauk kur toli...
22. Kelionė prie prūdo
Ragana vienu viesulu išskrido iš urvo ir tuoj pat pasuko savo šluotą link tos sodybos, kur buvo pelkė, o jos dugne po akmeniu — pragaras.
Oras buvo šaltas ir pūtė vėjas, bet ragana nieko nepaisė, ji jautėsi tarsi iš naujo užgimus. Prieš akis, kiek jos aprėpė, tįsojo plati ir mėlyna erdvė, po kojomis — prisnigę ir spindintys, saulės nutvieksti miškai... Ji, viską pamiršusi, džiaugėsi atgauta laisvę ir dabar galėjo skristi kur tik panorėjusi... Tas jausmas jai pasirodė toks viliojantis ir geras, kad, prisiminus praleistą laiką stiklainyje, vos neapsiašarojo. Visa širdim suprato, kaip sunku buvo gyventi toje sodyboje, priklausyti nuo to vaikigalio, nertis iš kailio rodant jam visokius triukus. „O kai Liuciferis atžavės mane, ir aš vėl būsiu, kaip buvus, tada atlyginsiu ne tik tam vaikigaliui ir jo tėvams, bet ir tiems mažiesiems nususėliams, kurie buvo mane uždarę į tą bjaurų kalėjimą. Už kiekvieną mano nelaisvės valandą jie man užmokės su kaupu.“ Ramindama savo piktą širdį pačiomis žiauriausiomis keršto užmačiomis, nė nepajuto, kaip atskrido prie prūdo.
Nusileidusi paprūdėj ragana apsidairė. Buvo pridribę ir pripustyta daug sniego ir ragana bijojo nulipti nuo šluotos. „Kaip bus, jeigu aš nulipusi nebegalėsiu užsėsti ant šluotkočio ir nuskęsiu storame vėpūtinyje?— galvojo ji. O prūdas dar buvo apsidengęs ir storu ledu ir nebuvo girdėti iš gilumos jokio garselio, jokios aimanos. Ragana pagalvojo, pagalvojo ir nutarė kelionę pas Liuciferį atidėti pavasariui, kai nurirps ledai. Prisiminė juodojo varno patarimą — nenulipti nuo šluotos į pusnį. Juk jei įklimptų į sniega, ji vėl galėjo pakliūti vaikigaliui į nagus. Iki pat šiol ji dar nesuprato, kaip jie buvo ją pagavę ir uždarę į stiklainį pirmąjį kartą.
Taip, šįkart nieko nepešus, ragana įsakė šluotai nešti ją namo.
23. Raganos tariasi ir stebisi
Grįžusi namo tuoj pat pasikvietė juodąjį varną ir nusiuntė jį pas ištikimąją draugę — požemio valdovę ir liepė pasakyti jai, kad tuoj pat atskristų pasisvečiuoti. Ta labai apsidžiaugė, kad atsirado kaulo boba ir tuoj viską apsakė visoms kitoms. Ir tą dieną pas urvo valdovę atgužėjo visos raganiukės. Priėjo pilnas svečių kambarys. Valdovė, pasitelkusi burtų galias, greitai ant didžiojo stalo patiesė staltieses, sugabeno valgius, o draugės, atskrisdamos į tokį ilgai lauktą susitikimą, nepamiršo pasiimti gėrimų ir dovanų. Kai visos susėdo į savo vietas, varnas, suėmęs raganą per liemenį snapu , užsimetė ant nugaros ir mostelėjęs sparnais šoktelėjo ant stalo. Visos viešnios nustebusios sužiūro ir negalėjo patikėti, kad jų valdovė taip susitraukė, sulįso ir tapo visai neišvaizdi. Nė viena nesuprato ir nežinojo, kas jai buvo atsitikę. Kai apie tai lyg iš netyčių užsiminė, išgirdo:
— Ir aš nežinau, kas su manim buvo atsitikę. Tokia maža pabudau po to, kai išsiskyrėm pamiškėje. Ir dabar nieko negaliu bepadaryti, jokie žinomi burtai nepadeda pasidaryti tokia, kokia buvau anksčiau. Ar tik nebus nagus prikišęs pats Liuciferis?
— Vistiek gerai, kad sugrįžai,— suklego drauės,— mes pasiilgom savo valdovės, nebežinojom, ką bedaryti, kaip begyventi...
— Tai ko neatskridot manęs išlaisvinti, ko neieškojot manęs? Aš kiekvieną dieną po kelis kartus šaukiausi jūsų pagalbos, bet nemačiau, kad kuri iš jūsų būtų atskubėjusi...
— Garbės žodis, nė viena nieko nei girdėjom, nei matėm... Mes pačios vertėm visus pašalius, apskriejom tolimiausius miškus, miestus ir kaimus, bet niekur negalėjom tamstos nei pamatyti, nei surasti...
— Cha — cha,— šaižiu balsu nusikvatojo kaulo boba.— Aš buvau čia pat. Toj sušvinkusioje sodyboje, prie pelkės, kurioje gyvena Liuciferis... Ir vistiek giriatės, kad neradot... Tiek teieškojot...
— Gerai ieškojom ir tos sodybos visas kertes iššniukštinėjom, bet jūsų ten nebuvo...— vėl suklego draugės.— Matyt kokie burtai buvo paleisti, kad nieko negalėjom nei išgirsti, nei pamatyti...
— Galėjot, galėjot,— nepasidavė valdovė,— reikėjo stebuklingąja švisa apšviesti sodybą ir būtumėt pamačiusios mano mintis... Bet ar tas jums rūpėjo?..
— Švietėm, bet nieko nesimatė... Pagalvojom — jūs padarėte, kad jūsų minčių niekas negalėtų matyti...
Paskui raganiukės papasakojo, kaip miške jos puošė eglelę ir kaip ta visų raganų akivaizdoje kiaurai žemę prasmego ir ligi pat šiol negali jos surasti... Dar pasakė, kad su eglele dingo jos dovanos: požemio raktas ir viską deginančioji ugnis.
24. Liūdna ateitis
— Į mūsų gyvenimą yra įsiskverbusi kažkokia nežinoma dvasia ir ji mums gali padaryti daug bėdų. Juk ta pavogtoji ugnis gali mus visas sudeginti ir niekur nerasime išsigelbėjimo...— nusiminusi paskė raganų vyriausioji. Žūt — būt reikia viską, ką praradome, surasti ir susigrąžinti. Reikia būti šimtą kartų akylesnėms ir atsargesnėms, bet ir tas, kažin ar mus išgelbės...
— Nepasiduosim, nepasiduosim,— šaukė visos kartu.
— Kažkas įžūliai kėsinasi į mūsų valdas, į mūsų laisvę ir reikia visoms ieškoti — kas. Tik suradę tą pikčiurną vėl galėsim atsigauti nuo mus ištikusių nelaimių...— užbaigė ragana.— O dabar, prašau, vaišinkitės ir linksminkitės — atšvęskime mano sugrįžimą...
Ragana, kalbėdama su draugėmis, stovėjo ant paties stalo. Ir tai ne visos ją galėjo matyti, nes buvo maža, ją užstojo lėkštės ir tortai. O kai atsisėdo ant duonos riekelės, kuri buvo jai padėta, liko visai nebematoma. Tai nebuvo įprasta ir nors žodžiais niekas nieko nesakė, bet tyliai draugės iš savo valdovės juokėsi. Kitos džiaugėsi: „Mažiau saldumynų besurys, daugiau liks mums...“ Nė viena negalėjo pripažinti ir suprasti, kad nuo šiol jų valdovė bus tokia maža ir silpna.
Besibaigiant baliui ragana paprašė drauges nutilti ir dar paklausyti:
— Mes turime gerai apžiūrėti kiekvieną anos senos sodybos daiktą. Ypač atidžiai stebėkit ar nepamatysit tokio mažo vienakojo žmogeliuko, tai jis prieš Kalėdas miške mane apibarė ir po to man į galvą lyg perkūnas būtų trenkęs: nieko nebeatsimenu, o kai atsibudau, tai buvau įkišta į stiklinį indą ir paversta tokiu vabalu, kokiu mane dabar ir matote... Mane saugojo toks vaikigalis, o su juo buvo senas žmogus. To vaikigalio vardas Mantas. Per jų neapdairumą aš ir pasprukau. Aš juos paimsiu į nagą ir atsiskaitysiu, o jūs ieškokit to žmogeliuko ir būkit baisiai atsargios. Juk kiekvienai gali atsitikti taip, kaip atsitiko man. Ar supratot?
— Viską supratom ir rytoj pat tą nevidoną žmogeliuką suimsim ir atgabensim į tamstos urvą...— vienu balsu atsiliepė visos.
25. Lovliai ruošiasi
Lovliai suprato — dabar raganos keršys ne tik Mantui ir seneliui, bet ir jiems. Jie raganų sukiršinti nenorėjo, bet kai ragana paspruko, tai pamatė, kad reikia ruoštis dideliems ir sunkiems išbandymams. Dėl to jokių abejonių nebeliko. Raganos galėjo sudeginti gražiąją senelio sodybą, galėjo juos pagrobti ir paversti kokiais nors gyvuliais ar medžiais, galėjo kur nusitempusios kankinti, kol jie išduos lovlių ir jų stebuklingos lazdelės paslaptį...
— Jos yra kerštingos ir gudrios. Nespėsime net pagalvoti, o atsidursime jų naguose. Dėl to mum visiem vienoje vietoje nebegalima būti, reikia išsislapstyti po visą namą ar net lauke. Kiekvienas turi turėti atskirą ir saugią savo kertelę,— aiškino savo draugams Žalis.
— Aš galvoju,— sako Juodis,— pirmiausia mums reikia pagalvoti apie ginklą, su kuriuo galėtume apginti namus ir save. Be ginklo nieko nebus, jos mus pergudraus ir nugalės, nes jos žino kur mes gyvename, o mes apie jas nieko nežinome...
— Teisybę sako Juodis,— įsikišo Mėlynukas,— reikia gero ginklo, be jo mes visada pralaimėsime. Čia vienos Pinčiaus lazdelės neužteks...
— Pats pirmas ir geriausias ginklas — tai mes patys. Pirmiausia su Pinčiaus lazdele mums sukietinti savo galvas. Juk matėte, kaip su Mėlynuku patiesėme ant sniego kaulo bobą. Stiprus atsispyrimas ir ragana, nieko nesupratusi, atsigula tau prie kojų,— aiškino Žalis.
Ir jie tuoj pat pradėjo ruoštis savo ir senelio namo gynybai..
26. Stebuklingoji kibirkštis
Po to Žaliukas dar pasiūlė:
— Pabandykim viską deginančią kibirkštį suskaldyti į keturias dalis, kad kiekvienas turėtume po vieną.
— Na, Žaliau, čia tu iš tikrųjų kuoktelėjai... Kaip tu suskaldysi ugnį. Beskaldydamas pats sudegsi ir mus sudeginsi. Aš tokio darbo už jokius pinigus nesiimsiu...
— Palauk, palauk gudročiau. Nereikės nei tavo, nei mano rankų... Rankomis to nepadarysi... Žiūrėkit, aš tuoj pabandysiu kitaip ir pamatysim, ar kas išeis...
Žalis paėmė iš Juodžiaus Pinčiaus lazdelę, paėjo į šalį, nusikabino nuo kaklo maišiuką su stebuklingąja kibirkštimi, padėjo ją ant didelio akmens ir pasakė: „Murki — murki, tegu iš vieno maišiuko pasidaro keturi ir kiekviename — po vieną stebuklingą kibirkštį.“ Ir sudavė lezdele per maišiuką. Tuo pačiu akimirksniu maišiukas sprogo ir į šalis išsiskleidė ilgiausi raudonai juodos liepsnos liežuviai, o lovliai ir Mantas nuo sprogimo bangos nuskrido dvidešimt žingsnių į šonus. Paskui, kai atsitokėjo ir apsidairė, vienas kito nebegalėjo pažinti — ne tik patys buvo juodi, kaip negrai, bet į juoda anglim apsitraukė drabužiai, plaukai, sniegas, viskas aplinkui...
— Ar nesakiau, nekvailiuok!— šaukė pašokęs ant kojų Juodis.— Matai, kas išėjo...
— Na ir kas jau išėjo? Nusiprausi, išsiskalbsi — ir viskas. Baisus čia daiktas...
— Gerai, jei to užteks, man visa veido oda tarsi apdegusi būtų — taip skauda ir peršti,— atsiliepė Mantas. — Nieko, tau atsiprausus dar reikės pasitepti kokia mostele ir praeis...— ginčijosi Žalis.
— Užteks jums rietis ir kaltinti vienam kitą!..— visus ginčus nutraukė Mėlynukas,— eikim pažiūrėti, kas iš mūsų stebuklingos kibirkšties beliko, ar bemandravodami visai jos nepraradome?..
Iš tolo matėsi — akmuo subyrėjo į mažyčius gabalėlius ir išlakstė aplinkui, o jo vietoje matėsi duobė. Tik visai priėję jos dugne išvydo šalia vienas kito gulėjusius keturis maišiukus ir kiekviename niūrojo po kibirkštį.
— Valio!..— sušuko Žalis,— vyručiai mum pasisekė...
Jis paėmė iš duobelės maišiukus ir užkabino kiekvienam draugui ant kaklo.
— Užkabinai, tai užkabinai, bet ar tos kibirkštys neprarado savo galios?— suabejojo Juodis.
— Reikia išbandyti ir įsitikinti,— pritarė Mantas.
Jie priėjo prie didelio akmens. Tada Žalis nusikabino nuo kaklo savo maišiuką ir užmetė ant jo kibirkštį. Tuoj pat kibirkštis sušnypštė, į šonus pasipylė baltos žiežirbos, pakilo dūmas ir per akimirksnį akmens nė žymės nebeliko. Išbandė savo kibirkštis ir likusieji: Mantas be žymės sudegino nudžiūvusį didžiulį ąžuolą, Mėlynukas — nedidelį žemės kupstą, o Juodukas — miške buvusią nedidelę balą.
— Dabar pripažįstu, kad kibirkštis tikrai gera... Net vandenį ir tą sudegina,— džiaugėsi Juodis.
— Ugnis — baisus ir geras ginklas, bet ji turi būti ir gerose rankose... Mes turim ją naudoti tik geriems darbams. Ar mes galėsime to laikytis?— klausė į visus žvelgdamas Žaliukas.
— Galėsime!— atsiliepė visi trys.— Jei kada suabejosime, tai tarsimės ir veiksime visi kartu.
27. Senelio sodyba
Dabar lovliams ir Mantui teko spręsti patį sunkiausią uždavinį — kaip nuo raganų keršto apginti senelį ir jo gražiuosius namus. Raganos galėjo bet kada atskristi, pasiversti kokia niekinga musele, įskristi į trobą ir čia, pasinaudojusios savo burtais, pridaryti visokių nelaimių ir piktai atkeršyti.
— Ir mes net nežinosime, kad troboje šalia mūsų gyvena ragana, klausosi mūsų kalbų ir viską žino...— išplėtęs akis aiškino Mantas.
— Aš nieko kito nesugalvoju, kaip visą sodybą perkelti į kitą vietą ir užbūrus Pinčiaus lazdele ją padaryti raganoms nematomą. Tegu sau ieško kiek nori, o sodybos ir senelio nebematys ir niekada nebesuras...
— Čia tai bent. Gerai sugalvojai, Žali. Bet ar tikrai taip galima padaryti?— nepatikėjo Mėlynukas.
— Su stiklainiu tai padarėme, o kodėl negalėtume su sodyba? Juk lazdelę tebeturime...
— Štai ji,— ištraukęs iš kišenės parodė Juodis.
— Bet šiandien nebespėsime,— suabejojo Mėlynukas,— juk reika viską seneliui paaiškinti ir jis turi mums pritarti...
— Taip pat sodybai naują vietą parinkti, kad visiems ji patiktų,— pridėjo Mantas.
Sutarė sodybą į naują vietą perkelti rytojaus dieną, o šįvakar viską aptarti su seneliu. Ilgai gaišti negalėjo, nes raganos buvo pasiruošusios veikti. O jei jos atskris, ką nors daryti bus vėlu...
Jis greitai apsisprendė, nes savo akimis buvo matęs kokia gudri yra ragana ir kiek visokio baisaus ji gali padaryti. Senelis net pasiūlė sodybai vietą:
— Ten kitąpus miško, kur iš ežero teka skaidrus upeliukas, lankoje auga šakotas gražus ąžuolas, prie jo gražiai atrodytų iš naujo pastatyti mano namai.
Kad laiku suskubtų visaką pamatyti ir vienas kitam padėti, visi trys lovliai ir Mantas nutarė per naktį burnoje laikyti užkištą už lūpos mažyti švilpuką. Kuriam nors papūtus į jį, tuoj kiti trys išgirsdavo ir galėjo atskubėti pagalbon. Švilpynės buvo užburtos ir niekas kitas to garso girdėti negalėjo, tik jie keturi.
Pagaliau, palinkėję vienas kitam ramios nakties, visi nuėjo miegoti. Tik lovliai išsiskirstė kas kur: Mėlynukas užšoko ant aukšto ir įsirausė į spalius, Juodžius nušuoliavo į atskirai paprūdėje pastatytą nedidelį namelį, kur buvo įruošta jų vasarinė virtuvė, o Žalis pasiliko Manto troboje ir atsigulė žaliojoje žaislų dėžutėje.
28. Nerami naktis
Raganos, kaip buvo pažadėjusios savo valdovei, sulaukusios nakties, visu būriu atskrido prie senelio sodybos. Aplink visur buvo ramu. Baltavo užšalęs prūdas, juodais kampuotais šešėliais ant balto sniego krito mėnulio pilnaties nušviesti sodybos namų kontūrai. Šalia jų, susivėlę į vieną tumulą, driekėsi medžio šakų šešėliai. Raganoms pasirodė, kad sodyba, tarp baltų sniegų ir toliau juoduojančių miškų, miegojo tyliu ir saldžiu nakties miegu.
— Kas galėjo pagalvoti, kad tokioje vienišoje pamiškės sodyboje atsiras tokių drąsuolių, kurie išdrįs užkliūti mūsų motinėlę?..— tyliai tarė geriausioji raganos draugė — požemio valdytoja.
— Išdrįso, bet už tai turės skaudžiai ir brangiai saumokėti... Žinos, kaip mūsų valdovę skriausti...— stebėjosi kita ragana.
— Ir dar taip pasityčiojo, taip sudergė vargšelę, kad nebėra į ką net bežiūrėti... Dabar sarmata ir žmonėm pasirodyti. Tikri nekrikštai, kaip jie patys kad sako...
— Taigi, taigi,— atsiliepė požemių valdovė.— Tik nepamirškit sučiupti to seno skrabalo ir jo vaikygalio. Tik nieko nedarykit, valdovė pati su jais atsirokuos. Mes tik apeikime ir apšniukštinėkime namus, gal pasiseks surasti eglelę ir ką nors panašaus į tą žmogeliuką. O paskui griebsime juos ir skrisime...
— Gerai, gerai,— pritarė visos.
— Po geros valandos vėl čia susitiksime ir nutarsime ką toliau daryti.
Raganos pasiskirstė kuri kur ir pasivertusios dvasiomis iš visų pusių, kuri per langą, kuri per rakto skylutę, supleveno į namo vidų. Kai jos skrido, nesigirdėjo jokio garso, tik kai atsimerkdavo ir kur nors žiūrėdavo, jų akys švietė raudona ugnimi.
Jos gana greitai apšmirinėjo visus pašalius, išlandžiojo kaminus, apėjo namų palėpes, bet nieko gero nesurado. Senelis miegojo savo kambaryje, Mantas — savo, bet mažųjų žmogeliukų niekur nesimatė. Tik kai vėl visos susirinko, pati jauniausioji, norėdama, kad ją pagarbiai paminėtų, panarstė akis ir ištarė:
— O aš kai ką radau...
Visos sužiūro į ją, bet ta toliau maivėsi ir tylėjo.
— Tai sakyk, jei radai, nėra čia ko maivytis...
— Radau mūsų puoštąją eglelę. Bet ji įvyniota į baltą popierių ir iš pradžių pagalvojau, kad ten nieko nėra. Tik perplėšusi jo kraštelį, pamačiau...
— Tai laimė... Atsiimsim ir kibirkštį, ir požemio raktą... Kas galėjo bent pagalvoti, kad eglelė yra tokioje nupiepusioje sodyboje,— bemaž kartu sušuko daiktus praradusios raganos.
— Čia gali būti ir dar ko daugiau... Prisiminkit, ką sakė mūsų valdovė... Ar to mažojo žmogeliuko kuri nors nepamatėte? Mums reikia būti labai atsargioms, bet eglelę turime pasiimti tuoj pat,— susirūpinusi klausė ir nurodinėjo kaip elgtis požemio valdovė.
Ne, nė viena nieko daugiau nematė ir beliko džiaugtis surasta eglele...
Senelį ir Mantą nutarė palikti ramybėje, pasiims kitą sykį... Juk jie yra ne iš cukraus — neištirps...
29. Eglelės pagrobimas
Eglelės pasiimti nuėjo dvi raganos: požemio valdovė ir buvusi stebuklingos kibirkšties saugotoja.
— Tu mane pasergėk, o aš, kad mažiau šnarėti, apkabinsiu eglelę glėbin su visu popierium ir dailiai pamažu išnešiu į lauką,— pasisiūlė požemių valdovė.
— Gerai. Tik nešk atsargiai, kad nenukristų nė vienas žaisliukas...
Tada jos įsigavo papastogėn, iškart pamatė paslėptą kampe eglelę ir kai viena jų apkabino ją, sutraškėjo baltasis popierius ir tada pabudo spaliais apsikasęs lovlis. Iš slėptuvės iškišo galvą prasikrapštė akis ir aukštai pastogėje pamatė dvi ugnines nemirksinčias akis. „Tai ne kas kita, o pas mus įsibrovusi ragana. Ko jai čia reikia?“— šoko mintis į galvą. Paskui jis pamatė, kad jų eglelė tartum sušnarėjo ir pradėjo judėti. Jis pagalvojo, kad viską daro tos nemirksinčios ugninės akys... „Bet jeigu yra akys, turi būti ir kakta, ir nosis...“— dingtelėjo kita mintis. Ir jis nieko nelaukes nusitaikė tarp švytinčių akių, ir iš visų jėgų atsispyręs, trinktelėjo ton vieton.
Smūgis išėjo stiprus ir taiklus. Jis krisdamas ant žemės išgirdo, kaip ne savo balsu kažkas sustaugė ir nugriuvo ant žemės, o paskui išgirdo trenksmą į stogą ir po to pamatė jame atsivėrusią skylę. Dabar aiškiai matėsi, lauke švietė mėnulis ir mirgėjo žvaigždės. Lovlis greitai per skylę iššoko ant stogo ir pamatė tolumoje išnykstant tartum varnų pulkelį, kurios nešėsi kažkokią baltą drobulę. Nušokęs vėl į vidų ir žvilgtelėjęs kampan, pamatė, kad eglelės nebėra. „Matyt per silpnas buvo mano smūgis... Kad ir apkvaitusi, dar sugebėjo pralaužti mūsų trobos stogą ir pasprukti... Nepasisekė, nepasisekė... Pirmas blynas visada būna prisvilęs...“ Ir lovlis grįžo į savo vietelę, vėl apsikasė spaliais ir pradėjo snausti... Jis nė nepagalvojo, kad antroji ragana yra pritrenkta ir guli nugriuvusi visai šalia jo.
O gulinčioji ragana po truputį pradėjo atsigaivėti. Apsičiupinėjo savo kojas, pilvą, ausis, lūpas, nosį... Tik niekaip nekilo ranka prie labai skaudančios kaktos, o kai išdrįsusi palietė ją, sudejavo ir apčiupinėjo tokį guzą, kuris galėjo būti ilgesnis už jos netrumpą nosį. „Čia jokių žmogeliukų nėra, čia žaibai trankosi, nors man atrodo, kad lauke dar tebėra žiema... Taip ir pasakysiu — kerta į akis iš kažkur atskridę žaibai...“— galvojao atgaudama sąmonę. Po to ji tyliai atsisėdo, vargais negalais įsispraudė į tarpukojį šluotą ir išnėrė pro tą pačią stoge atsiradusią skylę į lauką. Mėnulis jau leidosi, o rytuose po truputį pradėjo rausvėti dangus. „Jau aušta,— pagalvojo šalto oro praskaidrinta galva.— Mat kaip, be sąmonės būsiu išgulėjusi mažne visą naktį. Niekas iš žemiškųjų padarų neturi tiek jėgos, kad taip mane iškirstų iš kojų... Čia buvo žaibas ir niekas daugiau. Taip ir pasakysiu valdovei.“
Iš karto ji nudėjo prie kalnų urvo. Čia susirinkusios tebeklegėjo ir kitos raganos.
— Ve, ir dingusioji atsirado...— nustebo jos,— kaip tu beištrūkai? Mes pagalvojom, kad jau tavęs ir gyvos nebėra, taip baisiai tu sustaugei... O kai atskrido antroji su eglute, ir pamatėm taip baisiai nubrozdintą jos veidą ir sudaužytą galvą, movėm kuo toliau nuo tos prakeiktos vietos... Ir valdovei sakom, kad daugiau ten nei pati belįstų, nei mūsų besiuntinėtų...
— Baisi vieta,— suaimanavo ir sumuštgalvė...
— Bet iš kur stoge galėjo atsirasti tokia skylė? Ar tik ne tu su savo kaktele bakstelėjai į jį, nors į tave perkūnas ir netrenkė...
— Tavo klyksmas buvo baisesnis už perkūną. Aš vos bespėjau pačiupti eglelę...
— Ten jokių žmogeliukų nėra, tik juodi žaibai trankosi... Ir kerta ne kur kitur, o tiesiai į galvą. Kai davė, beatsimerkiau po kelių valandų. Klausaus, visur ramu ir tyku. Apsičiupinėjusi pajutau, kad kaktoje iššokęs didžiulis gumbas... Gerai, kad vietoj nenudėjo...
Ji nusirišo skarelę ir visos pamatė, kaip žiauriai buvo sumaitota jos kakta: antroji „nosis“ buvo pačiame tarpuakyje, ne mažesnė už tikrąją ir pritvinkusi juodo kraujo.
— A — ja — jai,— sudejavo visos kartu.— Kaip tu begalėjai atsigaivėti po tokio trenksmo? Čia tai bent... Gerai, kad naktis buvo ir tavęs nepamatė... Būtum nebegrįžusi...
— Ar aš nesakiau, kad būkit atsargios... Dabar pačios pamatėt,— įsiterpė valdovė.— Į tuos namus mum kolkas eiti negalima, nes nežinome, kas ten trankosi... Gerai, kad nors gyvos grįžote ir eglelę atgavote...
— Tai nelaimė, tai nelaimė,— nutraukė kalbas įpuolusi viena raganų.— Eglelėje nebėra nei požemių rakto, nei stebuklingosios kibirkšties... Turbūt pramušant stogą bus nutrūkę ir nukritę kur ant žemės...
— Bet kiti žaislai nenukrito?..
— Kiti tebėra...
— Dabar laukim dar didesnių nelaimių...— bepasakė nusiminusi ir susigraužusi valdovė.
30. Žiemos rytmetis
Kai išaušo ir visi keturi draugai susirinko į senelio kambarį, Mėlynukas papasakojo apie savo nakties nuotykius.
— Tu veikei drąsiai, bet neprotingai. Man atrodo, ten buvo ne viena, o kelios raganos. Vieną tu nudaigojai, o kitos pagrobė eglelę ir paspruko. Ir dar matai kokią skylę stoge pramušė... Reikėjo dūdele švilptelėti mum, kartu būtume nuveikę daug daugiau. Gal kokią būtume vėl stiklainin įkišę...— apibendrino Žalis.
— Man rodosi, kad čia jų buvo tik viena, nes tamsoje temačiau tik vienas ugnines akis. O dėl vienos negi aš galėjau drumsti viso namo nakties ramybę...
— Nors tu ir drąsus, bet, brolau, ne taip pasielgei. Nesilaikei susiterimo ir gerai neapgalvojęs leidai jai pabėgti. Sugrįžo dar gudresnės ir mum visiem nuo to bus tik sunkiau...— nepasidavė Žalis.
— Mes visi turime žinoti — kitas raganų antpuolis bus dar įžūlesnis ir mum tokių klaidų daryti nevalia,— užbaigė Juodis.
Pasui jie apžiūrėjo, apšniukštinėjo visą aukštą ir pamatė, kad čia buvo atskridusios ir darbavosi nemažiau dviejų, nes dviejose vietose buvo surausti spaliai. Ten, kur buvo padėta eglelė ir ten kur gulėjo Mėlynuko pritrenktoji. Ji spaliuose buvo priraususi duobelių, nes vos atgavusi sąmonę apgraibom ieškojo iškritusios šluotos, o paskui nevalyvai sėdo ant jos.
— Tikriausiai buvo ne viena,— apžiūrėjęs spalius, suabejojo ir Mėlynukas.
— Be jokių abejonių,— patvirtino ir Mantas.
— Kas buvo — pražuvo. Dabar, kad jos niekada čia nebegalėtų beįkelti kojos, paslėpkime senelio sodybą,— užbaigė nakties įvykių aptarimą Juodis.
31. Dienos triūsas
— Su visų namų perkėlimu bus daug vargo. Kažin ar paskui begalėsime viską sustatyti kaip buvo... Be to, naujojoje vietoje žemė kalnuota, pastatyti namai gali sukrypti ir sugriūti. Ar ne geriau būtų juos perpus sumažinti, paversti nematomais ir palikti čia pat?— filosofavo Žalis.
Kiti pasiklausė, pagalvojo ir pritarė.
— Žinoma, troba — ne kokia sudžiūvusi ragana, su ja reikia elgtis atsargiai. O jei sugriūtų, kur per šaltą žiemą bepakištume galvas...— pritarė Mantas su seneliu.
— Bet namą aš pats mažinsiu,— pasišovė Juodis.
— Gerai, jau gerai, varyk, o mes pasižiūrėsime, kad kur nesuklystum...— sutiko likusieji.
Jis tuoj pat išsitraukė Pinčiaus lazdelę ir pradėjo:
— Murki — murki, sumažink per pusę visus namus ir sodybos medžius ir tegu raganų akys jų niekada nebemato. Ir nebemato daiktų ir žmonių, kurie įeis į tuos namus...
Tada jis daužtelėjo lazdele į sodybos žemę ir kiekvieną namą ir viskas akimirksniu sumažėjo. Senelis, įėjęs į trobą atsigerti, net nepastebėjo, kaip viskas pasikeitė. Jam atrodė, kad viskas tebėra toks pat, kaip buvęs, nes sumažėjus trobai, sumažėjo medžiai, sumažėjo jis pats ir viskas aplinkui. Tik kai išėjo pro duris, pamatė, kaip viskas yra pasikeitę: medžiai už sodybos buvo dideli, o sodyboje — per pusę mažesni... Sumažėjusi sodyba buvo stebuklinga ir niekam netrukdė: nuėję toliau į laukus, visi jie pasidarydavo didesni — tokie, kokie buvo anksčiau, grįžę į kiemą — vėl sumažėdavo. Dėl to ir lovliai, senelis ir Mantas galėjo gyventi kaip gyvenę, tik sodybos niekas nebegalėjo matyti ir raganos veltui būtų jų ieškojusios.
— Sumažėt tai sumažėjo, bet aš viską tebematau. Lygiai, kaip anksčiau...— kažko nesuprato Mėlynukas.
— Taip ir turi būti,— prieštaravo Mantas.— Jei nematysi, tai kaip beįeisi į mūsų trobą?
— Bet tada ir raganos įeis...
— Tas ir yra, kad mes įeisime, o jos — ne. Juk Juodžius kaip tik taip ir užbūrė...
— Acha, dabar supratau...
Prierašas: jeigu įdomu, rašydami pastabas, pageidaukite, galėsiu tęsti.