Sengirės išsaugojimo fondas siekia išsaugoti senuosius Lietuvos miškus, o menininkės Neringa Rekašiūtė, Elvina Nevardauskaitė ir Eglė Plytnikaitė save įvardija didžiulėmis šios idėjos gerbėjomis ir ambasadorėmis, kurios nori prisidėti prie kilnaus tikslo, tad skatina tai daryti ir kitus. Fondas suvienijo mokslininkus, iniciatyvininkus ir bendraminčius, siekiančius atkurti kuo daugiau sengirių Lietuvoje.
Žalioji propaganda
Į socialinius tinklus menininkės įdėjo filmą, kur vaizduojamas miško kirtėjas ir verslininkas. Kartu sukurta ir nuotraukų, iliustruojančių tą pasakojimą.
Filmuojant įterpė mistikos
„Norėjosi, kad tie du pagrindiniai veikėjai, medkirtys ir verslininkas, lobistas, būtų pavaizduoti tarsi pasiimti gamtos <...>. Verslininkas, gulintis pelkėje, miegantis, bejėgis, atsidavęs gamtai. Norėjosi pavaizduoti žmogaus trapumą, ir kamera tampa tarsi dvasia, kuri atranda tą žmogų ir leidžia jam miegoti. Mintis tokia ir yra, kad gal tegu jie miega, – taip pridarys mažiau žalos ir bus tiesiog geriau tokiu atveju. Labai norėjosi perteikti tą jausmą ir čia yra šiek tiek mistiškumo, nejaukumo“, – pasakoja kūrėja E. Nevardauskaitė.
Apie videokūrybą pasakojanti menininkė atvirauja, kad vienu metu atrodė, lyg personažai būtų mirę, – jie nejuda, o per žmones toje pelkėje laipioja vabalai, musės, šalia raitosi kirminai. E. Nevardauskaitė sako, kad perduoti tuos jausmus ir buvo svarbu.
„Filmavimo metu buvo smagu turėti žmonių, kurie visiškai su tuo nesusiję ir lipo į pelkę, šalo, – reikėjo gana ilgai pasikankinti. Mums patiems ruoštis buvo ganėtinai sunku, nes keliavome į sengirę, stengėmės ją saugoti, būti kuo atsargesni, – buvo gana didelis iššūkis. Pelkėje statėmės daug įrangos. Tikiuosi, kad pavyko perteikti tą jausmą“, – dalijasi kūrėja.
Gamtą saugojo ir filmavimo komanda
Projekto kūrybos vadovė E. Plytnikaitė priduria, kad viso proceso metu buvo labai svarbu, kaip atliekamas darbas.
„Pagrindinė žinutė – „Leisk gamtai pailsėti“. Visi labai nori gamtą kaip nors patobulint, ką nors atvežti, nupjauti, – jie sutvarkys. Iš tiesų gamta puikiai tvarkosi be mūsų. Geriausia, ką mes galime padaryti, tai leisti būti tuo, kuo ji yra. Keliaudami į sengirę apgalvojome kiekvieną žingsnį, kad nepaliktume jokių pėdsakų. Samanas, kurios buvo naudojamos kadruose, surinkome iš vietos, kur vykdomas plynas kirtimas. Ten jos visiškai sumalamos, išariamos ir nieko nelieka. Viskas buvo labai išjausta, kokią skleidžiame žinutę, taikėme tai ir savo darbo etikai, kad būtų viskas sąžininga, kad būtume sąžiningos pačios prieš save“, – kaip vyko darbas, atskleidžia E. Plytnikaitė.
Menininkės kviečia sekti sengirės fondo internetinį puslapį bei stebėti socialiniuose tinkuose vykstančias diskusijas.
„Nuolat dalijamasi labai įdomia informacija iš grybų, iš vabzdžių pasaulio, galima sužinoti, kokia nauja kerpė yra atrasta ar koks vabzdys. Tai nuolatinis informacijos ir edukacijos srautas. Mes pačios ketiname neapleisti ir toliau šios temos, padėti, kuo tik galime. Norėtume, kad tas projektas pasiektų ir televizijos ekranus, nes tai socialinė reklama, ir labai kokybiška, ją galėtų pamatyti dar daugiau žmonių. Turime idėjų pokalbiams su įdomiais žmonėmis gamtosaugos tema, idėjų ir daugiau yra“, – sako N. Rekašiūtė.
Prisidėti geriausia netobulinant gamtos patiems
Kilnaus tikslo vedinos menininkės pastebi, kad lietuviams svarbus ryšys su gamta.
„Lietuviai labai vertina gamtą, turi gerą ryšį su ja; galbūt, kaip visuomenė, esame subrendę, kad atskirtume, kas yra monokultūrinis miškas, kas yra medienos laukas ir kas yra tikras, bioįvairovės pilnas miškas. Noriu pabrėžti, kad Lietuvoje mes dar turime galimybę išsaugoti miškus, o Vakarų Europoje senų miškų nebėra, viskas iškirsta, ir dabar mokslininkai bando atsodinti, vėl užveisti tam tikras rūšis. Čia mes dar turime galimybę išsaugoti, bet tai turime daryti dabar, nes vyksta labai agresyvus lobizmas, yra gamtai labai žalingų įsakymų. Kaip lietuviai, turime suvokti, kad miškas yra mūsų identiteto dalis, šalies esminė vertybė, tad šia reklama į tai ir kviečiame pasižiūrėti“, – sako E. Plytnikaitė.
Menininkės kviečia žmones leisti pailsėti gamtai, leisti jai likti tokiai, kokia yra. O jei norisi ką nors dėl gamtos padaryti, – nukeliauti į sengirės fondo puslapį ir prisidėti prie senųjų miškų išsaugojimo.
