Kavinių tinklo „Huracan Coffee“ savininkas šiais metais – dažnas svečias Afrikoje. Verslininkas jau aplankė Keniją, Etiopiją, greitai jo laukia vizitas į Burundį. Vis dėlto tikriausiai labiausiai šiais metais V. Kratuliui įsimins penkios dienos, praleistos vienoje pavojingiausių Afrikos šalių, – Kongo demokratinėje respublikoje.
Neatrasta geros kavos gysla
„Pavojingiausias pasaulyje kavos puodelis“ – tokiu pavadinimu „Wall Street Journal“ pavadino straipsnį, kuriame pasakojama, kaip kavos ekspertai vyksta į Kongą paragauti ir įvertinti pasaulyje dar nepripažintos kavos. Šiemet į šią šalį buvo pakviestas atvykti ir lietuvis. „Iš viso vertinti Kongo kavą buvo kviesta 16 kavos teisėjų, tačiau atvažiavo tik trys. Nežinau, ar pabijojo, ar pagalvojo, kad nėra reikšminga“, – sėkmingai į Lietuvą sugrįžęs svarstė V. Kratulis.
Visgi lietuvio tiek žmogaus, tiek gamtos keliamas pavojus šioje Afrikos valstybėje neišgąsdino ir jis pasiryžo nuvykti į šalį, kurioje klesti korupcija, nusikaltimai ir įsišaknijęs skurdas.
„Kongas turi labai geras žemes kavai auginti: tinkamas aukštingumas, gera dirvos kokybė. Tačiau norint kavą sėkmingai eksportuoti reikalinga infrastruktūra, kuri Konge dar labai skurdi“, – pastebėjo pašnekovas.
Į Kongo Demokratinę respubliką lietuviui teko vykti apie 30 valandų. „Per sostinę Kinšasą į kavos plantacijas vykti negalėjau, nes man buvo pasakyta, kad mane ten jau oro uoste „nurengs“, pradės prašyti kyšių. Todėl prie Kivu ežero teko keliauti per Ruandą“.
V. Kratulis pasakojo, kad kelionės organizuotumas strigo iki paskutinių dienų, net vizą vyras gavo tik paskutinėmis minutėmis iki kelionės pradžios. „Skridau į tikrą nežinią“, – prisipažino jis.
Iš Ruandos V. Kratulis tiesiai keliavo į Bukavu prie Kivu ežero, kurio dalis priklauso Kongo Demokratinei respublikai, kita dalis – Ruandoje.
„Vienoje vietoje sutikta mergina iš Kenijos, kuri šiuo metu ten gyvena, sakė, kad nieko čia pavojingo. Bet ji tikriausiai taip jaučiasi, nes yra iš Afrikos. Baltus žmones ten mato iš už kilometro“, – savo įspūdžiais dalijosi V. Kratulis.
Lietuvis pasakojo, kad šiame Afrikos krašte jautė nevilties dvasią.
„Nors šalis turtinga deimantais, auksu, kava, bet vilties ten nesijaučia jokios. Žmonės labai pikti. Jei bandai juos nufotografuoti, iškart pasiryžę paduoti už tai sąskaitą. Automobiliai negali judėti greičiau nei 40 km per valandą: ne tik dėl eismo, bet ir dėl kelių būklės. Be to, kelyje tave gali bet kurią akimirką kas nors sustabdyti ir tikrai nežinai, kaip viskas gali baigtis“, – tęsė pašnekovas, kartu pridėdamas, kad šioje šalyje jis negalėjo jaustis visiškai saugus.
Renkasi maliariją vietoje nuobodaus gyvenimo
Kadangi Kongo Demokratinėje respublikoje vyras lankėsi su kitais užsieniečiais, jis nei karto taip ir neišėjo pasivaikščioti vienas. Tačiau ir kartu su kolegomis visuomet gerai apsvarstydavo, ar verta į kavinę pavalgyti eiti pėsčiomis ar geriau važiuoti taksi.
„Žinoma, šalių, kuriose situacija yra bloga, yra daug, tačiau čia dar prisideda ir teroristinės organizacijos. Krašte, kuriame pats buvau, prieš kelerius metus atsikraustė nauja grupuotė, kuri nužudė apie 100 žmonių. Daug nusikaltėlių iš aplinkinių valstybių sulenda čia ir kažką veikia“, – kalbėjo V. Kratulis.
Be to, pavojaus lygį didina ir ligų epidemijos – maliarija, ebolos virusas.
„Kadangi vietovė, kurioje buvome, atkirsta nuo likusios šalies, juokavome, kad reikėtų kinų, kurie į čia kelius nutiestų, tačiau iš kitos pusės gal ir gerai, kad jų čia nėra, nes tuomet ir ebolos virusas čia būtų“, – prisiminė pašnekovas.
Nors infrastruktūros stoka Kivu ežero regioną šiek tiek atkerta nuo likusios Kongo demokratinės respublikos ir galbūt apsaugo nuo epidemijų, iš kitos pusės problemų kaip reikiant kiltų, jei, pavyzdžiui, dingtų pasas.
„Kraštas šiek tiek izoliuotas ir visas judėjimas vyksta per Ruandą. Jei būčiau praradęs pasą, tai kažin kokiais keliais mane kas būtų nugabenęs iki Kinšaso. Būtų tekę keliauti per Ruandą, bet į ją be paso ir nepateksi, tai ir tektų sėdėti čia amžinai“, – juokavo lietuvis.
Kita liga, kuri verčia nerimauti į Kongo demokratinę respubliką vykstančius svečius, – maliarija. Kadangi V. Kratulis buvo apsistojęs prie Kivu ežero, ten uodų tikrai netrūksta.
„Sutikau ten gyvenančią moterį iš Madrido, ji dirba institute, kuriame vykdomi skirtingi projektai. Ji teigė, kad maliarija suserga kas keli mėnesiai, bet ji vis vien į Ispaniją nenori sugrįžti, nes europietiškas miesto gyvenimas jai nepatinka ir neįdomus“, – parsivežtomis iš Afrikos istorijomis dalijosi jis.
Bandė išplėšti telefoną, kol filmavo autobuse
Vienas iš pagrindinių prisiminimų, kuriuos iš Kongo demografinės respublikos į Lietuvą parsivežė kavos ekspertas, – didžiulis šalies skurdas ir liūdesys. Lietuvio akys čia užfiksavo labai daug piktų žvilgsnių ir nevilties vietinių žmonių akyse.
„Bendrakeleiviui pavyko nufilmuoti, kaip iš jo bandė pagriebti telefoną, su kuriuo jis filmavo per autobuso langą. Žmonės čia tikrai desperatiški“, – toliau apie savo įspūdžius kalbėjo pašnekovas.
Nuostabą vyrui kėlė ir daugybė gatvėse sutiktų suluošintų, sužalotų ar sunkiai sergančių žmonių.
Vis dėlto, kaip ir kitose skurdžiose pasaulio šalyse, Kongo demokratinėje respublikoje V. Kratulis užfiksavo ir didelę atskirtį tarp gyventojų. Kol vieni žmonės rankomis skaldo akmenis, kad už 100 dolerių būtų parduotas sunkvežimis skaldos, kiti, pavyzdžiui, kasyklų savininkai, gyvena prabangiuose namuose su baseinais ir didžiule aptverta teritorija.
Lietuvis pasakojo, kad pagrindinis gyventojų pajamų šaltinis – smulkioji prekyba: turgus, parduotuvėlės ar tiesiog gatvėje pardavinėjamos mobiliojo ryšio paslaugos.
„O labiausiai atkreipiau dėmesį į tuos žmones, kurie plastikiniuose buteliukuose pardavinėja degalus. Degalinėse lankosi tik didelės mašinos, o mažesnės transporto priemonės perka degalus būtent iš šių smulkiųjų pardavėjų“, – tęsė jis.
81 mln. gyventojų turinčioje šalyje vidutiniškai uždirbama apie 350 eurų per metus.
