Pinigai už automobilių statymą – vienuolyno remontui
Kamandulių vienuolynas ant kalvos, Vygrių ežero pusiasalyje, gausiai lankomas turistų, bet nuo panašių paveldo objektų, esančių Lietuvoje, pavyzdžiui, Liškiavos architektūrinio ansamblio Varėnos rajone, pirmiausiai skiriasi neslepiamomis čiabuvių pastangomis užsidirbti iš tos vietovės populiarumo.
Į pusiasalį vedančioje kaimo gatvelėje pastatyti automobilių statymą draudžiantys ženklai, o aikštelės prie vienuolyno – mokamos. Jokių parkomatų, pinigus renka moteris, vilkinti šviesa atspindinčia liemene, kiekvienam pinigus sumokėjusiam vairuotojui įteikdama kortelę, kurioje parašyta, kad surinktos už automobilių statymą lėšos atiteks vienuolyno remontą organizuojančiam fondui. Nebrangu, vos už 5 zlotus automobilį galima palikti visai dienai, valandų ar minučių niekas neskaičiuoja. Žinodamas, kad be grynųjų lenkiškų pinigų išsiversti nepavyks, pasienio keitykloje 10 eurų iškeičiau į 42,70 zloto.
Suvenyrai parduodami ne tik kalno papėdėje, bet ir pačiame vienuolyne, be to, ten veikia restoranas, o kamandulių eremai – vienuolių nameliai su atskiru kiemu – nuomojami turistams.
Lenkai tiesiog išprotėję dėl savo tautiečio popiežiaus Jono Pauliaus II, o apie jo apsilankymą Vygriuose informacijos daugiau, negu apie patį vienuolyną.
Popiežius pažinojo šias apylinkes iš savo jaunystės kelionių baidarėmis Juodąja Ančia: „Ši žemė man buvo visada labai svetinga, kai čia atvykdavau, ieškodamas taip pat ir poilsio, ypač nuostabiuose ežeruose“. Vienuolyne išsaugoti ir svečiams demonstruojami apartamentai, kuriuose Jonas Paulius II buvo apsistojęs 1999 m. piligriminės kelionės Lenkijoje metu.
Vienuolyne pastatytas Jono Pauliaus II atminimo medalių, kainuojančių 9 zlotus, aparatas. Galima mokėti ir eurais, bet tuomet medalis kainuos brangiau – 2,5 euro. Įspėjama, kad grąžos aparatas neduoda.
Kamandulių nėra, vienuolynas tebestovi
Lietuviams galėtų būti įdomus Vygrių traktas – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių medžioklės dvarų maršrutas, jungęs Vygrius su Merkine. 1667 m. Jonas Kazimieras Vaza padovanojo Vygrių kaimo žemes iš Italijos atvykusiems kamaldulių vienuoliams, kurie įsipareigojo melstis už valdovo sveikatą.
Pradėję nuo apsipirkimo kelionių į Lenkijos Suvalkų krašto parduotuves, vis daugiau lietuvių naudą bando derinti su pramogomis, pažintiniu ir kulinariniu turizmu. Beveik pusiaukelėje tarp Seinų ir Suvalkų pasukę į Vygrių nacionalinį parką, atranda Abiejų Tautų Respublikos laikų vėlyvojo baroko kamandulių vienuolyno ansamblį ir daugybę šeiminių restoranėlių, siūlančių žuvies patiekalus bei tokį Lenkijos kulinarijos paveldą, kaip cepelinai ir vėdarai.
Kamanduliai per pusę amžiaus pastatė vienuolyną, kuris tapo vienu iš didžiausių ir turtingiausių Lenkijoje. Po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Vygriai atiteko protestantiškai Prūsijai, kuri 1800 m. panaikino kamandulių ordiną, o vienuolius išvijo į Varšuvos priemiestį Bielianus. Vienuolynas, tapęs vyskupijos centru, pamažu nyko, o per Antrąjį Pasaulinį karą buvo nugriauti bažnyčios bokštai.
XX a. šeštajame dešimtmetyje atlikta restauracija sugrąžino bent dalį buvusios didybės, bet kai kurie vienuolyno pastatai jau prašosi atidesnės priežiūros. Per ne trumpiau kaip valandą užtrukusį pasivaikščiojimą po vienuolyno teritoriją taip ir neradau, kur įsigyti lankytojo bilietą. O ant bažnyčios pastolių nuobodžiaujantys statybininkai turbūt nepastebėjo užrašo „Cisa. Pan jest plisko“ ir klausė hiphopo tokiu garsumu, kad jis užliejo visą pastato vidų.
Lenkų kartečė – tie patys mūsų cepelinai
Nepaisant nemažo turistų srauto, rasti vietą papietauti atviroje erdvėje, iš kurios būtų galima gėrėtis vienuolyno ir ežero vaizdais, nebuvo sudėtinga. Pasirinkome kempingo „U Haliny“ restoraną, siūlantį šio regiono patiekalus. Seliavos, lydekos arba lyno file kepsnys būtų kainavęs 35 zlotus (8,20 euro), starkio kepsnys – 40 zlotų (9,37 euro).
Tačiau žuvies tądien nesinorėjo, o nuo gretimo staliuko sklido ką tik patiektų cepelinų kvapas. Užvirė tautinė savigarba: kokia, po galais, čia „kuchnia regionalna“, juk cepelinai – mūsų nacionalinis patiekalas. Negana to, lenkai savo meniu juos vadina ne vokiečių grafo Ferdinando von Zeppelino pavarde, o “kartacze” – karteče, tai yra patrankos sviediniais, užpildytais šratais.
Tų kartečės sviedinių bulvinis apvalkalas buvo išties kokybiškai padarytas – nepajuodęs, nesuiręs, bet pakankamai minkštas. Užpilas – spirgai kaip pas dzūkus, bet be žemaičiams įprastos grietinės. Labiausiai sudomino įdaras, mes vietoje kiaulienos arba mišraus kiaulienos-jautienos faršo, ten aptikau smulkiai plėšytą kiaulienos kumpį. Druskos ir prieskonių nepadauginta, įdaras kiek sprangesnis už man įprastą, todėl paskubėjau užsisakyti bokalą nealkoholinio „Lech“ alaus. Netrukus supratau, kad po tokio sotaus patiekalo dar kažką užsisakinėti jau nėra prasmės.
Už dviejų žmonių pietus gavome 48 zlotų (11,24 eurų) sąskaitą, palikome 50 zlotų už padavėjos pastangas suprasti lietuviškai.
