Svajonių darbas ir pažintis su būsimu vyru apvertė gyvenimą
„Būdama 25-erių, paprasta, naivi mergina, supratau, kad noriu kažką pakeisti savo gyvenime. Mano svajonė buvo gauti „svajonių darbą”, kas tais laikais buvo darbas kruiziniuose laivuose JAV. Dėjau visas pastangas, kad jį gaučiau, turėjau artimųjų stiprų palaikymą. Perėjusi visas reikalaujamas griežtas atrankas ir gavusi tranzitinę vizą su savo 1-uoju kontraktu rankose net 8 mėnesiams su ašaromis akyse palikau savo gimtinę, artimuosius, mylimus tėvelius, draugus. Atskridus į Floridą, pradėjau dirbti viename iš didžiausių ir naujausių tais laikais „Carnival“ kruizinių laivų kompanijoje“, – pasakoja Daiva.
Moteris sako, nors labai norėjusi dirbti laive, bet darbo pradžia jai buvo labai sunki: „Verkdavau vos ne kiekvieną dieną nuo per didelio krūvio tame gigantiškame laive, nuolat labai ilgėjausi namų ir skaičiuodavau dienas, kada vėl galėsiu pamatyti savus ir Lietuvą. Po 8 mėnesių sugrįžau 2 mėnesių atostogų į Lietuvą ir, kaip nekeista, jau po dviejų savaičių supratau, kad susirgau „jūros liga“ – noriu atgal į laivą, noriu dirbti ir užsidirbti“.
Tuo metu darbas kruiziniuose laivuose, pasak Daivos, buvo tikrai labai gerai apmokamas. Ir ne tik tai – juk nei maistas, nei gyvenimas laive nekainavo, o kur dar kelionės aplink Amerikos žemyną, kur kiekvieną savaitę aplankai naujas vietas. Be to, turi daug naujų gerų draugų iš viso pasaulio.
„Tuomet laivuose dirbau padavėja aukštos klasės restoranuose, buvau šiam darbui specialiai apmokyta ir paruošta, net diplomuota (juokiasi, aut. pastaba). Bet vienu metu taip pripratau prie tokio, nesvarbu, kad sunkaus, bet kartu ir patogaus gyvenimo būdo, kad net pagalvojau, kad taip galima ir pagyventi ilgiau. Visgi, laive atidirbusi 3 kontraktus, gavau pasiūlymą iš seniai Floridoje gyvenusių giminaičių „stabdyti karjerą“ laivuose ir išbandyti save Amerikos žemėje“, – šypsosi lietuvė.
Moteris sako, kad priėmus pasiūlymą, prasidėjo dar kitas jos gyvenimo etapas: „Atvykus į Ameriką su ketvirtuoju kontraktu laive, į jį nebeįlipau. Likau ant žemės. Per pažįstamus iškart gavau barmenės – padavėjos darbą. Atsimenu, kaip giminaičiai nuolat ramino, kad štai ištekėsiu už amerikono ar „žydelio“ ir gyvensiu sau laiminga (juokiasi, aut. pastaba). Deja, jų norai neišsipildė, nes atvykusi vos po 2 mėnesių visai atsitiktinai susipažinau su lietuviu kauniečiu vaikinu Deividu, kuris ruošėsi grįžti atgal i Lietuvą po 2 metų darbo Amerikoje, nes jam nepatiko niekas šioje šalyje!
Bet likimas, už kurį esu dėkinga ir Amerikai, mums buvo skirtas kitas – suvedė su Deividu taip, kad esame kartu jau daugiau nei 18 metų. Visai neseniai atšventėme gyvenimo kartu sukaktį. Esame neišskiriami draugai, vyras ir žmona, esame laiminga šeima, apie kokią svajojau jaunystėje. Gyvenimas būtų dar gražesnis, meilesnis ir daugiau nieko netrūktų, jei visus artimuosius, ypač mylimus tėvelius, giminaičius ir kai kuriuos kelis išlikusius tikrus draugus būtų galima perkelti čia, nes labai jų visų ilgiuosi!“.
Dukros skina asmenines pergales, Daivą stabdo gatvėje dėl jos išvaizdos
Paklausus, kur yra jų santykių stiprybė, Daiva atsako, kad meilėje ir pasitikėjime. Be to, jiedu turi dvi dukras, dėl kurių dabar gyvena ir stengiasi, kad joms nieko netrūktų, rūpinasi jų pasiekimais tiek mokykloje, tiek jų abiejų sportinėje veikloje, tiek jų ateitimi.
Daiva sako, kad su vyru iš tikrųjų labai didžiuojasi savo dukromis Melania (16 m.) ir Perla (11 m.). Vyresnioji dukra kelis metus sėkmingai dirbo modeliu Miami Beach garsioje vaikų ir paauglių agentūroje, trejus metus lankė „Acting School, tai yra aktorystės mokyklos pamokas.
„Buvo tikrai labai gabi ir perspektyvi, bet, deja, atėjus pandemijai, viskas labai pasikeitė. Tiek modeliavimas, tiek aktorystės pamokos buvo sustabdytos ir ji pradėjo stipriai domėtis fitneso sportu. Šiai dienai, Melania, nors ir būdama vos šešiolikmetė, turi savo gan gerai klestintį verslą – pati kuria modelius moteriškiems sportiniams drabužiams, juos užsako gamybai, pati reklamuoja ir parduoda savo įkurtoje internetinėje parduotuvėje. Amerika tikrai yra galimybių šalis, tad vaikams įgyvendinti savo svajones ir vizijas, jei darai tai su protu, yra gan nesunku. O mūsų mažoji Perla - puiki tinklinio žaidėja, jau 3 metus žaidžia garsiame Floridos „Tribe Volleyball club“. Jos perspektyvos ateičiai, pasak trenerių, labai geros“, – džiaugiasi savo dukrų pasiekimais jų mama.
Paklausus, iš kur tokia puiki figūra pas ją pačią, Daiva šypsosi sakydama, kad ne tik dukros sportuoja, bet ir ji pati: „Su amžiumi ir kasdieniu judėjimu atėjo ir priklausomybė sportui. Daugiau nei 4 metai lankau intensyvias sporto treniruotes, į kurias įeina ir kikboksas. Taigi, mano paslaptis paprasta: kasdienė rutina, šiltas ir nuostabus Floridos oras, treniruotes, nemažėjanti energija, meilė vyrui ir dukrytėms palaiko mane ir įkvepia vis daugiau pozityvumo, noro tobulėti ir džiaugtis gyvenimu! Be to, aš labai mėgstu madą ir stilių. Gal todėl gatvėje dauguma amerikiečių sustabdydami vis paklausia, iš kur esu kilusi, nes jiems atrodau kitokia – stilinga ir įdomi“.
Anksčiau buvusi senjorų rojumi, šiandien apsupty jaunų žmonių
„Florida iš dalies yra rojus vien dėl oro, kuris, jau kaip minėjau, čia yra visada nuostabus. Nors čia yra keturi sezonai, bet sniego neturime. Yra žmonių, kuriems jo reikia, bet tikrai ne man – aš kaifuoju nuo saulės, labai mėgstu šilumą. Jeigu labai pasiilgstame sniego, tai nuskrendame ten, kur jo yra, pasidžiaugiame savaitę, paslidinėjame ir vėl lekiame atgal į savo Floridą“, – džiaugiasi savo gyvenimo vietos pasirinkimu Daiva.
Paklausus, kiek Florida išlikusi senjorų rojumi, kas visada apie ją buvo kalbama, Daiva sako, kad rojus čia yra daug kam, o senjorams irgi išlikęs, nors čia jų vis mažiau: „Florida labai pasikeitė per paskutinius trejus metus, ypatingai, po pandemijos. Buvo tik dvi tokios valstijos JAV, tai – Teksasas ir Florida, kurios nebuvo taip uždarytos, kaip kitos, nebuvo tokių griežtų reikalavimų ir apribojimų. Dėl pigesnio nekilnojamo turto, mažesnių mokesčių, galimybių lengviau atsidaryti kitose valstijose uždarytą verslą ir dėl daug kitų argumentų, Florida pasidarė viena populiariausių krypčių. Be to, į ją pradėjo plūsti ir šiaip nuo visų tų taisyklių pavargę žmonės. Atvyko labai daug žmonių iš Niujorko, Kalifornijos. Atsimenu, kaip fiksuodavo daugiau nei po 1000 atvykusių per dieną. Tuomet automatiškai labai pakilo kainos, o, ypatingai, nekilnojamo turto“.
Deividas sako, kad ne tik Floridoje, bet ir visoje Amerikoje viskas kelis kartus pabrango. Tad ir pačioje Floridoje senjorams patapo sunkiau išgyventi ar įsigyti nekilnojamojo turto, nes jeigu anksčiau jiems buvo lengviau prieinama, tai šiandien – nebe.
„Kalbant apie senjorus, tai atsimenu, kaip dar prieš kokius dešimt metų visur ir visuomet jautėmės jauniausi, kur benueidavome: ar į parduotuves, ar į restoranus, ar į paplūdimius. Dabar to nebeliko, bet čia gal mes pasenome (juokiasi, aut. pastaba), bet akivaizdu, kad jaunų žmonių tikrai daug suvažiavo. Tokiame, kaip Majamyje, išvis stipriai sumažėjo pagyvenusių žmonių. Vakarų Floridoje, iki kurio mums apie dvi valandos kelio, vyresnių žmonių dar labai daug. Ši pusė iš esmės yra ramesnė, nėra tiek pramogų, kitokios vandenyno krantinės. Ten brangiau, kainos aukštesnės, todėl gyvena daugiau pasiturintys žmonės. Sukurtos bendruomenės ir gyvenvietės, kur vidutiniokai nebegali būstų įpirkti, todėl renkasi kitas vietas pagal savo kišenę. Beje, nors tikrai nesame rasistai, bet galima pamatyti, kad ten beveik visiškai nėra juodaodžių, kas kitur Amerikoje atrodytų keista“, – pastebi Deividas.
Daiva taip pat sako, kad šalis pasikeitusi ne tik dėl išaugusių kainų, bet ir dėl labai daug atvykusių žmonių iš aplinkinių vietų: Karibų, Jamaikos, Haičio, Meksikos.
Per metus vidutinė šeima Floridoje išleidžia apie 100 tūkstančių dolerių
„Labai skirtingai kainuoja pragyvenimas – galima gyventi ir už 5 tūkstančius dolerių per mėnesį, galima ir už 100 tūkstančių, o visada galima ir gerokai daugiau. Didelis skirtumas, ar turi savo namus, ar moki paskolą bankui, ar nuomojiesi. Namų kainos čia iš esmės nemažos ir labai priklauso nuo vietos, kur gyveni – kainų skirtumai gali būti keliolika kartų. Kalbant apie nuomą, tai labai gerame rajone būsto mėnesiui kaina prasideda nuo 10 tūkstančių dolerių ir daugiau. Jeigu esi vidutinioko lygyje, nuoma mažiausiai atsieis apie 5000 – 6000 dolerių mėnesiui. Maistas, jeigu gaminama namuose, kainuos dar 2000 – 3000 dolerių. Automobilio nuoma su draudimu – apie 1000, sporto klubo abonementas Daivai kainuoja 150 eurų, man dvigubai mažiau“, – paklausus, kiek reiktų turėti kišenėje pinigų, norint gyventi Floridoje, atsako Deividas.
Lietuvis sako, kad realiai, tam, kad išgyventi, šeima per metus turi uždirbti apie 100 tūkstančių per metus. Į sumą neįeina kažkokios ypatingos kelionės, pramogos. Tiesiog turėsi, kur ramiai miegoti, ką valgyti, be kažkokios prabangos. Tokia suma yra vidurkis, vidutinės čia gyvenančios šeimos standartas, nes yra žmonių, kurie uždirba milijoną, ir yra, kas tūkstantį. Studentai būna susimeta ir gyvena viename būste, dalinasi mokesčius, automobilius ir jiems gyvenimas gali gerokai pigiau atsieiti“.
Majamis: pasaulinio garso žvaigždės ir vakarienės už tūkstančius
Paklausus, koks yra tipinis Floridos gyventojas, Deividas sako, kad tai yra pagyvenęs vyras ar moteris, ar šeima, išauginusi vaikus ir išleidusi juos į mokslus, užbaigusi karjeras, pardavusi savo nekilnojamąjį turtą, verslus, atvykstanti čia tiesiog mėgautis gyvenimu nuostabioje gamtoje, supant puikiam orui, kuris čia yra geras visus metus. Kas gali sau leisti – gyvena arčiau vandenyno, plaukioja nuosavais ar nuomojamais laivais. Nors visi turi skirtingus norus ir skirtingai supranta gyvenimą, užbaigus darbus ar išėjus į pensiją, bet čia atvyksta tie, kurie nori išties pasimėgauti gyvenimu.
„Gyvenantys Majamyje žmonės dar kitokie, jie ne tik mėgaujasi gyvenimu, bet dažniau – ir labai prabangiai mėgaujasi. Jie gali sau nieko neveikti, gyventi prabangiame dangoraižyje, sėsti į savo laivą ir plaukti į kitą valstijos vietą, kur turi kitus nuosavus namus. Pats Majamis yra iš tų išskirtinai pompastiškų miestų, kuris negali atsispirti pinigams. Čia visi lygiai vieno atvyksta tam, kad parodyti save ir savo turtus: pas ką didesnis laivas, pas ką didesnė mašina, pas ką didesnis penhausas ar gražesnė moteris. Suvažiuoja pasimaivyti, į kitus pažiūrėti. Renkasi pasiturinčios kompanijos, pasaulinio garso žvaigždės, nuomojasi prabangiausius laivus, šluoja parduotuves, valgo geriausiuose restoranuose, eina į klubus. Mums Majamis kiek asocijuojasi su Palanga, tik kad čia atvyksta žmonės iš viso pasaulio ir tie turtai, aišku, kiek įspūdingesni“, – juokiasi Deividas.
„Kas dėl tų prabangių restoranų, tai taip lengvai į gerus net ir nepapulsi – negali nei kur pasukti, norėdamas rezervuoti stalą, nei to padaryti internetu, nes nėra jokių kontaktų viešumoje, viskas vyksta tik per pažįstamus. Kai jau pasiseka – gauni staliuką, pamatai tas įžymybes, palieki krūvą pinigų, aišku, paragauji nuostabaus maisto, kuris tirpsta burnoje, viskas wow, niekas nesiginčija, bet išeini alkanas, ir dar palikęs tūkstančius dolerių. Tada grįžti namo, atsidarai savo šaldytuvą ir ieškai, ką čia suvalgius“, – juokiasi ne kartą tokiose vietose vakarieniavusi Daiva.
Deividas antrina, kad Majamyje tikrai viskas pernelyg pompastiška: „Tie visi restoranai, barai ar kitos vietos juk ir yra specialiai sukuriamos tam, kad ateitų žmonės, „pasitaškytų“ pinigais, kad jos nebūtų kiekvienam prieinamos, taip sukuriamas noras žūtbūt ten patekti, nes vieni per kitus tik ir kalba, ar ten buvai, ar nebuvai, taip užsisuka ratas ir noras ateiti tik stiprėja, tampa lyg iššūkiu ar tam tikru azartu ten pakliūti.
Tuo pačiu reikia suprasti, kad tai yra pasaulinio lygio miestas. Čia visi nori pabūti, pajausti tą ore sklandantį vaibą, kuris rodomas per filmus, muzikinius klipus. Ir, aišku, tie visi gražūs žmonės, vaizdai, namai, laivai, nežmoniški pinigai daro įspūdį ir nevaru, kiek kartų ten būni, kaskart tai daro įspūdį, užplūsta stipri energija, kurios negali pamiršti. Vėliau grįžti namo į ramybę, kaip iš Palangos namo (mums valanda kelio) ir nebegyveni tame šurmulyje, kuris ilgainiui gali varginti, o gal ir ne. Kol nepagyvenome ten – nežinosime“.
Daiva pritaria savo vyrui ir priduria, kad Majamyje atmosfera tikrai užburianti, jų šeima su draugais kelintus Naujuosius metus sutinka būtent šiame mieste, plaukioja jachta tarp dangoraižių, smagiai leidžia laiką, kas neprilygsta jokiems geriausiems Majamio restoranams.
„Iš kitos pusės, kai atvykstu į Majamį, man tik trumpai būna labai smagu, aš jau noriu ramiau gyventi, nepatinka ir čia esantys nuolatiniai kamščiai. Kur mes gyvename yra nuostabi ramybė, bet to čia geros mokyklos, kas mums labai svarbu“, – sako Daiva.
Deividas linksmai paerzina žmoną, sakydamas, kad jei galėtų, jie irgi galėtų pagyventi Majamyje: „Jeigu nieko nereiktų veikti, tik būti sau dangoraižyje ir žiūrėti kaip laivai pro tave plaukioja, kai nereiktų niekuo rūpintis, tai gal ir galėtume. Viskas priklauso nuo pinigų. Jeigu turi jų begalinį kiekį, nes Majamis – tik pinigai ir niekas kitas, tai ir čia būtų gerai“.
Vyras, turintis lombardų verslą, sako tame pačiame Majamyje pastebintis ne tik turtingų žmonių, bet ir daug apsimetėlių, neva gyvenančių pasiturinčiai, nors jų kišenėse vėjai švilpauja: „Gyvenimiška patirtis suteikė galimybę labai greitai tokius užuosti. Tokius matau ir pas mus mieste, jie eina skolintis pinigų vien tik tam, kad pasirodytų prieš kitus, kad jų turi, bando iš savęs išpūsti tai, ko nėra ir nebus. Pasižiūriu, viduje nusijuokiu ir tiesiog nebekreipiu dėmesio, negaištu savo laiko kažką jiems sakydamas ar patardamas“.
Kieme besisukinėjantys aligatoriai ir gyvatės nestebina
Paklausus, kiek tame tiesos, kad Floridoje aplink sukasi ne tik pinigai, bet ir zuja ne patys draugiškiausi laukiniai gyvūnai, Daiva atsako, kad tas yra tikrai tiesa ir rimtai reikia jų saugotis: „Štai vyras namuose dėjosi šortus, kuriuos pakėlė nuo žemės, kišo ranką į kišenę ir klykdamas iš jos ištraukė gyvatę. Bet kurią dieną galime pamatyti aligatorių, nes jie gyvena tvenkiniuose, kurie yra iškasti čia aplink. Pavyzdžiui, nuosavame baseine, kuris nors ir aptvertas, su tinklu, radome ant dugno susisukusią gyvatę. Aišku, jinai nebuvo kelių metrų, bet nėra malonu šokti į baseiną, kur gali jų būti, tad reikia visada žiūrėti, kur statai koją. Turime ne tik savo baseiną, bet ir du didelius bendrus mūsų gyvenvietės baseinus, prie kurių galima pamatyti aligatorius. Ateini, pamatai, ramiai sureaguoji, nesiblaškai. Jie išgirsta žmonių balsus, nueina atgal link tvenkinio ir nuplaukia sau. Nepuola žmonių, jei supranti, kaip su jais elgtis ir jų neprovokuoji“.
Daiva pasakoja, kad Floridoje aplink nuosavus namus, kiemeliuose visi gyventojai turi taip vadinamus apsauginius screenus, nes be jų negalėtumei lauke pasėdėti. Jie atbaido ne tik tik aligatorius, iguanas, bet ir kitus gyvius, tokius, kaip uodai ar mašalai. Bet kad ir kokią apsaugą turėtų, moteris sako, kad vis tiek, kai eina pievomis ančių pamaitinti prie kanalo, jai vis atrodo, kad tuoj užmins ant gyvatės.
„Tikrai reikia pasisaugoti ir čia ne juokai. Nors miegame užrakintuose, apsaugotuose namuose, tokios kaip gyvatės, vis randa būdų, kaip patekti į namus. Tai gali atsitikti ir dienos metu, kai durys gali būti paliktos atviros. Tada gali ne tik gyvatės įšliaužti“, – šypsosi Daiva.
„Paantrinsiu Daivai ir pridursiu, kad pas mus situacija su laukiniais gyvūnais šiek tiek aštresnė, ne kur kitur Floridoje. Mes gyvename Boca Raton, keliolika minučių kelio automobiliu nuo vandenyno. Už mūsų netoliese yra didžiausia Floridoje pitonų, aligatorių ir kitų panašių gyvūnų alėja. Kas gyvena arčiau vandenyno, turi kitas problemas: jeigu ten nėra tiek uodų ar aligatorių, tai ten sukinėjasi rykliai ir deginančios medūzos. Iš esmės, čia visą laiką reikia saugotis, nes nežinai, kas ir iš kurios pusės tavęs tyko. Tai yra tropikai, tokia mūsų kasdienybė – pamatai aligatorių ir nesistebi – žinai, ką daryti. Iš kitos pusės, tai, kad jų matome daug, paaiškinama – Florida plečiasi, gyvūnai ne savo noru stumiami į vis mažesnę teritoriją, kurioms jiems nebeužtenka. Čia yra jų namai ir juos reikia gerbti, o ne piktintis jų atėjimu. Niekas kitas, apart žmonių, tokiose situacijose nekaltas“, – įsitikinęs Deividas.
Kultūriškai su amerikiečiais labai tolimi
„Su Deividu sutartinai nusprendėme, kad mes visiškai nepanašūs į amerikiečius, – paklausus kiek turi bendro su amerikiečiais, atsako besijuokdama Daiva, – Žinoma, Amerika be proto didelė, bet čia tikrai yra daug to paviršutiniškumo, netikrumo, dirbtinių šypsenų, o paklausimas kaip sekasi tik iš įpročio, nelaukiant atsakymo juk irgi mums svetimas. Bet būna dažnai, kad stabdo gatvėje, prikalba komplimentų, beje, visada pasidomi, iš kur atvykome. Bet kiek tame nuoširdumo, klausimas“.
Lietuvė sako, kad visiškai atsiriboti nuo vietinių neišeina, nes ir vaikai į mokyklas eina, ir verslą turi, ir gyvena čia daugiau nei 20 metų, kas natūraliai augina ir draugystes šalia.
„Bet mane asmeniškai labiausiai erzina jų juokeliai, tikrai nesuprantu aš jų. Jei norėčiau pritapti, turėčiau užsidėti „kaukę“ ir šypsotis, parodyti, kad man linksma ir juokinga, ką ten jie kalba, nors man ne tai, kad visiškai nejuokinga, bet ir lėkšta. Negaliu apsimetinėti, nes „juokauja“ jie daug, todėl mūsų draugai daugiausiai yra lietuviai, kurie čia seniai gyvena, su kuriais mes vaikus auginame, kartu šventes švenčiame, vieni kitus palaikome, suprantame iš pusės žodžio, nes kalbame lietuviškai, jie mums artimi visomis prasmėmis, o ir mūsų juokai yra normalūs“, – juokiasi Daiva.
Daiva prisiminė, kad, kai dar mergaitės mokėsi pradinėse klasėse, turėjo problemų dėl to, kad bendrauja namuose lietuviškai: „Vaikai turėjo kalbos supratimo trūkumą. Mokytoja klausdavo, kaip mes kalbame su vaikais namuose. Sakau: lietuviškai. O jinai atsako, jei bendrausite dviem kalbomis, vyraus dvikalbystė ir automatiškai pas vaiką nebebus šimtaprocentinio supratimo, teksto suvokimo, slengo ir panašiai. Dauguma mūsų draugų lietuvių kalba angliškai. Bet kuriuo atveju, mes kalbame lietuviškai, ir viskas yra gerai, mergaitės įvaldžiusios abi kalbas. Palaikyti kalbą mergaitėms padeda ir vasaros atostogos Lietuvoje, kuomet jos po mėnesį ar du praleidžia pas savo senelius.
Lietuvė sako, kad jai taip pat visiškai „nesiklijuoja“ draugystės su amerikietėmis, ir nors bendrauja, bendravimo niekaip nesulyginsi su savo kultūros moterimis.
„Nors mes visi laisvai šnekame angliškai, vis tiek svetima kalba duoda savo. Niekada iki galo nebūsi joje, kaip savo gimtojoje. Sporto klube, kur einu, daug brazilių ateina, beje, tikrai malonios moterys, norėtų bendrauti, nori pasikeisti kontaktais, susitikti šeimomis, bet kaskart pagalvoju – kam man to reikia? Nei mes viena kitai skambinsime, nei kur kartu eisime. Iš dar kitos pusės mes esame užsiėmę žmonės, čia yra dideli atstumai, pernelyg įsisukę į rutiną, nuo ryto iki vakaro lekiame, šiokiadienių vakarai skirti šeimai, vaikams, namams, čia veiklos niekada nestinga, gera ir su savais būti. Dažniausiai su draugėmis kalbu važiuodama automobiliu, nes kitur nėra laiko. Tad yra ne tik noro, bet ir laiko klausimas su jomis bendrauti. Bet, manau, visgi pirmoje vietoje yra kultūrų skirtumai, kurių nepakeisi. Man tiesiog neįdomu, mes nerandame tokios bendros kalbos, kaip su lietuvėmis, o vaidinti, kad smagu, nemoku ir nenoriu“, – atvirai sako Daiva.
Deividas papildo Daivą, kad su amerikiečiais sunku būti panašiems, nes arba nepritampi iki galo, arba turi apsimetinėti, kas jų šeimoje yra nepriimtina: „Aišku, dėl humoro jausmo, tai kiekvienas mūsų jį turime skirtingą. Bet iš esmės natūralu, kad nesuprantame vieni kitų, nes juk augome skirtingose šalyse, skirtingose santvarkose, aplinkose, kultūrose, turėjome kitokias vaikystes, pabaigėme skirtingas mokyklas, mūsų požiūriai į daug dalykų skiriasi, būna ir vertybės prasilenkia. Kai susitinki su žmogumi, kalba juk būna iškart pasisuka apie tai, kas buvo prieš tai: kur gyvenai, kur mokinaisi, ką veikei? O čia niekas neriša. Aišku, dukroms jau yra kitaip, jos čia gimusios, augusios. Nors, aišku, patys pastebime, kad per tiek laiko kiek supanašėjo su vietiniais ir mūsų požiūris į gyvenimą. Tad šiandien mes, kiek reikia, bendraujame su vietiniais, bet didelių draugysčių nepuoselėjame“.
Didelis klausimas, kada jau esi tas tikras amerikietis
„Būna sutinku su pagyvenusiomis močiutėmis, save laikančiomis amerikietėmis. Jos klausia manęs, iš kur esu? Sakau, kad iš Lietuvos. O, sako, žinau, mano prosenelė ten gyveno. Visi amerikiečiai yra susirinkę iš viso pasaulio ir to tikrojo amerikiečio klausimas, kur ieškoti. Mes su Deividu gimėme Lietuvoje, save laikome lietuviais. Mūsų dvi dukros gimė Amerikoje. Jos, kai supyksta, sako, kad jos amerikietės, bet mes pabrėžiame, kad jos lietuvės, nesvarbu, kad jos gimė čia, jų šaknys Lietuvoje. Namuose kalbame lietuviškai, mūsų geriausi draugai – lietuviai, namuose palaikome savo šalies tradicijas. Tad, imant vien mūsų šeimos pavyzdį, matosi, kad tos tikrosios Amerikos nėra daug ir kitose čia gyvenančiose šeimose“, – šypsosi Daiva.
„Ir išties, kas nusprendžia, kas yra tas tikras amerikietis? Nes tikrų amerikiečių Amerikoje nėra, nes patys tikrieji amerikiečiai yra indėnai. Kas jis tikras šiandien – čia gimęs, užaugęs, gyvenantis? Kelintos kartos palikuonis? Vienas gali save amerikiečiu laikyti laimėjęs žalią kortą, kitas, kai veda Amerikos pilietybę turinčią moterį ar vyrą. Dar kitas, kuris čia gyvena kelis dešimtmečius ir jo seneliai jau čia gimę, kitam užtenka gimti ir jis jau amerikietis. Tad tų tikrų amerikiečių ir yra, ir nėra. Aš pats linkęs manyti, kad tikras amerikietis yra tas, kuris jau gimė čia. Kai mes išeisime, tai mūsų vaikų vaikai bus dar viena karta, dar stipresnė, ir tas lietuviškumas, kurį mes šiandien dar palaikome visais būdais, kad ir kaip bebūtų liūdna, vis labiau nusiplaus“, – sako Deividas.
Floridoje gyvenantis lietuvis sako, kad Amerika yra ne tik labai internacionalinė, skirtingų kultūrų ir tikėjimų katilas, bet ir kokie tie žmonės, priklauso nuo to, kur jie gyvena: „Panašiai kaip Lietuvoje: ar tu gyveni Vilniuje, ar kur nors kaime, yra didelis skirtumas. Atvykėliai, jei nėra stiprių bendruomenių, greitai pritampa, perima bendrą kultūrą, pamiršdami savąją. Su tikėjimu tas pats – visi atvykę anksčiau ar vėliau vis mažiau jo laikosi, tad jis čia nyksta. Pavyzdžiui, jauni musulmonai nebesimeldžia 5 kartus kartus per dieną, nes čia nėra šalia jų šaknų – senelių, tėvų, ir jaunimas galvoja, kam čia jis turi tai daryti, nes jis jau amerikietis. Jeigu bendruomenė yra didesnė, kurioje yra daugiau vyresnių žmonių, kultūra palaikoma stipriau ir ilgiau, o ir žmonių joje daugėja. Įdomu tai, kad kai vyksta šalies šventės, jų paiso visi Amerikoje gyvenantys, nesvarbu kokios tautybės ar tikėjimo jie bebūtų“.
Pasak lietuvių poros, kas turi savo stiprias bendruomenes ir turi ištisus savo kvartalus, tai žydai, rusai, meksikiečiai, kubiečiai: „Žydus gali atpažinti gatvėse, nes nemažai jų išlaiko tradicijas, jie gyvena tik kartu, tuo tarpu musulmonai miksuojasi. Rusai turi savo kvartalą, kur net anglų mokėti nereikia, viskas čia jų kalba – mokyklos, parduotuvės, restoranai, kirpyklos, pramogos jų skoniams pritaikytos. Lietuvių Floridoje yra, bet ne tiek, kad kurtųsi atskiras kvartalas.
Kartais norisi pasprukti į Aziją
Paklausus, kas šiandien yra ant bangos Floridoje, Deividas sako, kad ne tik joje, bet ir visoje Amerikoje tas pats – visuomet buvo ir bus pirmiausias ir svarbiausias trendas – tie patys pinigai, bet ne tik jie, bet turėjimas jų kuo daugiau: „Čia visiems svarbu, kiek uždirbi, kiek automobilių, namų ir kuriose vietose, turi, koks laivas pašonėje, į kokias mokyklas vaikus vedi, kur sportuoji, kaip atrodai, į kokius renginius esi kviečiamas, į kokius restoranus vaikštai ir panašiai. Amerikoje niekada nebuvo kalbų apie išlaidų mažinimą, atvirkščiai – kuo daugiau turi, tuo didesnis autoritetas esi, nes vertinami žmonės pagal tai, kiek ir ko jie turi.
Kad čia kas taupytų ir iš, tarkime, dviejų kambarių buto persikeltų į vieno, tai taip niekada nebus ir nepopuliaru. Čia jei turi vieną butą, tada imi paskolą ir perki antrą, trečią, tada nuomoji, tada tuos butus užstatai bankui ir vėl perki, ir vėl nuomoji, arba perparduodi, čia kaip kas daro“.
„Bet, žinote, kada pasieki savo 45-erių metų taip vadinamą gyvenimo krizę, pradedi savęs klausti, o kam visa tai darai? Juk susikūrei sėkmingą gyvenimą, sėkmingą verslą. Ar vis dar maža pinigų? Kur tu bėgi, ko iš tikrųjų nori? Tikiu, kad kiekvienam kažkada ateina saikas, kai pagalvoji, kiek gali lėkti, dirbti, kada jau bus gana?
Ir nors čia tikrai pavargsti nuo tokio tempo, to pompastinio gyvenimo, kuriame visi pučia tą pinigų burbulą ir sustoti niekas nežada, tik dar labiau pūsti, ir pats į jį įsisuki, nes supanti aplinka ir jos energetika yra tokia ir ne kitokia. Pinigų kultas neleidžia taip lengvai sustoti. Amerika tokia – daug duoda, bet nemažai ir atima, nes viskas kainuoja. Tiesą sakant, tikrai norėčiau kada imti ir išvažiuoti į Tailandą ar Vietnamą ir gyventi ten už tūkstantį ar du per mėnesį ir nebesukti sau galvos“, – šypsosi Deividas.
Paklausus, kas jam yra išties sėkmingas žmogus, Deividas sako, kad kiekvienas sėkmę skaičiuojame skirtingai, bet jo požiūriu sėkmingas, laimingas ir turtingas žmogus yra tas, kuris turi tiek, kiek jam užtenka.
Daiva pritaria vyrui ir priduria, kad pastebėjusi, kad amerikiečiai turi ir gerų savybių, kas liečia pinigus: „Didžioji dauguma amerikiečių, bent tų, kurie aplink mus, stipriai koncentruojasi daug metų į priekį tam, kad vaikų mokslams atsidėti, kad gyvenimus padėti jiems susikurti, sau pasilengvinti, nes supranta, kad auksinis darbingas amžius trunka ne amžinai. Jie tikrai negyvena tik šia diena, kaip dauguma lietuvių Lietuvoje.
Visi čia draudžiasi, investuoja, kaupia senatvei, jiems svarbu, kas bus po 20 ar daugiau metų, ką jie veiks išėję į pensiją, kaip gyvens, nes nori keliauti, gyventi kaip nori ir nesukti galvos dėl dolerio, todėl kiekvieną mėnesį tuo rūpinasi nuo labai anksti. Tokio atsakingumo ir mes išmokome, o, ypatingai, Deividas, kuriam išties labai svarbu, kaip mes gyvensime ne tik šiandien ar rytoj, bet ir tada, kai nebeturėsime tiek jėgų dirbti ir norėsis tik mėgautis gyvenimu, galbūt, bet ir tame pačiame Tailande“ [juokiasi, aut. pastaba].
