Privatumą saugančios ponios ir ponai į jūrą nirdavo ne nuo kranto, o arklių pavėžėti maudymosi būdelėse. Pasipliuškenę jūroje, duodavo ženklą vežikui tempti atgal į krantą, kuriame pasirodydavo jau su drabužiais.
Kaip DELFI pasakojo Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros skyriaus vedėja Bronislava Spevakovienė, ankstesniais laikais maudynėms ir poilsiui buvo skirtas paplūdimys kairėje Palangos tilto pusėje. Dešinė pusė link Šventosios priklausė žvejams ir buvo vadinama Palangos žvejų valgumu.
Kada maudytis moterims, kada vyrams, buvo nurodyta valandomis.
Į miestą – su chalatais
Įdomių tarpukario Palangos detalių apstu Vytauto Didžiojo universiteto absolventės Milanos Nostramaitės bakalauro darbe apie kurortinį gyvenimą Palangoje XX a. 3-4 dešimtmečiais.
Tuomet per sezoną čia apsilankydavo nuo 2,5 iki 5 tūkst. poilsiautojų. Tvarką pliaže nuolat prižiūrėdavo policininkai. Nesilaikantiems taisyklių skirdavo baudas.
Nuo 4-ojo dešimtmečio pradžios moterims pajūryje vis dėlto buvo leista dėvėti palaidines ir plačias kelnes, o vyrams – maudymosi kostiumus arba vien kelnaites. Tačiau netikėtai paplito keista mada: ne tik prie jūros, bet ir mieste poilsiautojai pradėjo vaikštinėti su chalatais.
Savo prisiminimuose jiems nemažai vietos skiria ir teatrologė Audronė Girdzijauskaitė. Pasak autorės, apie pokario Palangą būtų visiškai nieko nepasakyta, jeigu nepapasakotume apie įprotį iki vidudienio vaikščioti apsivilkus frotiniais chalatais.
„Pirmiausia ryte, užsimetus chalatą, lekiama prie jūros išsimaudyti prieš pusrytį. Jais apsivilkus eita net į turgų (vėlesniais metais tokia „kostiumeriją“ ėmė drausti milicininkai, tvarkos sergėtojai). Neturėję chalatų vyrai saulėtom dienom vaikščiodavo ir dryžuotom naktinėm pižamom apsivilkę. Ir ne tik Palangoje – tokį pilietį galėjai sutikti ir stoties perone, lekiantį iš stovinčio traukinio į stoties bufetą ar kioską“, - vaikystės Palangą prisimena teatrologė.
Už persirengimą kabinose imdavo litą
Prieš karą poilsiautojai pliaže slėpdavosi nuo saulės po skėčiais ar pajūryje įrengtose pavėsinėse – taip saugodavo savo odą, tad kopos būdavo tuščios. 3-4 dešimtmetyje saulės jau nebesibaiminta, tačiau, kaip rašoma, vis daugiau poilsiautojų kreipdavosi į vaistines - prašyti medikamentų nuo odos nudegimų.
Kopose ir pajūryje palikti savo drabužius ir daiktus nesaugu, tad už jų apsaugą būdavo imamas litas. Persirengimas pajūryje įrengtose kabinose, kuriose tilpdavo po 2-3 žmones, kainuodavo 50 centų, tačiau jeigu būdavo užtrunkama ilgiau nei valandą – litą.
„Atostogų atvykę Kauno damos ir poniutės Palangoje ne kiek poilsiaudavo, bet rodydavosi madingiausiai rūbais ir bateliais, kurie būdavo keičiami kelis kartus į dieną, o nagai nulakuoti prisiderinus pagal apsirengimą. Atėjusios į pliažą net nesimaudydavo, o tik sėdėdavo po skėčiu pajūryje demonstruodamos savo naujausius rūbus ir batelius“, - 1938 m. rugpjūčio „Lietuvos žinias“ cituoja M. Nostramaitė.
Vengė sergančių „tuberkuliozu“
Kaip rašoma 1929 metų leidimo kurorto inspekcijos leidinyje „Palangos jūros maudyklės“, čia kiekvienas galėjo rasti butų pagal savo skonį ir norą; kaina 3-5 litai, su pensionu 9-15 litų parai“. Tačiau „sergą limpamomis ligomis ir tuberkuliozu“ į Palangos maudyklas nebuvo įleidžiami.
1922 metais išleistame vadovėlyje po Palangą ir jos apylinkę giriamas Baltijos jūros vanduo, nes turi daug jodo ir mineralinių druskų. Neva dėl to „niekuomet Palangoje neužsilaiko epidemijos“.
Kaip šiais laikais, taip ir anuomet džiaugtasi suvažiuojančiais svečiais „iš visos plačios Rusijos“, kurie „tankiausiai atvykę silpni, išvažiuodavo visada sveikata patenkinti“.
Reklamuotas ir „kuo sveikiausias“ geriamas kurorto vanduo: „Dar prieš karą F. Tiškevičius įtaisė čia arteziano šulinį, kuris gilumos 227 meterių išlieja daug vandens“ .
Kaip pažymima vadove, Palanga gydo „vaikus skrofulingus, rachitingus, silpnus, suaugusiems – plaučių silpnybes, visokias vidurių ligas, ligotus nutukimus, moterų ligas“. Tačiau „geriausias čia poilsis nusidarbavusiems ir nusilpusiems žmonėms“.
Vis dėlto, neoficialaus palangiškių himno „Biruta“ autoriaus Silvestro Valiūno tokie pasigyrimai neįtikino. Pasak jo, maudynės jūroje gydo tik dvi ligas: „vyrams, atvažiavusiems su sunkiom kišenėm, tas nepakenčiamas sunkumas kaip mat dingsta; moterims, kelis mėnesius ten pabuvusioms, prisideda daugiau kūno“.
Tarnaites atleido nuo mokesčio
Sezono metu, nuo gegužės 1 dienos iki spalio 15-osios, iš vasarotojų buvo imamas kurorto mokestis. Vienas asmuo už mėnesį kurorte mokėjo 10 litų, pasiliekantys Palangoje visą sezoną kurorto reikmėms palikdavo po 20 litų.
Šeimynos iš trijų ir daugiau asmenų mėnesio poilsis buvo apmokestinamas 15 litų suma, besiilsintys visą vasarą mokėdavo 40 litų mokestį. Nuo rinkliavos buvo atleidžiami kariai, invalidai, vaikai iki 10 metų amžiaus, vietos gyventojai, šeimynoje viena tarnaitė, ekskursijos, atvykusios į kurortą ne ilgesniam, kaip 3 dienų laikotarpiui ir visi kiti, atvykę ne ilgiau kaip 2 dienom.
1929 metų Palangos namų ir nuomininkų rodyklėje nurodoma, jog daugiausiai poilsiautojų priimdavo grafo F. Tiškevičiaus Kurhauzas, kuriame buvo 27 kambariai, viena virtuvė ir netgi telefonas.
Poilsiautojams paruoštų vilų, namų ir pensionų prirašyti pilni penki rodyklės puslapiai, prie pastabų paminint, jog prie kai kurių yra sodas ir/arba darželis.
A. Smetoma į Palangą - specialiu traukiniu
Vienas laukiamiausių poilsiautojų Palangoje tuomet buvo Antanas Smetona, kiekvieną sezoną čia apsilankydavęs su šeima, pagrindiniais valstybės tarnautojais ir tarnaite. Į Palangą delegacija vykdavo specialiu traukiniu, kuriame buvo miegamasis, saloninis vagonas ir priekinis vagonas daiktams sudėti. Gale būdavo dvi platformos automobiliams, nes traukiniai tuo metu vykdavo iki Kretingos. Paskui jau reikėdavo savarankiškai atvykti iki Palangos.
Laukdami A. Smetonos su palyda, palangiškiai išpuošdavo miestą tautinėmis vėliavomis. Kretingos gatvėje būdavo statomi garbės vartai su užrašu „Sveikas, Mylimas Tautos Vade!“ Prezidento poilsį Palangoje pilnai apmokėdavo valstybė.
„Ponių“ tikslai nesikeičia
Pokario Palangos poilsiautojai ir jų ritualai gyvai aprašomi A. Girdzijauskaitės knygoje „Atminties salos“.
„Pliažas buvo įdomus visai požiūriais (…). Moterys pliaže dažnai viena į kitą kreipdavosi „ponia“. Tai mano vilnietiškai (dar ir pionieriškai) ausiai atrodė labai keista. Mama paaiškino, kad tai kaunietės ir šio nevykusio įpročio dar neatsisakiusios, nors tikriausiai nėra tikros pasiturinčios ponios...“, - prisimena autorė.
Anot jos, „ponios“ dažnai megzdavo virbalais ar kabliuku, vartydavo kažkokius nematytus madų žurnalus, kai kurios iš jų raudonai dažė rankų ir kojų nagus, rūkė papirosus. Jų veidai blizgėjo riebumu, nosys buvo užlipintos popierėliu.
„Pagrindinis „ponių“ tikslas – įdegti saulėje, pasiekti bronzos atspalvio. Tam tarnavo vaistinėje pirkti buteliukai su „D“ vitaminu, prie kurio lipo smėlis (…). Buvo ir vyrų pliažas, toli už moterų ir už bendro – link Šventosios. Ten vaikščiodavo tik nedaugelis nuogybės mėgėjų“, - rašo A. Girdzijauskaitė.
Teatrologės vaikystės Palangos bendrame pliaže dominavo prieškariniai vilnoniai maudymosi kostiumai: juos atpažinti galėjai iš sodrių spalvų – avietinė, raudona, geltona, vyrų – juoda, tamsiai mėlyna su kokia inkaro ar laivelio aplikacija. Galvos apdangalai įvairavo: pradedant dailiai susuktais „tiurbanais“ ar skarelėm, prieškarinėm reto pynimo šviesiom skrybėlėm vyrams ir moterims, o baigiant aziatiškom „tiubeteikom“, kurios drauge su jau aprašytais chalatais sudarė itin keistą derinį.
Anuometinė Palanga, jos mados ir ritualai kito, tačiau saulės palydėjimas išliko. Po jo, kaip ir prieš šimtmetį, poilsiautojai traukia link Birutės kalno arba pasivaikščioti. Energingiausiems tik prasideda linksmybės.
