Idėjų pasisėmė Prancūzijoje
Ūkininkas Eduardas Kubilius, anksčiau auginęs triušius mėsai, perėjo prie triušių kailių verslo: „Pagrindinis skirtumas tarp šių veiklų, kad pirmuoju variantu triušiai yra auginami intensyviai, broileriniu būdu. Auginant kailiams, nebūtinas toks intensyvumas.“
Pasirinkęs šią kryptį verslininkas iš triušių kailių gamina įvairius produktus: „Mūsų pagrindinis gaminys yra kepurės, kartais gaminame pirštines, šlepetes. Dažniausiai darome pagal užsakymus, individualiai kiekvienam žmogui. Gaminiai skirti vyrams, moterims, vaikams, bet dažniausiai perka moterys. Jos renkasi kailinius. Kartais produkciją parduodame užsienyje, aukcionuose.“
Ūkininkas, 20 metų užsiimantis šia veikla, teigia, kad nuostolių pardavinėdamas triušių mėsą ir kailius niekada nepatyrė: „Labai priklauso nuo žmogaus, jeigu daug dirbi, nuoširdžiai domiesi šia veikla, verslas bus pelningas. Būna, kad vienas žmogus užaugina 20 triušių, o kitas dirbdamas toje pačioje darbo vietoje – 90.“
E. Kubilius pradėti šį verslą nusprendė stebėdamas triušių auginimo modelius Prancūzijoje: „1996 metais važinėjau į Prancūziją, stebėjau triušių verslu užsiimančius žmones. Tada pamačiau, kas Lietuvoje darosi – siaubas paėmė. Viską išanalizavęs nusprendžiau sukurti tokią veiklą pats.“
Ūkininkas sako, kad konkuruoti Lietuvoje praktiškai nėra su kuo, bet lietuviai dažnai renkasi kitus mėsos gaminius.
„Šiaip Lietuvos rinka dar labai tuščia. Konkurentų kaip ir nėra nei iš Lenkijos, nei iš kitų šalių, nes jos nesugeba konkuruoti su mumis. Mūsų šalyje vienas žmogus per metus suvalgo 100 gramų triušienos, o, pavyzdžiui, Prancūzijoje 2,5 kilogramo. Tai įsivaizduokite - Prancūzijoje net 25 kartus didesnė rinka“, – atviravo pašnekovas.
Anot ūkininko, auginti triušius reikia labai atsakingai ir visų pirmiausia apie juos reikia daug išmanyti: „Kiekvienas norintis šiuo verslu užsiimti turi turėti daug kantrybės - su triušiais elgtis reikia kaip su mažais vaikais. Reikia dalyvauti įvairiuose mokymuose, taip pat patarčiau pabaigti veterinarijos studijos.“
E. Kubilius sako, kad eilinio ūkininko požiūriu, šis verslas turėtų yra labai patrauklus. Tačiau pasak ūkininko, reikia žvelgti ne iš pragmatinės pusės, o suprasti, kad ši veikla reikalauja labai daug atsakingo darbo.
„Daug kas triušių rentabilumą paskaičiuoja labai greitai – va jie labai greitai veisiasi ir pinigai byra... Buvo vienas atvejis, kai viena įmonė daug investavo - prisipirko iš Danijos ir iš mūsų daug triušių, bet verslui visiškai nebuvo pasirengę. Gyvūnus laikydavo dar statomose patalpose, kur tiesiog buvo netinkama vieta triušiams veistis, dėl to jiems nieko nepavyko. Tai labai jautrus gyvūnas ir jį būtina taisyklingai auginti ir prižiūrėti. Tas pats galioja su kiekvienu verslu, jeigu tu jį vystysi per prievartą, nieko nebus“, – patarimus dalino ūkininkas.
Siūlo pradėti nuo 10 triušių
Triušių mėsą auginantis ūkininkas Tadas Dzvankus tokį verslą svajojo turėti nuo vaikystės: „Kai buvau mažas, visada augindavau mažus triušiukus, o vėliau pats juos pardavinėdavau. Pardavęs vieną triušį gaudavau tris rublius. Tai man atrodė milžiniški pinigai.“
Anot verslininko, konkurencijos Lietuvoje praktiškai nėra: „Lietuvių įmonių, kurios užsiima tokia veikla, labai nedaug. Kartais Lenkijos įmonės įsiveržia į mūsų rinką ir pasiūlo mažesnes kainas. Neįsivaizduoju, kaip joms tai pavyksta padaryti, juk triušių auginimo periodas ir jų maitinimo išlaidos yra tokios pačios.“
Pasak ūkininko, daug bėdų kyla tuomet, kai triušiai suserga kokiomis nors ligomis: „Visuomet reikia nepamiršti laiku vakcinuoti triušių. Vienais metais buvo taip, kad jie susirgo maru – nieko padaryti neįmanoma. Visi išmirė per kelias dienas.“
Nepaisant patirtų nuostolių ūkininkas labai džiaugiasi savo verslu ir sako, kad jis atneša pastovias pajamas. Pradedantiesiems T. Dzvankus siūlo turėti 10 triušių, jais domėtis, auginti kelis metus, ir tik vėliau pradėti verslą.
