Priežastys ir požymiai
„Gijos Klinikų“ ortopedo-traumatologo Gintaro Kušleikos teigimu, skirtingų pėdų deformacijos rūšių ir jų atsiradimo priežasčių egzistuoja labai daug, tačiau dažnu atveju šias problemas sieja vienas dalykas – jas būtina gydyti.
„Pavyzdžiui, įgimtai pėdos patologijai (šleivapėdystė, įgaubta pėda, vertikalus šokikaulis ar kt.) – vienos atsiradimo priežasties nėra. Tam įtakos turi daug aplinkos bei genetinių veiksnių. Dažnai pėdos deformacija yra susijusi ir su įvairiomis neuroraumeninėmis ligomis, pavyzdžiui, cerebriniu paralyžiumi.
Pėdos deformacijos dažnis yra pastebimas nuo kelių iki keliolikos naujagimių iš tūkstančio gimusiųjų. Dažniausiai tokiai įgimtai patologijai reikia rimto ortopedinio gydymo ir stebėjimo“, – pasakoja G. Kušleika.
Kai kurias pėdos deformacijas, kaip teigia specialistas, galima pastebėti jau prenataliniame periode, atliekant vaisiaus echoskopinį tyrimą, kai kurios pamatomos iškart po gimimo, o kai kurios pasireiškia ir progresuoja vaikui augant bei vystantis: pradėjus tvirtai vaikščioti, stebint jo raidą pediatrui, gydytojui ortopedui arba prasidėjus didesniam fiziniam aktyvumui.
Pagrindiniai pėdų problemų simptomai – skausmas, greitesnis nei bendraamžių pėdų nuovargis, nesimetriškas avalynės nunešiojimas. Tad esant bent menkiausiam įtarimui, kad su pėdomis kažkas ne taip, pagrindinė tėvelių pareiga, G. Kušleikos teigimu, yra kuo greičiau kreiptis konsultacijos į gydytoją ortopedą.
„Kai kurie žmonės pirmiausia bando nustatyti ligą patys, išbando įvairiausią avalynę, batų įdėklus, kai kada suteikdami vaikui daugiau diskomforto nei realios naudos, dažnai net iki galo nesuprasdami, kaip viena ar kita priemonė veikia augančią vaiko pėdą“, – teigia ortopedas-traumatologas.
Jei visgi vaikui laiku nėra suteikiama pagalba, ši problema dar labiau paaštrėja – pėdų deformacija gali tapti netaisyklingos laikysenos ir kitų su judėjimu susijusių problemų priežastimi.
„Netaisyklinga pėdos padėtis, forma, netaisyklingas jos statymas turi įtakos ir netaisyklingos laikysenos formavimuisi, kitų sąnarių skausmams, kadangi neproporcingai pasiskirsto žmogaus svorio sukuriama apkrova, tenkanti pėdoms. Ilgainiui „kenčia“ kelių, klubų sąnariai, taip pat ir stuburas“, – aiškina G. Kušleika.
Kokie batai vaikams „nedraugiški“?
Jei pėdų problemos nėra įgimtos, tuomet pagrindinė tėvelių užduotis, ortopedo-traumatologo teigimu, yra kokybiškos ir patogios avalynės parinkimas.
„Idealūs batukai vaikams iki 3–4 metukų turėtų būti pagaminti iš orui laidžių medžiagų, lengvu, minkštu ir lanksčiu padu. Batuko vidus turėtų būti maždaug 1–1,5 cm ilgesnis už pėdutę, o noselė kiek aukštesnė ir platesnė, kad nespaustų pirštukų ir nevaržytų judesių.
Batukai taip pat turėtų būti tvirtai prigludę ties keltimi ir laisvi priekyje, kulnas gerai fiksuotas, o priekinė bato dalis platesnė ir nevaržanti pirštukų judesių“, – pasakoja G. Kušleika.
Specialistas taip pat ragina vengti avalynės siauru priekiu, per ankštų ar per plačių batų. Specialistas taip pat primena neturėti tuščių iliuzijų, jog nepatogus batas „prasinešios“.
„Batai turi būti patogūs iš karto. Jei avalynė per ankšta, tai ji spaudžia pirštus, formuoja netaisyklingą pėdos padėtį, trukdo pėdai augti ir vystytis. Jei per plati – vaikui sunkiau vaikščioti, didesnė tikimybė paslysti, užkliūti ir pargriūti. Per dideli batai taip pat gali nutrinti kulniukus.
Svarbu ir tai, kad avalynė patikimai užsifiksuotų, nesmukčiotų ir pėda joje neslidinėtų. Guminiai botai, guminės šlepetės, lakiniai batai nėra geriausi pėdučių draugai, nes skatina kojas prakaituoti, todėl juos avėti reikėtų kuo trumpiau“, – teigia ortopedas-traumatologas.
Ortopedinė avalynė: kiek ja kliautis?
Pašnekovas pataria nesivadovauti tokiomis mintimis, kaip kad „man tėvai pirko sandalus, mano kojos sveikos, todėl vaikas irgi avi sandalus“, „visada avėjau ortopedinę avalynę, užtat sveikos kojos“, „neturiu problemų, nes mažas būdamas, kambaryje visada vaikščiojau su batais“ ir pan.
Dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kai patys tėvai imasi pirkti ortopedinę avalynę, net nepaklausę gydytojo rekomendacijų. Tačiau G. Kušleikos teigimu, pirmiausiai reiktų suprasti, kad ortopedinis batas nėra panacėja ir jo tikslingumą nurodo gydytojas ortopedas.
„Ortopedinė avalynė neteikia jokios garantijos, kad nešiojant ją, pėdos taps lyg iš vadovėlio. Kai kuriais atvejais net nebūtina specialiai gaminama avalynė, o visiškai pakanka avalynės su ortopediniais, geriausia – individualiais vidpadžiais, palaikančiais pėdos skliautus. Tačiau svarbu pažymėti, jog ortopediniai įdėklai nesuformuos pėdos skliautų, jie tik apsaugos pėdas nuo per didelio nuovargio.
Kai kuriais atvejais sukeltus nemalonius pojūčius gali padėti sumažinti fizinio krūvio poveikis į raumenis ir raiščius, t. y. pagelbės specialūs kineziterapijos užsiėmimai. Deja, būna ir taip, kad pagalbinės priemonės neduoda jokio efekto ir, stebint didėjančią vaiko pėdos deformaciją, prireikia ir chirurginio gydymo“, – konstatuoja specialistas.
Mokslo metų pradžia – didesnė tikimybė pėdų traumoms
Ortopedai-traumatologai pastebi, kad prasidėjus mokslo metams, kurį laiką yra fiksuojamas didesnis vaikų traumų skaičius – vaikams pradėjus lankyti būrelius, kūno kultūros pamokas, šiek tiek padidėja ir vaikų kojų, pėdų traumų skaičius.
„Šios traumos labiau siejamos su padidėjusiu fiziniu aktyvumu nei su pėdų deformacijomis. Lygiai taip pat kojų traumų pagausėja žiemos sezonu, kuomet vaikai gali čiuožinėti slidėmis ar rogutėmis, taip pat vasarą, kuomet šokinėja ant batutų, laksto su paspirtukais ar kitaip užsiima intensyvia fizine veikla“, – sako „Gijos Klinikų“ ortopedas-traumatologas G. Kušleika.
Dažniausiai tokiu metu pasitaikančios traumos: blauzdos, čiurnos traumos, rečiau – pėdos kaulų lūžiai, taip pat dažni čiurnos raiščių patempimai, kelio sąnario raiščių plyšimai. Netinkami batai, pasak specialisto, gali padidinti traumos riziką.
„Jei batai bus smukčiojantys, slidžiu ar labai kietu padu, o aktyviame sporte – be tvirtesnio užkulnio, vaikas gali patirti traumą. Žinoma, traumų riziką sumažinti gali ne tik tinkamai parinkta avalynė, bet ir protingas savo gebėjimų įvertinimas prieš imantis tam tikrų išbandymų, trenerių parinktas adekvatus krūvis“, – teigia ortopedas-traumatologas.
Gydymas ir naujos kartos tyrimas
Apsilankius pas ortopedą ir nustačius nedidelę pėdos deformaciją, dažniausiai yra paskiriama kineziterapija. Kaip pasakoja „Gijos Klinikų“ kineziterapeutas Vainius Petrauskas, net pusę jo pacientų sudaro įvairaus amžiaus vaikai.
„Priklausomai nuo amžiaus, mažiausieji (4–7 m.) atvyksta dėl netaisyklingos kelių formos, pilnapadystės ar šleivapėdystės. Vyresni (12–16 m.) – po traumų, taip pat dėl anksčiau minėtų priežasčių. Dažniausios procedūros, taikomos vaikams, yra masažai ir mankštos“, – teigia V. Petrauskas.
Tad pati geriausia prevencija, pasak jo, yra kuo anksčiau pradėti mankštinti kojytes, jas treniruoti, judėti, aktyvinti pado skliautą specialiais pratimais, vaikščioti ant sensorinio ortopedinio kilimėlio ar basomis ant įvairių paviršių.
„Dėl reikalingų mankštų geriausia pasitarti su ortopedu, o tada kreiptis į kineziterapeutus, kurie paskirs tinkamiausius pratimus pagal kamuojančias pėdų problemas“, – sako specialistas.
„Gijos Klinikose“, kaip pasakoja pašnekovas, taip pat yra atliekama ir naujos kartos kompiuterinė 3D judesio analizė, skirta nuodugniai išanalizuoti žmogaus judesius nuo smulkiausių pėdos judesių iki viso judėjimo mechanizmo.
„Ši viso žmogaus kūno vertinimo analizė atliekama ir vaikams. Jos metu galima geriau įžvelgti netaisyklingų judesių algoritmą. Remiantis rezultatais, vaikams yra skiriama individuali mankšta, skirta stiprinti silpnąsias kūno vietas. Mankštintis galima namuose arba klinikoje kartu kineziterapeutu.
Taip pat gali būti skiriamos ir kitos profilaktinės priemonės: ortopediniai įdėklai į batus ar ortopedinė avalynė. Po kurio laiko galima atlikti pakartotinę kompiuterinę 3D judesio analizę, siekiant įvertinti progresą“, – pasakoja V. Petrauskas.