„1229 dienos – kiek daugiau nei treji metai. Nepaisant to, šis laikotarpis ne tik subrandino ir įkvėpė abu kūrėjus, bet ir paliko mums jausmingus, ilgesio ir meilės kupinus laiškus, kuriuose M. K. Čiurlionis atsiskleidžia ir kaip žodžio meistras“, – sako Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio rinkinių skyriaus vedėja Vaiva Laukaitienė.
Kauno „Akropolio“ drauge su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi parengtoje parodoje „Konstantinas ir Sofija: 1229 meilės dienos“ per 19 laiškų – citatų lankytojams pristatomos gražiausios ištraukos iš M. K. Čiurlionio mylimajai rašytų laiškų bei atsiminimų, iliustruotų S. Kymantaitės-Čiurlionienės bei M. K. Čiurlionio nuotraukomis, menininko kūriniais.
„Nors visi žinome M. K. Čiurlionį kaip genialų, savo laiką pralenkusį menininką, rečiau kalbame apie aplinkybes, kuriomis šis talentas skleidėsi. Todėl džiaugiamės bendradarbiavimu su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi ir galimybe papasakoti šią neeilinę istoriją savo lankytojams: tikimės, kad ji įkvėps būti atviresniais, kilnesniais ir švelnesniais“, – sako Kauno „Akropolio“ valdytoja Brigita Kuodytė.
Gyvenimo istorija
Parodoje pateikiama istorija nuo pat pirmųjų poros susitikimų 1907-aisiais, iki M. K. Čiurlionio mirties 1911-aisiais.
Vilniuje užsimezgusi S. Kymantaitės ir M. K. Čiurlionio pažintis nuo pirmųjų akimirkų suliepsnojo meile, kurios vėliau neužgesino nei ilgas laikas, kurį pora turėjo leisti atskirai. Šie ilgesio laikotarpiai ypač ryškūs laiškuose, kuriuos M. K. Čiurlionis rašė mylimajai, vėliau tapusiai jo žmona.
„Ypač tuomet, kai M. K. Čiurlionis išvyko ieškoti savo kūrybos pripažinimo, jam buvo itin svarbu neprarasti ryšio su mylimąja: tuo metu jis parašydavo net po kelis laiškus per dieną. Laiškuose atsiskleidžia labai pagarbus ir švelnus ryšys su S. Kymantaite, išaukštinantis jų santykius. Buities šiuose laiškuose labai nedaug: jis kalba apie kūrybą, o į mylimąją kreipiasi labai švelniai: mieloji Zosele, atsiprašydamas, palaikydamas, jausdamas ją net ir per didelį juos skyrusį atstumą“, – sako M .K. Čiurlionio rinkinių skyriaus muziejininkė Gabrielė Mačienė.
M. K. Čiurlionis laiškuose kalba apie jaudulį laukiant susitikimų su mylimąja, džiugesį jiems susižadėjus, nekantrų vestuvių laukimą, jaudulį dėl žiedų, šviesiai įsivaizduoja jų drauge laukiančią ateitį. Kai kurių iš šių laiškų tonas – šmaikštus, o kalba – itin turtinga, atskleidžianti ir literatūrinį genialiojo menininko talentą.
Šios išskirtinės meilės istorijos vaisius – vienintelės Čiurlionių dukters Danutės gimimas, einantis kartu su skausmo ir netekties nuojauta, išsekusiam menininkui sunkiai susirgus. Savo dukters M. K. Čiurlionis taip ir nepamatė.
Svarbiausias kūrybos laikotarpis
Pasak G. Mačienės, nors pora neturėjo daug laiko drauge, jų meilė skaisčiai nušvietė dvejus svarbiausius M. K. Čiurlionio kūrybos metus: jis aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, sukūrė savo brandžiausias tapybines sonatas, pabaigė savo kūrybą vainikuojantį, unikalų didžiausio formato darbą „Rex“.
Pora taip pat rengėsi drauge sukurti lietuvišką operą „Jūratė“: S. Kymantaitė rašė jai libretą, o M. K. Čiurlionis dirbo prie scenografijos, galvojo apie kostiumus ir kūrė muziką.
„Nors šis darbas neišliko, o sumanymui buvo lemta likti neįgyvendintam, akivaizdu, kad ši trumpa meilės istorija davė svarių vaisių ir pakylėjo juos abu, – sako G. Mačienė. – Nors žinome, kad dviem menininkams po vienu stogu būna nelengva, tačiau Čiurlioniai ne konkuravo, bet gražiai vienas kitą papildė.“
S. Kymantaitės vyrui rašyti laiškai neišliko – juos rašytoja sunaikino, o apie jos ryšį su mylimuoju parodoje byloja jos pačios, artimųjų atsiminimai bei pokalbiai su kitais žmonėmis.
Paroda „Konstantinas ir Sofija: 1229 meilės dienos“ Kauno „Akropolio“ Renginių aikštėje vyks iki kovo 3 dienos. Paroda nemokama.