Paklausta, kodėl kilo poreikis kurti lietuvišką ugdymo įstaigą, mokyklos direktorė Agnė Klimčiauskaitė atvira: Europos politika toli gražu nėra sektina ir linkima saviems vaikams.
„Įprastos vaikų svajonės užkariauti pasaulį jų atveju susiaurėja iki svajonės atkurti savo šalį. Mūsų mokykla šiuo atveju atlieka prieglobsčio rolę siekdama sudaryti vaikams ir mokytojams galimybę rinktis: likti ir tvariai įsitvirtinti ar sklandžiai grįžti į savo šalį“, – pasakoja A. Klimčiauskaitė.
Ji džiaugiasi, kad mokykla veikia ir vasarą: dieninę stovyklą lanko per 250 vaikų. Prie mokinių užimtumo prisideda Vytauto V. Landsbergio ir „Dominyko atostogų“ kūrybinė stovykla, o net septynias savaites trunkančias vasaros svajonių atostogas Druskininkuose vaikams ir mokytojams padovanojo mokyklos globėjas „Yukon Advanced Optics Worldwide“.
Kuriamas traumai jautrios mokyklos konceptas
Mokyklos direktorė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje ukrainietiška mokykla savarankiškai egzistuoti negali, o dažniausiai siūlomas sprendimas – išskaidyti bendruomenę ir vaikus grupėmis po įvairiais mokyklas. Todėl imtasi kitokios pabėgėlių švietimo politikos ir integracijos krypties iniciatyvos – nuoseklesnės, orientuotos į žmogų bei leidžiančios mokytis būti kartu ir likti savimi, kartu turint realią sklandžios reemigracijos galimybę.
„Gravitas schola“ pamatai kuriami pagal demokratinės mokyklos principus, traumai jautrios mokyklos konceptą, humanistinės pedagogikos liniją, bandoma prisijaukinti nesmurtinės komunikacijos metodą.
A. Klimčiauskaitė skaičiuoja, kad nuo karo, režimo priespaudos ar kitų priežasčių savo šalyje negalintiems likti vaikams gegužės 12 dieną atvertoje mokykloje rugsėjui jau užregistruota per 400 mokinių. Planuojama ugdyti ukrainiečius, laukiama vaikų iš Baltarusijos, o jeigu bus poreikis – ir iš kitų šalių.
„Įdomus faktas – ukrainiečiai vaikai į mūsų mokyklą ateina iš daugiau kaip 30-ies skirtingų Vilniaus miesto ir rajono mokyklų“, – pastebi A. Klimčiauskaitė.
Pasak jos, komandoje kol kas dirba 24 pedagogai, prie jų prisijungs dar per 10 mokytojų iš Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos. Ieškomi ir kviečiami jungtis lietuvių kalbos mokytojai, kuriems įdomus iššūkis kitataučiams padėti mokytis mūsų kalbos.
Iš ukrainietiško ugdymo yra ko pasimokyti
Pažangiausioje pagal ugdymo modelį ir bene vienintelėje, atitinkančioje Geros mokyklos koncepciją, „Forvardo“ mokykloje dirbanti A. Klimčiauskaitė pasakoja, kad ugdymo kryptis čia jau yra neįprasta, lyginant su daugeliu lietuviškų mokyklų. Čia ji grįsta kompetencijomis, o pats ugdymas – individualizuotas.
„Kiekvienas vaikas mokosi pagal savo planą, čia nėra klasių, frontalių pamokų, pažymių ir mokytojų – čia yra mentoriai, tutoriai ir fasilitatoriai. Be to, siekiama plokščios organizacijos, saviorganizacijos ir gyvenimo be direktorių hierarchijos“, – sako A. Klimčiauskaitė.
Lyginant su įprastu lietuvišku švietimu, ukrainietiškoje mokykloje ji teigia pastebinti daugiau hierarchijos, autokratiškumo, siekio atitikti standartus. Didelis fokusas čia – į mokinio rezultatą ir mokymąsi pagal tai, ką reikia, o ne ko nori. Pasak pedagogės, Lietuvoje nuo to jau pamažu nueinama – nemažas dėmesys kreipiamas mokinių emocinei būklei, individualumui, kompetencijų ir integruotam ugdymui.
Kita vertus, nors tiek ukrainietiškose, tiek lietuviškose mokyklose neretai stringama ties atviro kalbėjimo stoka, ukrainiečiai vaikai labiau vertina originalias pamokas ir mokymosi metodų įvairovę. Jie artimiau bendrauja tarpusavyje, labiau įvertina mokytojo pastangas kurti ryšį.
„Kiek stebiu, ukrainiečiai vaikai labiau įpratę prie mokytojo autoriteto, paklusnesni, mažiau kvestionuoja, mažiau veliasi į ginčus ar prieštarauja. Jie labiau įsitraukia į naujas veiklas, turi daugiau smalsumo. Ukrainiečiai vaikai iš pažiūros labiau atsiveriantys, priimantys žmogiškąjį ryšį“, – sako A. Klimčiauskaitė.
Tačiau, anot jos, nors ukrainietiškame ugdyme mažiau pedagoginės laisvės, čia daugiau komandinio susitelkimo kylant sunkumams. Kolegų santykiai čia artimesni – labiau primena šeimą nei bendradarbius. Bendravimas betarpiškesnis, mokytojai labiau gyvena mokykla ir dažniau atsiliepia į pagalbos prašymą ar prašymą kažką padaryti bendram labui.
„Manau, kad vieni iš kitų turime, ko pasimokyti, – tikiu, kad kartu tampame stipresni, geresni, pažangesni ir galime kurti auksinio vidurio mokyklą vaikams“, – sako A. Klimčiauskaitė.
Vaikai noriai įsitraukia į veiklas ir vasarą
Pasak A. Klimčiauskaitės, nedidelė dalis vaikų vasarai grįžo į Ukrainą: dėl vienokių ar kitokių priežasčių šalies negalintys palikti tėvai, pavyzdžiui, medikai ar kariai, juos trumpam parsivežė namo.
Visgi didžioji dalis vaikų naujų mokslo metų liko laukti Lietuvoje. Nors pilni tiek įspūdžių, tiek natūralaus nuovargio pasibaigus mokslo metams, vaikai noriai įsitraukia į vasarą organizuojamas veiklas.
Dieninėje mokyklos stovykloje iki pietų vyksta teatro, psichologijos, anglų kalbos užsiėmimai. Po pietų keliaujama į muziejus, tyrinėjamas miestas. O pakaitomis, kas savaitę, po 23 vaikus ir 2 mokytojus keliauja į Druskininkus. Iš viso numatytos septynios tokios vasarotojų pamainos, taigi, ir septynios atostogų savaitės.
A. Klimčiauskaitė prisimena, kad jeigu kovą ją ir visus savanorius buvo ištikusi šoko būsena, blaškymasis, neapibrėžtumas ir lygiai nulis pinigų tiek mokėti atlyginimus mokytojams, tiek išmaitinti vaikus, šiandien mokyklos finansinis pamatas kur kas stabilesnis – jos globėju tapo naktinio matymo prietaisų gamintoja „Yukon Advanced Optics Worldwide“.
Kompanijos lėšų dėka, vaikams ir juos lydintiems mokytojams Druskininkuose numatyta pramoginė, kultūrinė ir pažintinė programa.
„Vaikai plaukia katamaranais, keliauja į vandens ir nuotykių parkus, keliasi lynu, lanko bažnyčią, cerkvę, muziejus ir Čiurlionio namus. Įvairiausi užsiėmimai vyksta Druskininkų sveikatingumo parke, savo programas sugalvoja ir patys mokytojai. Viena diena skiriama ramybei: ledams, lėtam pasivaikščiojimui po Druskininkus, savirefleksijai“, – veiklas vardija A. Klimčiauskaitė.
Ji šypteli, kad ukrainiečius vaikus itin džiugina mūsų šakotis, o Druskininkuose kaip tik įsikūręs šakočių muziejus su edukacinėmis dirbtuvėmis. Eksursijos dieną vaikai nuomojasi dviračius, keliauja į „Girios aidą“, o nuo jo per kelis kilometrus numina ir iki šakočių muziejaus, kur, pasak vaikų, kepa labai skanias jolačkas.
„Šakočius jie galėtų valgyti per visas šventes, labai mėgsta“, – šypsosi A. Klimčiauskaitė.