Mamos darbovietė – dukros darbovietė
Guvi septyniasdešimtmetė Antanina visai nepanaši į pensininkę – energinga moteris it vijurkas sukasi tiek darbe, tiek ir po namus. Ji sakosi įpratusi dirbti visą gyvenimą ir tuo yra patenkinta, ypač todėl, kad jai darbas – širdžiai mielas ir moteris jį puikiai išmano.
Tad ir iš darbo ji pasiprašė atleidžiama tik prieš kelias savaites: „Kiek save pamenu, mama Stefanija visada dirbo „Kėdainių konservų fabrike. Tada, kone prieš šešis dešimtmečius, ir pats fabrikas kitaip vadinosi ir kitoje vietoje, prie geležinkelio bėgių buvo, tačiau darbų pobūdis nesikeitė – su vaisiais ir daržovėmis. Keitėsi tik priemonės“, – juokauja ponia Antanina.
Jos mama fabrike rankomis specialiu šepetėliu plaudavo stiklainius, į kuriuos vėliau buvo „vakuojama“ produkcija, darbą ji mylėjo: „Tą meilę įskiepijo ir man, tad, baigusi vidurinę, aš, žinoma, nuėjau dirbti ten pat, kur dirbo ir mama – darbas buvo žinomas ir savas, augau, galima sakyti, fabrike, o ir pinigų visuomet trūko, tad prisidėti prie šeimos gerovės man atrodė pats natūraliausias dalykas pasaulyje“ – penkių dešimčių metų įvykius pasakoja Antanina.
Ji pasakoja dirbusi visus darbus – niekas nebuvo per prasta. Moteris iki šiol šypsosi prisiminusi, kaip maždaug dvidešimt moterų naktinės pamainos metu susėsdavo ir pjaustydavo obuolius tam, kad būtų pagamintas kompotas.
„Pjaustom, dainuojam, kad miegas neimtų ir „šposų“ visokių prisigalvojam, kitokie nei dabar laikai buvo“, – nostalgijos neslepia ji. Ponia Antanina, kitaip nei daugelis jos amžiaus žmonių, dienų iki pensijos neskaičiavo, priešingai – visuomet norėjo jaustis reikalinga, o kol sveikata leido, dar ir dirbti. „Kėdainių konservų fabriko“ vadovybė visuomet vertino moters patirtį ir prašė jos likti dirbti tiek, kiek ji pati norės ir galės.
Elektrokaro vairuotoja tapo atsitiktinai
Ponia Antanina apie savo darbą, rodos, galėtų kalbėti ir kalbėti, ji kvatoja balsu prisiminusi, kai jai įmonėje išdirbus keletą metų į fabriką buvo atvežti elektrokarai. Ji, smalsumo vedina, sėdo vieno jų pavairuoti ir... įkliuvo.
„Direktorius mane tada pasikvietė ir klausia – „elektrokaru važinėjai? Važinėjau, sakau. Tai gerai, nuo rytdienos dirbsi elektrokariste“ – toks buvo jo sprendimas. Vairuotoja išdirbau penkiolika metų. Och, kokie laikai buvo: niekur neišasfaltuota, duobės visur, važiuoji, duobės krato, atrodo, iškrisi, o žiemą slidu kaip nežinia kur, bet man buvo be galo smagu.
Pradirbau elektrokaro vairuotoja penkiolika metų, per tą laiką net dvylika vyrų, vairuojančių kitus elektrokarus, pasikeitė – sunkus tai buvo darbas. Bet, žinot, man jis patiko, dar ir dabar kartą kitą vis nugvelbusi tą mašiną ja prasilėkdavau“, – kvatoja ponia Antanina.
Ir iš tiesų, visai nesunku ją įsivaizduoti dar ir šiandien sėdinčią už elektrokaro vairo. Nors pastarąjį laiką iki pensijos moteris dirbo konservavimo skyriuje, būtent tuos penkiolika prie elektrokaro vairo ji prisimena su didžiausia nostalgija.
Kopūstų sunką spausdavo kojomis
Šiandien, jau buvusi ilgametė „Kėdainių konservų fabriko“ darbuotoja, planuoja, ką veiks ir ko užsiims pagaliau išėjusi į pensiją. Kol kas dar minčių nedaug, sako, visuomet buvusi atsidavusi darbui ir net sirgti nesirgdavusi: „Laikai tokie buvo, biuletenių niekas neimdavo, nes jei tavęs nebus, darbas liks nepadarytas, o produkcija – sugedusi“, – sako ji.
Moteris mena dar sename fabrike buvusį didžiulį betono baseiną, jame, sudėdavo kopūstus, o tada keturios ar penkios moterys, apsiavusios specialius batus bei užsirišusios sunkias gumines prijuostes, susikabinusios rankomis šokdavo, trypdavo: „O kaip kitaip tą sunką gausi ir kopūstus užraugsi“, – sako ji.
Antanina pripažįsta, jog nors fabrike visais laikais buvo stengiamasi laikytis švaros, seniau galimybės tą daryti buvo ribotos, tad ir plaudavo stiklainius rankomis ar sunką spausdavo kojomis. Šiandien ji sako, jog be specialios aprangos į sterilias it operacinės „Kėdainių konservų fabriko“ patalpas nepakliūsi, daug kas automatizuota, o švara ir sterilumas – didžiausi prioritetai.
„Anksčiau obuolio sėklytes rankomis išpjaudavome, o dabar mygtuką paspaudei ir viskas padaryta – obuoliai supjaustyti, sėklyčių nėra, kontakto su net ir švariausiomis žmogaus rankomis – irgi.
Mano akyse fabrikas augo, plėtėsi, modernėjo. Gaila buvo jį palikti, bet... čia lieka dirbti mano dukra, galiu būti rami, visuomet žinosiu, kaip sekasi mano numylėtam fabrikui“, – šypsosi garbaus amžiaus moteris.
Kėdainių konservų fabrike dirba 25 žmonės, kurių darbo stažas ilgesnis nei dešimt metų, iš jų kone dvidešimt dirba beveik aštuoniolika metų.
Užsakymo nr.: PT_75550373
