Vilniaus universiteto mokslininkų atliktame tyrime „Darbo rinkos ir socialinės paramos politikų sąveikos modelis ir jo įgyvendinimo metodikų sukūrimas" buvo paneigtos tam tikros nuostatos bei pasiektas užsibrėžtas tikslas – sukurta tyrimais grįsta metodika. Šios metodikos dėka tobulinama socialinės apsaugos politika, supaprastintas darbas su nedirbančiais socialinės paramos gavėjais bei įvesti kriterijai, kurie yra reikšmingi ne tik ieškančiųjų darbo žmonių atžvilgiu, tačiau ir tų, kurie gauna socialinę paramą.
Norėjo, kad rezultatai būtų pritaikyti praktikoje
Šio tyrimo vadovas – Lietuvos sociologas, ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas Lazutka. Vilniaus universiteto dėstytojas sako, kad pasirinktas tyrimas – taikomojo pobūdžio, o jį inicijuoti paskatino akivaizdžios problemos Lietuvos darbo rinkoje.
„Ne paslaptis, kad mūsų šalyje egzistuoja didelė gyventojų dalies socialinės atskirties problema. Ji pasireiškia ilgalaikiu nedarbu. Egzistuoja ir kita problema – darbdaviai skundžiasi dėl darbuotojų stokos. Tyrimo vertas ir pastarųjų metų ekonomikos bei atlyginimų augimas, tačiau greta to susirūpinti verčia aukšti skurdo rodikliai bei labai kukli socialinė parama", – sako profesorius.
Anot jo, prieštaringa paminėtų reiškinių kombinacija vienoje šalyje tuo pačiu laikotarpiu atrodo šiek tiek paradoksaliai. Būtent tai paskatino suburti mokslininkų komandą, kuri nuodugniai ėmėsi nagrinėti ryšius tarp šių reiškinių. Tyrimo vadovas akcentuoja, kad jų tikslas buvo ne atskleisti situacijos kaltininkus, o pasiūlyti praktinius sprendimus, kurie galėtų padėti. Pasiekti užsibrėžtų tikslų, anot, profesoriaus, leido surinkta profesionali komanda ir Lietuvos mokslo tarybos skirtas finansavimas.
Projektas „Darbo rinkos ir socialinės paramos politikų sąveikos modelis ir jo įgyvendinimo metodikų sukūrimas" yra finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos priemones.
Darbo rinka – itin duobėta
Atrodytų, darbo skelbimų internete – gausu, tad kodėl gyventojai mėnesių mėnesiais naudojasi Užimtumo tarnybos paslaugomis bei neskuba ieškoti nors ir laikino darbo? Prof. R. Lazutka sako, kad viskas ne taip paprasta, kaip gali atrodyti situaciją komentuojant iš šalies.
„Tyrimo metu buvo nustatyta, kad bedarbių kelias – itin duobėtas. Ir svarbiausia to priežastis ne ta, kad žmonės gyvena mažesniuose miesteliuose, kur įsidarbinti – sunkiau. Lietuvoje labai daug prasiskolinusių žmonių, kurie nėra sumokėje už ryšio paslaugas, turi administracinių baudų, privalo mokėti alimentus. Kadangi didelė dalis potencialaus uždarbio būtų nuskaičiuojama antstolių, žmonėms nelieka motyvacijos dirbti", – sako pašnekovas.
Jis pabrėžia – egzistuoja klaidingas įsivaizdavimas, kad žmonės nedirba, nes jiems užtenka gaunamos socialinės paramos. Tai – apgaulingas požiūris, mat tik vienas iš kelių bedarbių gauna paramą, kuri yra itin menka. Vis tik tarp paramos gavėjų tik kas trečias apskritai gali dirbti. Visi kiti – nepilnamečiai, neįgalūs, prižiūrintys vaikus ar kitus šeimos narius. Dėl šių priežasčių tokie žmonės negali dalyvauti darbo rinkoje.
„Taip pat egzistuoja didelis neatitikimas darbo paklausos pusėje. Laisvų darbo vietų registruojama mažai. Lyginant su besiregistruojančių bedarbių skaičiumi – skirtumas net keli kartai. Kita vertus, kaip minėjau, darbdaviai apklausose skundžiasi, kad verslo plėtrą riboja darbo jėgos stoka", – problemas vardija mokslininkas.
Išskyrė konkrečius veiksmus, kurie padėtų
Pagrindinis komandos atlikto tyrimo tikslas buvo surasti konkrečius būdus, kurie pritaikomi praktikoje ir padėtų keisti dabartinę darbo rinką bei joje esančias problemas.
„Bedarbių aktyvumą labiausiai riboja toli gražu ne socialinė pagalba, greičiau jos nepakankamumas. Tai ypatingai svarbu, kuomet žmogus turi už ką nusipirkti maisto ir susimokėti pagrindinius mokesčius. Žinoma, šiuo metu ir ši problema gali tapti aktualesnė, mat staigiai kyla kainos. Tyrimo metu pasitvirtino ir kitose šalyse nustatytas dėsningumas, kad išėjimui iš atskirties gali būti veiksmingesnės pagalbos priemonės, fokusuotos įveikti tai, kas žmogų atskiria nuo ekonominės veiklos. Pavyzdžiui, tai gali būti mikrokreditas nusipirkti priemones individuliai veiklai. Taip pat gali padėti persikraustymas į didmiesčio priemiestį, iš kur lengviau būtų galima pasiekti darbo vietas", – teigia profesorius.
Tyrimo metu surinktų duomenų visuma leidžia konstatuoti, kad darbo paklausos pusėje daliai darbdavių registruoti laisvas vietas Užimtumo tarnyboje nėra paskatų. Egzistuoja susiformavusi klišė, kad šalyje – didžiulis darbuotojų deficitas. Taip pat manoma, kad jei darbuotojų Užimtumo tarnybos pagalba darbdaviai ir ras, jie bus nekvalifikuoti ir tikrai nemotyvuoti.
Akivaizdi lyčių nelygybė darbo rinkoje
Trūkstamų darbuotojų įvairovė – itin didelė bei turi reikšmę ekonomikos plėtrai, teigia tyrimo vadovas. Jo vertinimu, kai kurių darbuotojų stokos skaičiais nėra dideli, tačiau itin reikšmingi. Šiuos darbuotojus organizacijose galima vadinti „raktiniais". Kitaip tariant, nesant jų stringa visa įmonės veikla.
„Tai inžinieriai, informacinių technologijų specialistai. Taip pat akivaizdžiai trūksta ir kitų – masinių profesijų atstovų. Pavyzdžiui, tyrime nustatyta, kad šiuo metu Lietuvoje trūksta vairuotojų ir valytojų. Tai – gera žinia, mat visuomenei turtėjant, poreikis švarai aktualėja. Iš kitos pusės, tas pats turtėjimo veiksnys, šiuo atveju, turi ir probleminę pusę, mat vengiama neprestižinių darbų. Atrodytų, kad apmokyti atlikti tokius darbus – nėra sudėtinga, tačiau esama bedarbių „armija", įvertinus jų galimybes dirbti, nėra didelė", – konstatuoja Vilniaus universiteto dėstytojas.
Nors tyrime nebuvo tikslingai išsikelto lyčių nelygybės klausimo, duomenys atskleidė ir šios problematikos svarbą: Lietuvos darbo rinkoje egzistuoja lyčių nelygybė. Išvados liūdina: moterys dirba mažiau apmokamą darbą, o pasauliniu mastu jos uždirba 24 procentais mažiau nei vyrai. Esant dabartiniam progreso tempui, prireiks net 170 metų, kad šis atotrūkis išnyktų. R. Lazutka sako, kad moterys mažiau įsitraukia į darbo rinką, mat turi daugiau pareigų šeimoje. Būtent moterys dažniausiai labiau rūpinasi vaikais ir kitais artimaisiais..
Finansuoja Europos socialinis fondas