Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus edukacinėse erdvėse vyksta edukacinės programos ne tik apie gyvąją gamtą, bet ir apie gamtosaugą. Juk kiekvienu metų laiku daug laiko mes praleidžiame gamtoje. Stovyklaudami susiduriame su įvairiomis rūšimis ir tikrai ne visas jas daugelis pažįstame. Tačiau kai kurias įsiminti pravartu. Jei į vandens telkinį užmetus meškerę užkibs ežerinė rainė ar skersnukis, geriau paleiskite šias žuvis atgal. Jei kur nors pamatysite balinį vėžlį, aplenkite iš tolo. Yra penkios rūšys vabzdžių, su kuriais bet kokio kontakto taip pat derėtų vengti: tai – mažoji nehalenija, niūriaspalvis auksavabalis, šiaurinis auksinukas, kraujalakinis melsvys ir pelkinis satyras.
Verta susipažinti ir su paukščiais, tokiais kaip: juodakaklis naras, rudė, juodakrūtis bėgikas, stulgys, žalvarnis ir meldinė nendrinukė. Juos pastebėjus galima klausytis jų giesmių, tačiau geriau nesibrauti artyn ir jokiais būdais neliesti net ir tuomet, kai jie sužeisti ar atrodytų, kad jiems reikia pagalbos. Iš žinduolių karalystės kaip itin retos rūšys išskiriami kūdrinis pelėausis ir didžioji miegapelė. Tačiau sudėtingiausia gali būti pažinti augalus. Saugomų rūšių itin daug: išskiriamos trys samanų rūšys, viena pataisų rūšis, 11 žiedinių augalų, taip pat keturios rūšys grybų ir trys rūšys kerpių.
Visos išvardytos rūšys patenka į Lietuvos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Ką tai reiškia? Rūšies priskyrimas griežtai saugomai reiškia, kad šios rūšies apsaugai turi būti teikiamas prioritetas prieš kitų saugomų rūšių apsaugą, taip pat numatytos tris kartus didesnės baudos už tokios rūšies sunaikinimą. Nei saugomų rūšių, kurios yra Raudonosios knygos rūšys, nei griežtai saugomų kitų rūšių žmonės nei skinti, nei neštis namo (paimti iš gamtos) negali. Radus sužeistą laukinį gyvūną reiktų kreiptis bendruoju pagalbos telefonu 112.
O kaip elgtis, jei netyčia randate negyvą saugomą rūšį? Reikia žinoti, kad rastus žuvusius saugomų rūšių egzempliorius paimti draudžiama, išskyrus atvejus, kai egzempliorius bus naudojamas mokslo, mokymo įstaigose ar saugomų teritorijų direkcijose mokslo ar mokymo tikslais. To nesilaikant, administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta administracinė atsakomybė už neteisėtą laukinių augalų ar grybų, jų dalių rinkimą, žalojimą ar naikinimą, perdirbimą ar gabenimą. Tokiu atveju gali tekti mokėti baudą.
Turbūt mažai kas girdėjote, jog jei norite fotografuoti ir paimti iš gamtos paukščius, grybus, augalus, žvėris, vabzdžius, reikia Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) leidimo. Toks leidimas išduodamas gamtos fotografams ir gamtosaugininkams, kuriems būtina fotografuoti ar filmuoti bet ką iš saugomų rūšių, t. y. visų Lietuvos raudonosios knygos rūšių. Tokia tvarka reikalinga ne šiaip sau, o tam, kad bet kas nelakstytų su fotoaparatais paskui išsigandusį retą paukštį, kad bet kas neskintų orchidėjų ar šilagėlių, negaudytų retų drugių ir netrukdytų šikšnosparniams miegoti. Be abejo, tokių leidimų gavimas yra žmogaus sąžinės reikalas. Tiesiog neįmanoma sukontroliuoti žmogaus elgesio motyvų: vieni juos išsiėmę vis tiek lįs prie paukščių lizdų ir trikdys jų ramybę, kiti ir neturėdami leidimų gamtoje elgsis etiškai.
Bet kokį įstatymą galima apeiti šimtu būdu, bet visų svarbiausia yra sąmoningumas ir suvokimas, kad gamtoje turime išlikti nematomi, negirdimi, kad kuo mažiau trikdytume rūšis, o ypatingai tas, kurioms ir taip bėdų daug, kurios baigia išnykti dėl visų mūsų kaltės. Fotografuokite erelį per mašinos langą, kiek tik į kortelę telpa, bet nelįskite prie jų lizdų. Bet kurį paukštį yra lengviausia pagauti prie jo lizdo, ir nesvarbu, ar jis retas ar dažnas – jei tai bus daroma nemokšiškai, gyvūnas bus trikdomas. Gal jis ir atskris perėti, o gal paliks dėtį, gal atskris maitinti jauniklių, o gal jis tai darys keliskart rečiau ir dalis jauniklių žus. Jūs turėsit kadrą, nufotografuoto gyvūno gyvybės sąskaita.
Reikia pažymėti, kad retų augalų ir grybų fotografavimui ir filmavimui leidimai reikalingi tik tuo atveju, kai augalo ar grybo radavietė yra rezervato teritorijoje – tuomet šį klausimą tektų susiderinti su saugomos teritorijos direkcija. Leidimai fotografuoti ir filmuoti reikalingi tam tikras saugomas gyvūnų rūšis, kuomet jie yra trikdomi. Pavyzdžiui fotografas nori nufotografuoti jūrinį erelį, gaudantį žuvį žuvininkystės tvenkiniuose, – joks leidimas nereikalingas. Kitas atvejis, jei fotografas nori nufotografuoti jūrinį erelį lizde su jaunikliais (dažniausiai statoma palapinė gretimame medyje), tokiu atveju leidimas yra reikalingas, nes trikdymo grėsmė reali.
Suprantama, leidimų fotografuoti saugomas rūšis išdavimas nėra dažnas. Tačiau internetinėje erdvėje ir kitur matome publikuojamas saugomų rūšių nuotraukas, kuomet jos padarytos galimai ar iš tiesų trikdant saugomą rūšį (pvz. kurtinių tuoktuvės, plėšriųjų paukščių lizdai su jaunikliais ir kt.).
O ką daryti, radus paukščio ar žvėries jauniklį? Žmogus, būdamas ne specialistas, dažnai suklysta manydamas, kad tas gyvūnas, kuris surastas, yra nesveikas, pamestas ir pan. Jis tada pasijunta globėju ir stengiasi tempti tą gyvūną namo, nors galbūt už keliasdešimt metrų nepastebimai mažo gyvūnėlio laukia motina ir su nerimu mato baisų vaizdą, kada dvikojis padaras tempia jos jauniklį namo. Toks eilinis sąmoningas pilietis, kuris neturi specialaus gamtos mokslų išsilavinimo, gali net nemokėti suteikti deramos pagalbos sužeistam gyvūnui. Radus sužeistą laukinį gyvūną geriausia prisiskambinti tarnyboms, kurios moka, žino ir gali padėti laukiniams gyvūnams.
Tačiau vienareikšmiškos nuomonės, ką daryti radus sužeistą gyvūną nėra. Daugelis mano, jog žmogui kištis į gamtoje vykstančius procesus reikėtų labai minimaliai. Tačiau yra ir atstovaujančių humanistinį požiūrį, kad žmogus jau tiek yra pakenkęs gamtai, kad jo kišimasis į jos procesus neišvengiamas ir dažnais atvejais būtinas. Gelbėdami sužeistus, sergančius paukščius ir žvėrelius, mes drastiškai kišamės į gamtos procesus. Paimdami sergantį gyvūną, visų pirma, nuskriaudžiame plėšrūnus – nuo paprasto vanago, erelio iki šeško, lapės ar lūšies. Juk plėšrūnai visų pirma sudoroja silpnesnius, paliegusius, sužeistus. Jie yra gamtos „gydytojai", tik jų gydymo būdas savotiškas – suėdimas. Ne visi plėšrūnai gali pagauti sveiką žvėrį ir paukštį, jie visada dairosi silpnesnio grobio. Tai jei mes gelbėsime visus, kas papuola, turėsime susitaikyti su tuo, kad plėšrūnai sėkmingai maitinsis mūsų vištomis, avimis, galvijais.
Miręs gyvūnas duoda gyvybę tūkstančiams kitų padarų: jį ryja daugybė maitėdų, jį skaido ir iš to gyvena šimtai vabzdžių, grybų, bakterijų rūšių. Mirtis yra gamtos ciklo dalis, o mes nemokšiškai norime kištis ir ardyti tai, kas jau egzistuoja milijardus metų. Humanizmo idėjos turi būti taikomos žmonėms. Tačiau gamtoje joms ne vieta. Ir kuo daugiau žmonių tai suvoks, tuo ilgiau mūsų žemė gyvuos.