Užburtas ratas

VDU profesorius, biomedicinos mokslų daktaras, buvęs žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna teigia, kad viena iš problemų, susijusių su aukštojo mokslo prieinamumu, yra „studijų krepšelis“, kuris iškraipo visą aukštojo mokslo sistemą.

„Nors nekartą buvo tobulinama skirstymo tvarka, tačiau rezultatas išliko toks pat – nukenčia labai reikalingos, tačiau ne tokios populiarios, profesijos. Pati sistema yra ydinga tuo, kad nėra užtikrinama, jog universitetai galėtų parengti tiek specialistų, kiek reikia šalies ūkiui, žiūrint į ateitį.

Paradoksas – kur šiuo metu populiaru, ten ir sukrentą visi krepšeliai, tačiau visiškai neatsižvelgiama į ilgalaikę valstybės perspektyvą, į tai, kad mums reikia ir inžinerijos, ir žemės ūkio, ir aviacijos specialistų, tačiau šiuo metu kur kas daugiau abiturientų renkasi, pavyzdžiui, vadybą, kur tokių specialistų yra perteklius bei atsiranda rizika bedarbystei“, – sako V. Jukna.

Pasak jo, vienintelis teisingas sprendimas, kaip išardyti šį užburtą ratą, nesugriaunat visos švietimo sistemos, yra perėjimas prie finansavimo pagal studijų programas.

„Atlikus rimtą monitoringą, nustatyti, kokių specialistų valstybei reikia, o svarbiausia – kokių reikės ateityje, ir tuomet užtikrinti, kad kiekviena iš tų profesijų gautų tam tikrą minimalų krepšelių kiekį. Na, o tada – toliau gali vykti konkurencinė kova, bet mes jau būsime užsitikrinę minimalų aukštos kvalifikacijos specialistų kiekį pagal verslo, ūkio ir kitų sektorių realų poreikį“, – tvirtina profesorius ir Darbo partijos vicepirmininkas.

Per aukštai užkelta kartelė?

Ne ką mažiau svarbu, anot jo, yra ir aukštojo mokslo prieinamumas regionuose gyvenančiam jaunimui. Dabar priėmimui į universitetines pirmosios pakopos studijas mažiausio stojamojo konkursinio balo kartelė – 5,4 balo. Tačiau, pasak V. Juknos, toks minimalus stojamasis balas neturėtų būti imtinai taikomas visoms specialybėms.

„Iš tiesų, neturėtume priimti bet ko, į universitetus turėtų ateiti tik geriausi. Tačiau kol mes negalime užtikrinti tolygaus vidurinio ir pradinio švietimo visoje Lietuvoje, t. y., kol jis skiriasi kardinaliai didžiuosiuose miestuose ir provincijose: mažuose miesteliuose vaikai mokosi jungtinėse klasėse, tėvai neturi galimybės pasamdyti korepetitorių, kai pavyzdžiui Vilniuje apie 80 proc. abiturientų naudojasi tokiomis paslaugomis.

Neturėdami geriausių mokymosi sąlygų, regione gyvenantis jaunimas tiesiog nepasiekia to minimalaus balo, nors, kaip rodo atlikti tyrimai, jei, visgi, tokiems abiturientams pavyksta įstoti ir jie yra motyvuoti, trečiam ar ketvirtam kurse jie savo pasiektais rezultatais dažnai lenkia tuos, kurie įstoja su aukštesniais balais“, – teigia profesorius.

Tad kol švietimo lygis kardinaliai skiriasi, V. Juknos nuomone, turėtų būti taikomas tam tikras konkurencinio balo, pagal specialybes, diferencijavimas.

Pavyzdžiui, į žemės ūkį stojančiam abiturientai, galbūt, visai nereikia, kad slenkstinis balas būtų 5,4, galbūt, užtektų ir 4,5. Stojant į mediciną, sutinku, kad reikėtų išlaikyti didesnį balą. Todėl diferencijavimas yra pirmas žingsnis link to, jog nesumažinant kartelės visiems, galėtume užtikrinti, kad į universitetus įstotų ir reikiamas pozicijas ateityje užimtų skirtingų interesų rato moksleiviai“, – įsitikinęs mokslų daktaras.

Nuomonę apie dabartinį minimalų konkursinį balą, stojant į universitetus, turi ir studentai. Štai iš Raseinių kilusiam Martynui praėjusiais metais dėl pakilusio konkursinio balo nepavyko įstoto į savo svajonių profesiją, todėl, kaip pasakoja vaikinas, jam teko rinktis iš kelių variantų.

„Mano tėtis – smulkus ūkininkas, tad kiek save prisimenu, ūkio darbai man visada labai patiko. Baigęs mokyklą, nusprendžiau stoti į Žemės ūkio akademiją ir mokytis agronomijos, tačiau, deja, nedidelė nesėkmė egzaminų metu sujaukė mano planus – per mažas konkursinis balas. Galėjau rinktis, ar stoti į kolegiją ir visai kitą specialybę, ar kitais metais perlaikyti egzaminus ir bandyti dar kartą“, – pasakoja vaikinas.

Asociatyvi nuotr.

Martynas pasirinko antrąjį variantą, kuris jam atvėrė galimybę siekti savo tikslų. „Jau buvau suplanavęs, kad mokysiuosi ir gyvensiu Kaune, tad pirmajam planui nepavykus, atvykau į miestą ir pradėjau dirbti. Šiais metais iš egzaminų pavyko surinkti reikiamą konkursinį balą, tad tikiuosi įstoti į valstybės finansuojamą vietą“, – sako raseinietis.

Tačiau, pasak jo, ne visi iš pirmo karto neįstoja abiturientai renkasi tokį kelią. „Turiu keletą pažįstamų, kurie tikrai buvo motyvuoti, bet po nesėkmės tiesiog atsisakė savo svajonės. Kas išvyko į užsienį, kas pasirinko kitas profesijas. Manau, kad jei esi tikrai motyvuotas, turėtų būti ir kitų būdų įstoti. Ne tik stojamojo balo kartelė, kuri, mano nuomone, yra iškelta per aukštai, bet studento pasiryžimas ir rodomas noras turėtų būti vienas iš rodiklių, priimti jį ar ne“, – teigia būsimas pirmakursis. Jis taip pat užsimena, kad vienas iš būdų, kuris galėtų būti taikomas įrodyti savo norui ir pasiryžimui studijuoti tam tikrą specialybę, – motyvacinis pokalbis.

Maži atlyginimai – dideli iššūkiai

Statistikos departamento duomenimis, 2019 m. III ketv. aukštojo mokslo veiklos darbuotojų darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, buvo 1 101,5 eurai. Palyginus, Vokietijoje toks užmokestis siekia daugiau nei 5000 eurų.

„Kalbant apie aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimus, atsiliekame praktiškai nuo visų ES valstybių. Vien tik atlyginimų pakėlimas neduos postūmio, turi būti lygiagrečiai keliamas darbo užmokestis: nemažesnis nei 160 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio (VDU) ir didinami reikalavimai.

Reikalavimai lyg ir keliami, bet atlyginimas yra mažas net ir lyginant su kitomis specialybėmis. Todėl jauni ir motyvuoti žmonės tiesiog nesirenka mokslininkų, dėstytojų karjerų. Akademikai, ieško papildomų galimybių užsidirbti – darbuojasi keliuose universitetuose ar visiškai su švietimu nesusijusiose veiklose“, – sako V. Jukna.

VU Ugdymo mokslų instituto asistentė Sandra Kairė dabartinius jaunųjų mokslininkų atlyginimus vertina dvejopai.

„Galiu pasakyti, kad iš vienos pusės, atlyginimas yra didesnes nei buvo prieš keletą metų, iš kitos pusės – jis panašus kaip ir doktorantų, gaunančių stipendiją. Puiku, kad turiu galimybių įsitraukti į papildomas veiklas, skirtingus projektus ir pan. Tokiu būdu atsiranda galimybė didinti savo, kaip dėstytojo, pajamas“, – sako S. Kairė.

Tačiau, pasak jos, papildoma veikla reikalauja ir papildomo laiko bei iššūkių, o tai kartais kenkia ir darbo kokybei.

„Yra dvi pusės. Viena vertus, tai galimybė į savo darbą pažvelgti kūrybiškai, ieškoti papildomo projektų finansavimo ir pan. Tačiau multitaskingas natūraliai mokslininką blaško nuo pagrindinės jo veiklos, reikalauja daug laiko ir didelių pastangų. Puiku, kai pasiseka rasti papildomą veiklą, kuri yra panaši į pagrindinį tavo darbą, tačiau taip pasiseka ne dažnai, todėl tenka kiekvienais metais blaškytis ir galvoti, ką gi dar nuveikus. Tai kelia tiek iššūkius, tiek ir nuovargį, nuo to gali nukentėti ir pagrindinė veikla“, – teigia jaunoji mokslininkė.

Ne paslaptis, kad dalis doktorantų, apsigynusių daktaro disertacijas, diplomus padeda į stalčių ir ieškos geriau apmokamo darbo.

„Institute, kuriame dirbu, dauguma baigiančių doktorantūrą vienaip ar kitaip toliau yra susiję su universitetu per mokslinę, projektinę veiklą ir pan. Tačiau esu visiškai tikra, kad yra ir tokių atvejų, kai asmuo dėl finansinių įsipareigojimų ar panašiai įsivertina, ar tikrai su tokiu atlyginimu gali užsitikrinti visapusišką gerovę, – sako S. Kairė.

Kita opi problema, kuri yra ypač aktuali jauniems dėstytojams ir mokslininkams – tai su jais sudaromos terminuotos darbo sutartys.

„Tokios sutartys kelia tam tikrų iššūkių, pavyzdžiui, finansiniams įsipareigojimams. Ką matau iš savo patirties, tai kreipiantis į banką dėl paskolos, visas procesas yra žymiai ilgesnis, reikia daugiau aiškinimo, dokumentų, įrodančių, kad pajamos yra gaunamos nuosekliai ir pan. Tada, kai kuriais atvejais, pradedi galvoti, ar verta išvis pradėti siųsti kažkokias užklausas, domėtis finansavimo galimybės, nes atsiras papildomi laiko resursai ir t.t.“, – teigia VU Ugdymo mokslų instituto asistentė.

Pasak V. Juknos, šios problemos sprendimo būdas labai paprastas ir elementarus – dėstytojų darbo sutartys turėtų būti neterminuotos, tačiau kas penkerius metus turėtų vykti atestacijos, vertinant jų darbą.

„Jei dėstytojas atitinka visus reikalavimus, jis toliau sėkmingai tęsia darbą ir nei sekundei sutartis nenutrūksta. Jei neįvykdo reikalavimų – žeminamas pareigose, galbūt, kažkuriais atvejais ir nutraukiama sutartis“, – aiškina profesorius.

„Iš savo patirties galėčiau daryti prielaidą, kad nepaisant sunkumų ir iššūkių, akademikai yra motyvuoti, nori dirbi, keisti ir gerinti situaciją. Tačiau jie siekia saugumo, tuo pačiu nori jausti finansinį rūpestį, tikėtis pokyčių, kad jų potencialas galėtų skleistis ir mes būtume matomi tarptautiniame kontekste“, – VU Ugdymo mokslų instituto asistentė S. Kairė.

Vertinimo sistemoje – didelė spraga

Kaip sako V. Jukna, dažnai yra kalbama apie mokslinių tyrimų tarptautiškumą, mokslinių straipsnių skelbimą tik užsienio žurnaluose, turinčiuose citavimo indeksą, tačiau daugeliu atveju, dėl dabartinės mokslininkų vertinimo sistemos, mokslininkai nedirba pirmiausia savo šalies, verslo, ūkio problemoms spręsti.

„Dažniausiai mokslininkų vertinimas vyksta pagal užsienyje paskelbtų straipsnių cituojamumą. Viskas tvarkoje, esi žinomas, būsi peratestuotas ir pan. Tačiau iš tų paskelbtų straipsnių nauda mūsų šaliai tik minimali, nes nėra vykdoma pakankamai taikomųjų tyrimų.

Sutinku, kad turėtų būti ir tarptautinis pripažinimas, bet kartu į mokslininkų vertinimą turi būti taip pat įjungtas ir indėlis į Lietuvos mokslų ūkį. Šiam tikslui pasiekti turėtų būti pakeista mokslo vertinimo tvarka. Todėl universitetams turėtų būti skirti pinigai ne tik už populiarumą užsienio žurnaluose, bet ir už naudą šalies ūkiui“, – teigia pašnekovas.

Pasak jo, Lietuva turėtų būti tiesiogiai siejama su inovacijomis, patraukliomis investicijomis, todėl tiek šią, tiek kitas problemas metas spręsti jau dabar.

„Ši ir anksčiau aptartos švietimo bei mokslo sistemos problemos – nebegali laukti. Iki šiol atsirasdavo neva svarbesnių reikalų, tačiau be švietimo ir mokslo Lietuva netaps inovatyvia, lyderiaujančia valstybe“, – įsitikinęs V. Jukna, šiais metais sieksiantis tapti Seimo nariu.

Politinė reklama bus apmokėta iš Darbo partijos PK sąskaitos. Užsakė UAB „Arena Media“, užs. nr. 20-051-DJ-1

Užsakymo nr.: PT_85054581