Ugdymo modelis, kai mokiniai nepriklausomai nuo jų gebėjimų ar poreikių mokosi drauge, plačiai taikomas daugelyje pasaulio šalių, tačiau Lietuvoje apie įtraukųjį ugdymą garsiau pradėta kalbėti visai neseniai. Priėmus įstatymų pataisas, 2024 metais nė viena šalies mokykla negalės atsisakyti priimti vaikų, turinčių specialiuosius ugdymo poreikius (SUP), visi vaikai galės mokytis kartu su savo bendraamžiais.
A. A. Markevičiaus teigimu, vykstantys pokyčiai švietimo sistemoje labiausiai susiję su didėjančiu visuomenės sąmoningumu.
„Buvo laikai, kai juodaodžiai buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis, kai moterys negalėjo balsuoti, mergaitės – mokytis kartu su berniukais. Tačiau bėgant metams ir augant visuomenės sąmoningumui, žmonių skirtumai tapo suprantamu dalyku. Šiandien mes esame tos pačios istorijos liudininkai – SUP turinčių vaikų įtrauktis į bendrojo ugdymo programą yra pokytis, kurį lėmė visuomenės požiūris", – sako A. A. Markevičius.
Vengia to, ko nepažįsta
Priimti pokyčius linkę ne visi. Įvairių apklausų duomenys rodo, kad beveik trečdalis tėvų nenori, kad jų vaikai mokytųsi kartu su SUP turinčiais vaikais. Pedagogo teigimu, tokį požiūrį lemia elementarus žinių trūkumas, iššaukiantis nepagrįstas baimes.
„Natūralu, kad apie vaiko bendraklasį, turintį sutrikimą, kurio pavadinimo jie net nėra girdėję, sužinoję tėvai pajaučia nerimą. Mes bijome to, ko nesuprantame. Tuomet atsiranda prieštaravimai, priešinimasis naujovėms, pokyčiams. Taip buvo visais laikais, neišvengiame to ir šiandien. Todėl visų mūsų, mokytojų, pedagogų, švietimo sistemos specialistų užduotis ir yra apie tai kalbėti, aiškinti, kodėl tai yra normalu, reikalinga ir kokias tokių pokyčių naudas mes gauname kaip visuomenė. O vėliau jau pačių tėvų pareiga perduoti tą informaciją savo vaikams", – sako A. A. Markevičius.
Šalia nežinojimo ir baimių, specialisto teigimu, vyrauja ir neteisingas požiūris į ugdymo įstaigų funkciją. Pasak jo, mokykla nėra tik ta vieta, kurioje mokiniai tobulėja akademiškai ir siekia aukštų rezultatų.
„Mokykla neapsiriboja vien dalykiniu mokymu. Mokykla pirmiausia yra visuomenės dalis – čia vaikai mokosi tarpusavio santykių, gyvenimo visuomenėje, mokėjimo dirbti grupėse, derinti skirtingus interesus ir daugelio kitų dalykų, kurie reikalingi savarankiškai ir pilnavertei asmenybei. Jei susikoncentruojame tik į rezultatus, tuomet bet koks iššūkis mokykloje natūraliai atrodo kaip trikdis jiems pasiekti. Visgi šiuolaikiniai edukologijos tyrimai rodo, kad mokymosi rezultatai yra tiesiogiai susiję su tuo, kokią kultūrą mes kuriame mokykloje", – sako pašnekovas.
Bendravimas padeda jaustis drąsiau
SUP vaikus auginantys tėvai taip pat nėra tikri dėl jų vaikų gerovės bendrojo ugdymo įstaigose. Dirbdamas specialioje mokykloje ir bendraudamas su mokinių tėvais, pašnekovas pastebi jų nerimą ir tam tikras baimes.
„Turiu ir tokių mokinių, kurie dėl neigiamos patirties iš bendrojo ugdymo mokyklų perėjo į specialiąsias. Tačiau ta neigiama patirtis yra susijusi su tuo, kaip yra kuriami santykiai. Todėl šiandien mes privalome kuo daugiau kalbėti šia tema, eliminuoti vyraujančius stereotipus, esą SUP turintis vaikas yra kažkuo blogesnis už tokių poreikių neturintį, kad jis yra kaltas dėl konfliktų, prastų akademinių rezultatų ir pan.", – sako A. A. Markevičius.
Pedagogo teigimu, šių pokyčių kontekste visi turime atsakyti sau į vieną pagrindinį klausimą – ar mes norime gyventi visuomenėje, kurioje bet koks nukrypimas nuo normos gali lemti atskirtį ir izoliavimą, ar norime kurti aplinką, kurioje žmonės geba vieni kitus suprasti, išklausyti ir mylėti.
„Niekas nenori būti atskirtas, visi norime būti kažko dalimi. Svarbu suprasti, kad įtraukusis ugdymas nėra vienos kažkokios grupės privilegijavimas. Atvirkščiai – tai požiūris, kuris siekia pamatyti kiekvieną visuomenės narį. Dažnai žmonės, kurie neturi jokio santykio su negalia, kitoniškumu, yra mažiau lankstūs. Kai esi šalia to, bendrauji su kitokiais žmonėmis, tuomet tavo mąstymas prasiplečia, supranti, kad ir tu gali kažkada būti užribyje, atstumtas, nesuprastas, nereikalingas. Tai neabejotinai padeda permąstyti savo vertybes ir požiūrį į kitoniškumą", – teigia specialistas.
Kaip pasiruošti SUP turinčio vaiko priėmimui?
Į bendrojo ugdymo mokyklą atėjęs mokinys, turintis SUP – nemenkas pokytis visiems, todėl svarbiausia mokytojų ir tėvų pareiga yra užtikrinti, kad tiek pats vaikas, tiek jo bendraklasiai, būdami kartu, jaustųsi gerai. Paprasčiausias, o tuo pačiu ir efektyviausias būdas tai padaryti, pedagogo teigimu, yra kalbėjimasis ir aiškinimas, kad skirtumai ir įvairovė yra ne blogybė, o proga mums visiems tapti geresniais ir supratingesniais žmonėmis.
„Jei prie bendraklasių ketina prisijungti SUP turintis mokinys, mokytojams rekomenduočiau prieš tai suorganizuoti tėvų susirinkimą, kuriame kiekvienas tėvelis papasakotų apie jų vaikų stiprybes, silpnybes, pomėgius. Reikėtų atvirai kalbėti, paaiškinti, kad bus iššūkių, nesusipratimų, kritinių situacijų, tačiau taip pat turėti ir aiškią poziciją, kad mokykla pasirengusi padėti, dirbti ir spręsti tas problemas. Jei mokinys turi rimtų sutrikimų, prieš tai mokytojas turėtų pasikalbėti su jo tėvais apie tai, kokiu būdu jų vaikas būtų pristatytas kitiems tėvams, bendraklasiams. Gerbiant tos šeimos privatumą, nereikėtų ateiti į klasę ir sakyti „štai Petriukas turi Dauno sindromą, o Jonukas yra autistas". Tačiau puoselėti nutylėjimo kultūrą klasėje taip pat nėra gerai. Reikėtų paaiškinti, kad Petriukas kai kurių dalykų gali nesuprasti, o Jonukas kai kuriuos dalykus mato kitaip nei visi. Kitoniškumą reikėtų aiškinti per tai, kad mes visi esame labai skirtingi, todėl ir į įvairias situacijas reaguojame nevienodai", – sako mokytojas.
Kalbėti su atžalomis apie kitokius vaikus klasėse turi ne tik pedagogai, bet ir patys tėvai. Kaip teigia specialistas, tokiuose pokalbiuose raktinis žodis turėtų būti „empatija".
„Ne tik mokykloje, bet ir namuose turėtų būti ugdomas empatijos jausmas. Papasakokite savo vaikams apie žmonių įvairovę – tuos, kurie turi negalių, kurie gali elgtis neįprastai, kuriems reikia daugiau pagalbos, supratimo. Pasikonsultavę su klasės mokytojais, mokyklos psichologu, paaiškinkite savo vaikui, kaip reaguoti į SUP turintį bendraklasį. Pavyzdžiui, jei toks vaikas tau trukdo ar tave trikdo – nesivelk į konfliktą, reaguok ramiai, jei nepavyksta susitarti – atsitrauk, kreipkis į mokytoją. Lygiai taip pat reikėtų mokyti vaiką suprasti ir padėti. Jei specialiųjų poreikių turintis žmogus elgiasi neįprastai, tokia reakcija kaip juokas gali iššaukti dar didesnį stresą. Verčiau užjauskite, jei reikia – padėkite, jei įmanoma – nuraminkite. Tik mokėdami vienas kitą suprasti, mes galime gyventi, mokytis, dirbti kartu", – teigia A. A. Markevičius.
Investicija į tolerantišką ir savimi pasitikintį žmogų
Tai, kad skirtingi vaikai ne tik gali mokytis, kurti ir leisti laiką kartu, bet ir iš to gauti abipusę naudą, rodo ir praktika. Vadovaudamas programai „Renkuosi mokyti", kurios viena iš strategijų yra kurti bendras veiklas vaikams iš bendrojo ugdymo įstaigų ir tiems, kurie mokosi specialiose mokyklose, A. A. Markevičius pasakoja matantis didelį pokytį vaikų elgesyje.
„Per metus laiko organizuodami įvairias bendras veiklas pastebėjome labai daug teigiamų pokyčių abejose pusėse. Jei iš pradžių vaikų, atėjusių iš bendrojo ugdymo mokyklų, akyse matėsi baimė, nežinojimas ir įsivaizdavimas, kad SUP turintys vaikai yra pavojingi, tai po mokymosi, žaidimų ir kitų veiklų drauge požiūris kardinaliai pasikeitė – vaikai susidraugavo, pamėgo vienas kitą ir visos baimės liko užmaršty. Paprastai kalbant, nebeliko barjerų. Todėl mes tikime, kad turėdami tokią patirtį, vaikai į pasaulį išeis su įgūdžiu suprasti kitaip mąstantį, atrodantį ar tikintį žmogų", – sako mokytojas.
Pašnekovas priduria: vaikai, turintys SUP, po tokių bendrų veiklų tapo drąsesni, atviresni, galiausiai – laimingesni turėdami galimybę būti kažko dalimi.
„Kaip ir visi, taip ir šie vaikai turi bazinius poreikius – jie nori bendrauti, nori būti priimti, išgirsti ir suprasti. Tačiau tokių vaikų, kurie mokosi izoliuotoje aplinkoje, ypatingų tų, kurie turi protinę negalią, tėvai vengia socialinių kontaktų, dalyvavimo renginiuose. Ir tai nėra gerai, nes tokiu būdu vaikas patiria dar didesnę atskirtį, jis tai jaučia ir dar labiau savimi nepasitiki. Tai vėliau gali iššaukti neigiamą, destruktyvų elgesį. Galimybė būti su kitais vaikais atviroje, įvairioje, laisvoje aplinkoje formuoja SUP turinčio vaiko vidinį pasaulį, augina jo pasitikėjimą savimi, ugdo bendravimo įgūdžius", – teigia A.A. Markevičius.
Lanksčių ugdymo modelių taikymas ir skirtingų gebėjimų turinčių mokinių įtrauktis atsižvelgiant į šeimų poreikius yra skatinami ES fondų finansuojamomis priemonėmis.