Nuo neatmenamų laikų stumbrai gyveno mūsų platumose ir tik Europos apledėjimų laikotarpiais pasitraukdavo į Pietus, jiems pasibaigus – sugrįždavo atgal. Prieš 10 tūkstančių metų pasibaigus paskutiniam ledynmečiui stumbrai vėl ėmė plisti atsikuriančiuose miškuose ir priešistoriniais laikais stumbro arealas užėmė didžiąją Vakarų, Centrinės ir Rytų Europos dalį, tęsėsi pietinėmis Sibiro stepėmis ir miškastepėmis iki Baikalo ežero ir Šiaurės vakarų Mongolijos. Didėjant Europoje ir Azijos stepėse gyventojų skaičiui, stumbrų apgyvendintos teritorijos siaurėjo ir viduramžiais jos apėmė jau tik miškingus Centrinės Europos plotus. Stumbras visada buvo vienas geidžiamiausių medžioklės objektų, todėl pamažu buvo išmedžiotas didesnėje Vakarų ir Šiaurės Europos dalyje ir paskutinės jų populiacijos išliko neįžengiamuose Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės giriose.
Dar prieš keletą šimtmečių didžiulėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) giriose šių žvėrių buvo gausu, nes teisiškai buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Lenkijos karalių, o vėliau Rusijos carų nuosavybe. Stumbras tuo metu buvo savotiškas Lietuvos simbolis: to meto Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje gyvenęs poetas Mikalojus Husovianas didžiausia savo poema „Giesmė apie stumbrą" supažindino ir išgarsino visoje Vakarų Europoje šį gyvūną, jo gyvenimo būdą ir stumbrų medžioklės ypatumus. LDK stumbras buvo labai svarbus medžioklės objektas, jo mėsos atsargos buvo nepakeičiamas maistas kovotojams dešimtmečiais trukusių kovų su kryžiuočių ordinu metu, taip pat šių didžiųjų žvėrių medžiokles mėgdavo rengti didieji Lietuvos kunigaikščiai. Vis tik nepaisant draudimų ir apsaugos XVII–XVIII amžiai šiems gyvūnams buvo lemtingi, beatodairiškai buvo kertamos girios, dėl medžioklių ir brakonieriavimo stumbrų skaičius nuolat mažėjo, jų apgyvendinta teritorija siaurėjo. Paskutinė, kiek didesnė populiacija buvo likusi LKD priklausiusioje Belovežo girioje, kur medžioti juos be karaliaus žinios buvo griežtai draudžiama, joje XIX a. viduryje gyveno dar apie 1 500 stumbrų. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, neteko ir Belovežo girios, ir joje gyvenančių stumbrų: paskutinis stumbras sumedžiotas Belovežo girioje 1919 metais.
Tačiau stumbrai neišnyko: 1923 metais lenkų zoologo J. Stolcmano iniciatyva įsteigta Tarptautinė stumbrų išsaugojimo draugija pradėjo surašinėti visus dar išlikusius Europos zoologijos soduose ir miškuose stumbrus. Paaiškėjo, kad 1927 metais visoje Europoje zoologijos soduose ir parkuose dar buvo išlikę grynakraujų atstovų, viso buvo tik 54 stumbrai, todėl pradėta juos veisti. Bene anksčiausiai atgaivinti laukinių stumbrų populiaciją imtasi Lenkijoje, kur praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo likę tik keletas stumbrų. Juos 1929 metais pradėta veisti Lenkijai priklausančioje Belovežo girios dalyje, kur buvo tam įsteigtas rezervatas. Po Antrojo pasaulinio karo šie darbai buvo tęsiami, tad dabar laisvėje stumbrai paplitę ne tik Lenkijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje, Rusijoje, tačiau aptvaruose, laisvai ar pusiau laisvai gyvenančių stumbrų galima rasti beveik pusėje Europos šalių – viso apie 6 500 individų, iš kurių virš 2 000 laikomi aptvaruose, o likusieji gyvena pusiau laisvai arba laisvai.
Ir štai, prieš daugiau nei 50 metų, 1969 metų rugpjūčio 29 dieną iš pamaskvėje esančio Prioksko Terasų draustinio į Panevėžio rajono Pašilių miške įrengtus aptvarus buvo atvežta stumbrų porelė patinas Motok ir patelė Moda. Šie žvėrys gerai aklimatizavosi ir po kelerių metų pasaulį išvydo pirmieji trys stumbriukai. Pirmasis lietuviškas stumbriukas pasaulį išvydo 1971-aisiais ir jam buvo duotas Girinio vardas. Ir visus kitus, pagal Tarptautinį susitarimą, Lietuvoje gimusius, nuspręsta vadinti vardais, kurių pirmosios dvi raidės yra GI. 1972 metų pabaigoje jau buvo atsivesti septyni stumbriukai. 1973 metų gegužės 6-oji: šią dieną į Pašilių mišką buvo išleisti pirmieji penki Lietuvoje atsivesti stumbrai. Tada ir prasideda laisvėje gyvenančių Lietuvos stumbrų istorija. Pradžioje norėta išauginti maždaug 500 laisvų stumbrų populiaciją, kad jais galima būtų ne tik grožėtis, didžiuotis, bet ir medžioti. Keitėsi laikai, keitėsi laisvų stumbrų „šeimininkai", o greičiau – jų tiesiog iš vis nebuvo, tačiau stumbrų gausėjo, jie pamažu nekontroliuojami plėtė valdas, nepakantesniems ūkininkams tapdami net savotiška rykšte. Šiuo metu Panevėžio ir Kėdainių rajonuose gyvena per 200 laisvų stumbrų, pavieniai jų klajoja daugelyje kitų mūsų šalies rajonų.
Kas laukia stumbrų ateityje? Tapti mūsų protėvių didybės simboliu tolygiu mūsų vėliavai ar herbui, simboliu krašto, kur ilgiausiai laisvėje ganėsi šie didingi žvėrys? Greičiausiai ne – šias teises savanoriškai atidavėme lenkams ir baltarusiams. Tačiau išsaugoti juos gamtoje, tegu ir negausią, bet sveiką ir gyvybingą populiaciją privalome. Tarsi paminklą sau, savo protėviams ir savo krašto istorijai.