Tokia mintis 2022 m. spalio viduryje per Vilniuje vykusią 19-ąją Europos nacionalinių kalbų institucijų federacijos (European Federation of National Institutions for Language, EFNIL) konferenciją nuskambėjo Prancūzijos atstovių Claire-Lyse Chambron ir Claire Extramiana pranešime.
Kartu buvo pabrėžta, kad dėl pasaulyje įsiplieskiančių vis naujų konfliktų ir juolab dėl karo Ukrainoje Europoje vyksta didžiausias žmonių persikraustymas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, ir tai yra labai rimtas iššūkis.
Jau pastaruosius du dešimtmečius Vakarų Europoje nemalšta susirūpinimas dėl migrantų integracijos. Vis daugiau šalių į savo imigracijos ir integracijos politiką įtraukia reikalavimą mokėti jų oficialią kalbą ar kalbas, ir tai, pasak pranešėjų, vertintina kaip būdas palengvinti integraciją arba kaip būdas sumažinti imigraciją.
Europos Taryba (ET) dar 2018 m. valstybių narių paklausė, ar jos taiko kokių nors kalbos reikalavimų atvykstantiems į jas laikinai ar nuolat gyventi arba norintiems įgyti pilietybę. Tokių reikalavimų nekėlė tik septynios iš 40-ies šalių.
Dauguma valstybių kalbos reikalavimus taiko besikreipiantiems dėl pilietybės (78 proc.) arba dėl leidimo nuolat gyventi jose (51 proc.). Atvykusiems gyventi laikinai kalbos reikalavimai taikomi 32 proc. šalių, o 24 proc. šalių jau net prieš atvykstant reikia įgyti priimančios šalies kalbos pagrindus. Reikalaujamas kalbos mokėjimo lygis pagal CEFR įvairuoja nuo A1 iki B2. Beveik visose apklaustose valstybėse kalbos kursus migrantams organizuoja ir (arba) finansuoja bei kontroliuoja vyriausybės. Pusėje apklaustų valstybių – ET narių kalbos kursai visiems migrantams teikiami nemokamai. Kursų trukmė – dažniausiai iki 250 valandų, tačiau pasitaiko ir iki 500, net 1000 valandų.
Lietuvoje dar vos prieš dešimtmetį reikalavimas mokėti valstybinę kalbą buvo taikomas tik besikreipiantiems dėl pilietybės arba pretenduojantiems į valstybės tarnautojų, mokytojų, žiniasklaidos ir leidybos, viešojo sektoriaus darbo vietas. Suaugusiųjų imigrantų mokymas valstybės mastu, pasak oficialiai EFNIL svetainei pateiktos Lietuvos atstovų informacijos, nebuvo numatytas, nes nematyta konkretaus poreikio: 2012 m. pradžioje Lietuvoje gyveno apie 31,4 tūkst. užsieniečių, jie sudarė vos 0,98 proc. visų gyventojų. Dėmesys buvo sutelktas į nuolat ar laikinai gyventi atvykusiųjų vaikus: Švietimo įstatymas garantavo jiems sąlygas mokytis valstybinės kalbos, gauti mokymą valstybine kalba, o esant galimybei – mokytis ir gimtosios kalbos.
Nuo 2022 m. vasario pabaigos, kai Ukrainoje prasidėjo karas, imigrantų mūsų šalyje ėmė sparčiai daugėti. 2023 m. rugsėjo pabaigoje Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paskelbė, kad imigrantų Lietuvoje jau yra daugiau kaip 200 tūkst., iš jų beveik 86 tūkst. – ukrainiečiai.
Kaip keičiasi požiūris į užsieniečių, ypač suaugusiųjų, mokymą Lietuvoje, ar pakanka lietuvių kalbos mokytojų, mokymo priemonių ir finansavimo kursams, kokia metodika veiksmingiausia, aptariame su šios srities praktikėmis.
Lietuvių kalbos mokymai kitakalbiams vyko ir anksčiau
Be abejo, jie buvo organizuojami ten, kur buvo didelės kitakalbių bendruomenės. Taip pat lietuvių kalbos kursus savo kitakalbiams studentams rengė ir rengia aukštosios mokyklos.
Sostinėje nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio veikia Vilniaus lietuvių namai, mokykla, skirta lietuvių kalbos nemokantiems lietuvių išeivių ir užsieniečių vaikams įgyti reikiamų lietuvių kalbos įgūdžių.
„Turime bendrabutį, tad mūsų mokykloje mokosi ne tik Vilniuje gyvenantys vaikai – yra atvykusių iš viso pasaulio, daugiau kaip 40 šalių. Į vieną klasę kartais susirenka vaikai, kalbantys ne tik rusų, ukrainiečių, anglų, bet ir ispanų, italų, netgi kinų ir japonų, kitų egzotinių šalių kalbomis“, – pasakoja čia jau septintus metus lietuvių kalbos mokytoja dirbanti Greta Botyriūtė-Skiotienė – Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva 2010 m. įsteigto Užsienio lietuvių švietimo skyriaus metodininkė, koordinuojanti nelegalių migrantų mokymus.
Specialistės teigimu, Vilniaus lietuvių namuose ugdomi mokyklinio amžiaus vaikai, tačiau anksčiau būta projektų, kur buvo finansuojami ir suaugusiųjų kursai.
Finansavimas visada buvo aktualus ir VšĮ Tautinių bendrijų namams, todėl nuo 2005 m. čia organizuojamus lietuvių kalbos mokymo kursus suaugusiesiems remia Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK).
VLKK visada dėmesio skyrė ir skiria Visaginui.
„Visaginas – daugiakalbis miestas, tad čia anksčiau net veikė Valstybinės kalbos centras, nes lietuvių kalbos mokymas visada buvo labai aktualus. 2016 m. buvo priimtas sprendimas centrą prijungti prie Visagino švietimo pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai centro, ir taip atsirado nauja įstaiga – Visagino švietimo pagalbos tarnyba, kuri, be kitų funkcijų, tokių kaip mokytojų kvalifikacijos tobulinimas, neformalusis suaugusiųjų švietimas, ėmė rūpintis ir lietuvių kalbos kursų organizavimu. Nuo 2016 m. įstaiga tuos kursus organizuoja bendradarbiaudama su VLKK“, – pasakoja Visagino švietimo pagalbos tarnybos vadovė Eleonora Dutkevičienė.
Dabar nemokamų kursų daug, bet... paieškoti teks
Šiuo metu vyksta palyginti daug nemokamų kursų. Juos organizuoja savivaldybės, ministerijos, Užimtumo tarnyba, pagal galimybes prie jų rengimo prisideda ir VLKK, tačiau vieno centro, kuris koordinuotų šią veiklą, deja, nėra – informacija išbarstyta internete. Vis dėlto peržvelgus gūglo paieškos rezultatus galima daryti prielaidą, kad nemokamų kursų organizuojama išties nemažai. Dar daugiau yra mokamų kursų teikėjų – lieka tik įvertinti savo finansines galimybes ir išsirinkti mokymo būdą: tiesioginį (kontaktinį) ar nuotolinį.
Tiesa, dar yra galimybė mokytis savarankiškai – iš vadovėlių, per jutubą ar nemokomose svetainėse, tokiose kaip „Let’s be Friends“ ar loescen.com. Nemažai informacijos apie mokymo metodikas ir vadovėlius galima rasti Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo bei Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis finansuotame leidinyje „Lietuvių kalbos mokymo(si) programos trečiųjų šalių piliečiams“.
Pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiriama ukrainiečių mokymui. „Mano manymu, jiems galimybė mokytis tikrai visada yra, juolab kad veikia Ukrainos centras, kuriame vyksta ir labai daug renginių, ir kursų“, – pabrėžia G. Botyriūtė-Skiotienė.
Mokymasis prasideda nuo tinkamo jo būdo
Vilniaus universiteto (VU) Lituanistinių studijų katedros lektorė, kelių populiariausių lietuvių kalbos vadovėlių kitakalbiams bendraautorė Virginija Stumbrienė, jau tris dešimtmečius mokanti kitakalbius lietuvių kalbos, pirmiausia atkreipia dėmesį ne į metodiką, o į mokymo būdą. Jos teigimu, geriausia mokytis gyvai – kai yra mokytojas, kuris padeda. Nes viena yra suprasti gramatikos formas ir taisykles, antra – ištarti garsus.
„Mokytis auditorijoje – išbandytas, patikrintas būdas ir rezultatai greičiausi“, – sako V. Stumbrienė ir prisimena prieš daug metų nutikusią istoriją: atvažiavo iš Ispanijos laisvai kalbantis savarankiškai mokęsis žmogus. Tačiau jis kalbėjo kalbėjo, o jo niekas nesuprato, mat jis nuolat netarė kelių lietuviškų garsų, nebūdingų jo kalbai.
„Mokantis savarankiškai reikia turėti minty, jog klausydamasis įrašų negali būti tikras, kad tau pavyks ištarti tai, ką tu girdi, nes ko nors tu nė negirdi. Jei kurio nors garso neištari, tai tu jo ir negirdi. Pavyzdžiui, japonai, kinai negirdi l ir r skirtumo, ispanakalbiai ir tie, kurių gimtoji kalba yra arabų, painioja p ir b“, – paaiškina lektorė.
Kokia mokymo metodika geriausia?
V. Stumbrienė studentus moko iš savo kartu su kolege Aurelija Kaškelevičiene parengto vadovėlio „Nė dienos be lietuvių kalbos“. Jis yra tik lietuviškas – nes skirtas mokyti iš viso pasaulio atvykstančius VU studentus, iš kurių neretas nemoka angliškai.
„Šis vadovėlis yra mums įvairioms komunikacijos intencijoms reikalingo žodyno, gramatikos pagrindas, nes, be abejo, neišmokę žodžių, nepasimokę gramatikos struktūrų, frazių žmonės negali bendrauti. Tai yra pagrindas, bet tik pagrindas. Mes mokome žmones bendrauti lietuviškai, tad didžiąją paskaitos dalį kalbame – poromis, grupelėmis, visa grupė. Užduotis raštu paliekame atlikti namie, o auditorijoje stengiamės, kad studentai jaustų kalbą burnoje. Ir po to drąsiai gyvenime galėtų ištarti žodžius. Per kalbėjimą išmokstama žodyno ir valdyti formas“, – pabrėžia V. Stumbrienė ir pamini kitą kartu su kolegėmis Inga Daraškiene, Lina Vaškevičiene išleistą savo vadovėlį „Sėkmės!“. Jis taip pat skirtas mokytis kalbos bendraujant.
V. Stumbrienės nuomone, tik išmokęs, anot jos, išgyvenimo žodžių minimumą – pasisveikinti, susipažinti, naudotis viešuoju transportu, apsipirkti parduotuvėje – žmogus gali pradėti mokytis profesinės kalbos.
Lektorės vedamus kalbos kursus lanko įvairiausių profesijų ir įvairaus amžiaus žmonės – nuo septyniolikmečių iki septyniasdešimtmečių ir net vyresnių. Ir nebūtinai filologai mokosi greičiausiai, pasiekia geriausius rezultatus. „Lietuvių kalba labai tvarkinga, tad labai patogi mokytis tiems, kurie, užuot kalę atmintinai frazes, geba sisteminti, turi gebėjimų mokytis kalbų. Arba mokosi ausimis: pasakei keletą kartų – ir pagavo, labai gražiai ištaria“, – sako V. Stumbrienė.
A1 lygiui pasiekti reikia maždaug 100 akademinių valandų, tačiau VU studentams per semestrą skiriama daugiau kaip 300 valandų – net 11 paskaitų per savaitę, – tad jie jau po vieno semestro ir susikalba, ir juokauja, ir rašo, ir skaito A2+ lygiu. „Ir, svarbiausia, yra labai laimingi, kad gali tą daryti“, – priduria lektorė.
Kad ir kaip žmonės mokytųsi kalbos – su visomis gramatikos struktūromis ar gaudydami frazes, sakinius, – bendravimu grįstas metodas, V. Stumbrienės teigimu, tinka visiems.
Lengviausia, pasak lektorės, mokytis tiems, kuriems lietuvių kalba nėra pirmoji užsienio kalba, jie jau moka mokytis kitų kalbų. Antra, svarbu, kiek tų kalbų sistemos panašios. Trečia, gal net svarbiausia, – motyvacija: jeigu žmogus yra supratęs ir įsisąmoninęs, kad jam tos kalbos reikia, mokydamasis problemų tikrai nemato.
Mokytojui tik reikia padėti jam išvengti klaidų baimės – netaisyti kiekvieno žodžio, leisti kalbėti, klaidas per paskaitą taisyti tam tikru laiku ir kreipiantis į visus bendrai, ne asmeniškai. Nes nuolatinis taisymas verčia mokinį nepasitikėti savimi, o tada jau ir motyvacijos mokytis gali nebelikti.
Kas sunkiausia mokant ukrainiečius ir baltarusius
„Kiek mokytojų, tiek mokymo metodų. Mano mokymo metodika labai paprasta – pamokos pradžioje kiekvienam studentui pasakau komplimentą ir su gera nuotaika startuojame“, – šypsosi VLKK kalbos konsultacijų grupės vyr. specialistė Nomeda Šopauskienė, suaugusius ukrainiečius ir baltarusius lietuvių kalbos mokanti nuo 2022 m. rugsėjo.
Specialistė taip pat kliaujasi V. Stumbrienės minėtaisiais vadovėliais „Nė dienos be lietuvių kalbos“, „Sėkmės!“, naudojasi ir dar vienu VU išleistu vadovėliu – Elvyros Petrašiūnienės su kolegomis parengtu „Langu į lietuvių kalbą“. Vienas iš parankinių metodinių leidinių – „Lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymas: Keletas metodikos klausimų“ (Vilnius, 2009).
„Mano tikslas – išmokyti susikalbėti kasdienėse situacijose: gebėti lietuviškai pasisveikinti, prisistatyti, padėkoti, pasiklausti kelio kur nors, paklausti, kiek kas kainuoja, ir pan. Gramatikos taisyklių mokomės tik tiek, kiek reikia paprasčiausiam pokalbiui palaikyti, pavyzdžiui, kaip išsikviesti greitąją medicinos pagalbą, policiją ar ugniagesius, kaip lietuviškai paprašyti parodyti tinkamo dydžio ar norimos spalvos prekę, kaip ją grąžinti ar pasikeisti, jei netiko“, – pasakoja apie savo vedamus kursus N. Šopauskienė.
Pradedantiems mokytis lietuvių kalbos, specialistės teigimu, ypač sunku parinkti reikiamo linksnio ir giminės galūnes. Studentai labai stebisi, kodėl gražus sijonas, o ne graži sijonas, kodėl piktas šuo, o ne pikta šuo.
„Išsiaiškinę, kad daiktavardžių giminė skirtingose kalbose ne visada sutampa, tiesiog stengiamės pokalbiuose tokius junginius kuo dažniau pavartoti“, – sako ji ir pasiūlo trumpą pokalbį mokantis drabužių ir spalvų pavadinimų:
– Raudonas sijonas tau labai tinka!
– Ačiū už komplimentą. Jis ne tik gražus, bet ir pigus!
– Ar ir baltas švarkas su nuolaida?
– Taip, juodas penktadienis gera proga apsipirkti.
„Tokio pokalbio pabaigoje atkreipiu dėmesį, kad lietuviui kokia nors spalva gali patikti arba nepatikti – mylėti spalvų ir daiktų neišeina. Studentams labai keista. Trumpai pasvarstę, kaip skiriasi tautų mąstymas ir logika, su šypsena pereiname prie kitų pratimų“, – tęsia N. Šopauskienė.
Ji džiaugiasi, kad dauguma jos mokinių noriai lanko lietuvių kalbos kursus, yra labai motyvuoti, atsakingi, smalsūs. Jai labai malonu, kai studentės atsiunčia SMS: „Kada ir kur susitinkame kavos penktadienį vakare?“ ir kai sutartoje vietoje susitikusios visos plepa lietuviškai.
Specialistei apmaudu, kad dėl lietuvių kalbos mokymo viešojoje erdvėje kartais kyla nereikalingų ginčų. „Dauguma užsieniečių lietuvių kalbos mokosi su malonumu ir dažniausiai išmoksta ją natūraliai, per trumpą laiką. Ne vienam net neprireikia lietuvių kalbos mokytojo, nes lietuvių kalba ne sunkesnė už kinų“, – šypsosi N. Šopauskienė.
Jos manymu, šiuolaikiniam žmogui savaime suprantama, kad mokėdamas šalies, kurioje gyveni, kalbą labai išpleti savo komforto zoną. „Daugiau galimybių, daugiau pasirinkimų, daugiau spalvų! Jei moki daug kalbų, gyventi įdomu“, – sako specialistė.
Visaginas buvo ir liko kitoks
Giedrė Niaurienė kitakalbius Visagine moko jau 12 metų. 99 proc. jos mokinių yra suaugę, lanko kursus vakarais, tad jai pavyksta suderinti papildomą ir pagrindinį darbą.
Pasak mokytojos, ukrainiečiai į Visaginą ėmė plūsti vos tik karui prasidėjus, nes čia jie turi daug giminių ir pažįstamų. „Mano ukrainiečių grupė – dauguma išsilavinę: gydytojai, mokytojai, jie moka mokytis ir stengiasi, išsilavinimo lygis įpareigoja juos būti kultūringus, kad ir kur atsidurtų“, – pabrėžia G. Niaurienė.
Paklausta, ar vietiniai ir atvykusieji ukrainiečiai mokomi pagal tokią pat metodiką, ji sako: „Nebuvo daug laiko metodikai pasirinkti – pirmieji ukrainiečiai atvažiavo, kai kursai jau buvo prasidėję. Atskira grupė buvo sukurta vėliau.“
Tačiau ji pabrėžia, kad skiriasi visaginiečių ir atvykusių ukrainiečių požiūris į lietuvių kalbos mokymąsi. Visaginiečiai delsia. Jei kursai nemokami ar koks su darbais susijęs sujudimas kyla – ateina, o paskui ir vėl dingsta. Jie bijo, kad ne taip pasakys, sako esą nepasirengę, reikia nuolat juos įtikinėti, kad viskas gerai, kol iki egzamino nueina. O kai išlaiko, jau ir patys džiaugiasi.
Ukrainiečiai nepaprastai skiriasi nuo visaginiečių motyvacija, lankomumu. „Savo mokinius galiu tik gerais žodžiais apibūdinti. Po 2–3 mėnesių kursų jie išlaiko pirmąją kategoriją, susiranda darbą ir susitikę kalbina mus lietuviškai“, – džiaugiasi G. Niaurienė.
Per pamokas ji iš pradžių kalba rusiškai, kad būtų suprasta. Mokyti pradeda nuo abėcėlės. „Išjungiame kirilicą ir įjungiame lotynų raidyną, mokomės garsų, kurių jų kalboje nėra. Vos ne antroje pamokoje pradedame skaityti lietuviškai. Aš įrodau, kad tai įmanoma, juk lotyniškas raides jie pažįsta, tik kai kurių garsų neištaria. Vėliau mažais žingsneliais aiškinu, kad žodis turi du požymius – formą ir turinį. Labai draudžiu tiesiog versti tekstus – prašau suprasti. Nes kad tekstą suprastum, turi suvokti gramatinį centrą“, – aiškina savo mokymo principus G. Niaurienė.
Tačiau svarbiausia – visus savo mokinius ji stengiasi motyvuoti, įrodyti jiems, kad mokytis nėra sudėtinga. „Štai sakau: visi žodžiai kalboje, kurie gali atsakyti į klausimą kur, baigiasi raide e. Jie žiūri į mane blizgančiomis akimis ir girdėdami klausimą jau žino atsakymo receptą. Skatinu ir žaisti – gal kokį nors žodį jie ir nesimokę atpažins? Pavyzdžiui, dėkui. Pradžioje tik tiek ir reikia – neišgąsdinti“, – teigia mokytoja.
Ji taip pat moko (ir jai tai pavyksta) bendrauti klausimais ir atsakymais. „Žmogui iš tikrųjų svarbu yra išgirsti klausimą, suprasti jį, o atsakyti apskritai į bet kokį klausimą galima netgi vienu žodžiu“, – sako G. Niaurienė ir labai giria Sergejaus Temčino sudarytą knygą „Lietuvių kalba dialoguose“ rusų kalba. Dar džiugiau, kad prieš porą dienų ji atrado ir šios knygos variantą ukrainiečiams, S. Temčino sudarytą su kolege iš Ukrainos Oksana Nika.
Mokytojos teigimu, Visagine trūksta lietuviškos aplinkos, tad jos mokiniams sunkiausia įgytas lietuvių kalbos žinias įtvirtinti praktiškai. Tačiau „Lietuvių kalba dialoguose“ ir čia padeda, nes girdimą taisyklingą gražią kalbą prireikus galima atkartoti.
Kaip tik taip nutiko vienai pirmųjų G. Niaurienės mokinių iš Ukrainos buhalterei Liliai Černyšovai. Du mėnesius paskaitinėjusi „Lietuvių kalbą dialoguose“, ji Ignalinoje pamėgino klausti kelio tik lietuviškai – ir jai pavyko susikalbėti.
L. Černyšovai patinka lietuvių kalba. Be to, jos nuomone, „kiekvienas žmogus, ketindamas bent kurį laiką gyventi svečioje šalyje, vien iš pagarbos jai privalo domėtis jos kultūra ir mokytis jos kalbą. Šiuo atveju – tuo labiau.“ Todėl 2022 m. kovą atvykusi į Visaginą L. Černyšova su broliu nieko nelaukę kreipėsi į Visagino švietimo pagalbos tarnybą dėl lietuvių kalbos kursų.
„Tuo metu dar nebuvo nei programų, nieko. Direktorė sako: „Eikit pas Giedrę.“ Buvo kursų vidurys, o mes nieko nemokėjome, tačiau Giedrė parodė į kėdes: „Gerai, sėskitės, mokykitės, o paskui žiūrėsime, ką su jumis daryti.“ Mes labai jai dėkingi, kad ji paprastai mus išmokė kalbos pagrindų, ir taip aš sugebėjau išlaikyti egzaminą, – pasakoja L. Černyšova ir apmaudauja, kad trūksta aplinkos praktikuotis: – Nėra kur kartoti to, ką išmokau. Dirbu pardavėja, viena, o pirkėjai vien rusakalbiai. Stengiuosi namie kalbėti, bet mano mama kurčnebylė, tad sūnui lietuviškai sakau: „Ateik, aš tave apkabinsiu, aš tave myliu", – taip va po truputį, po truputį ir mokausi...“
L. Černyšova apgailestauja leidusi sūnų į rusišką mokyklą. „Visagino lietuvių mokyklose yra adaptacijos programa, stengiamasi įvesti į kalbą. O rusų mokykloje adaptacijos nėra, ukrainiečių vaikai mokomi tokiu pat lygiu kaip ir vietiniai rusakalbiai vaikai. Ukrainiečiai nieko neįsisavina. Tik šiemet įvesta papildomų pamokų – po vieną per savaitę. Mano sūnus dar mokosi internetu ir ukrainietiškoje mokykloje, turi atlikti ten užduočių, tad dabar jo galvoje visiška košė“, – atsidūsta moteris.
Kodėl pritrūksta mokytojų
„Kasmet finansavimą bent dviem lietuvių kalbos kursų grupėms skiria VLKK. Kitas grupes formuojame savarankiškai: arba imame mokestį iš lankytojų, arba teikiame projektines paraiškas įvairiems fondams. Finansavimą ne visada pavyksta gauti, dėl to grupių skaičius visada įvairuoja“, – pasakoja Visagino švietimo pagalbos tarnybos direktorė E. Dutkevičienė.
Pavyzdžiui, 2020 m. buvo suformuotos 5 grupės, jas lankė 81 žmogus. 2021 m. buvo 7 grupės ir 107 jų lankytojai. 2022 ir 2023 m. jau buvo po 11 grupių, jas lankė 209 ir 217 žmonių.
„Tas padidėjimas tiesiogiai susijęs su Rusijos veiksmais Ukrainoje“, – paaiškina direktorė.
Ji patvirtina L. Černyšovos žodžius: išties teko pasistengti, kad Ukrainos karo pabėgėliai iškart būtų įtraukti į kursus.
„Bet kai matai nuoširdų norą išmokti bendrauti lietuvių kalba, ieškai galimybių padėti. Labai džiugu, kad Visagino meras į mūsų prašymą iš karto atsiliepė ir 2022 m. balandį buvo suformuotos pirmosios grupės. O tų pačių metų rudenį buvo didysis srautas, nes ukrainiečiams mokyti buvo skirti 10 169 eurai, suformavome 7 grupes, iš viso jose mokėsi 95 žmonės. Priėmėme visus, kurie tuo momentu norėjo, tačiau šiek tiek pinigų liko, nes jau iššūkis buvo rasti ir mokytojų“, – pasakoja E. Dutkevičienė.
Direktorės teigimu, tarnyba yra subūrusi nuolatinių mokytojų komandą, tačiau prireikus naujų pajėgų kyla keblumų.
„Švietimo pagalbos tarnyboje žmogus neįdarbinamas – mes perkame iš jo paslaugą, t. y. reikia turėti individualios veiklos pažymą, o tai ne visiems patrauklu. Laimė, pavyko prikalbinti kelis mokytojus, ir dabar jau truputėlį didesnį rezervą turime“, – džiaugiasi E. Dutkevičienė. Ji sako esanti labai dėkinga Visagino bendrojo lavinimo mokyklų vadovams, ypač „Gerosios vilties“ progimnazijos direktorei Jolantai Bartkūnienei, kad paskatina savo mokytojus tarnybai pagelbėti, paderina jų pamokų tvarkaraščius.
Deja, tie dešimt tūkstančių eurų buvo tik vienkartinė valstybės injekcija. 2023-iaisiais vėl teko teikti paraiškas. Dvi grupes finansavo VLKK, ne mažiau kaip 50 proc. šių grupių turėjo sudaryti ukrainiečių karo pabėgėliai.
„Netgi buvo susiklosčiusi tokia situacija, kad Ukrainos karo pabėgėliai galėjo rinktis – ar projekto finansuojama grupė, ar mokama grupė. Dalis žmonių pasirinko mokėti, nes labai patiko mokytoja“, – pasakoja direktorė.
Daugiau įstaigų, teikiančių lietuvių kalbos mokymo paslaugą, Visagine nėra. E. Dutkevičienė negirdėjusi, kad ir Užimtumo tarnyba mieste organizuotų tokius kursus, tad, matyt, ne vien dėl individualios veiklos pažymų mokytojai nenori dirbti – jiems nepatrauklūs ir įkainiai.
„Mūsų kursų kokybė, manau, tikrai nesiskiria nuo privačių kursų kokybės. Tačiau mes esame pelno nesiekianti įmonė, todėl mūsų įkainiai nuo privačių kalbų mokyklų įkainių skiriasi ženkliai. Visagino miesto tarybos patvirtintas valandos įkainis iki šių metų lapkričio 30 d. buvo pusantro euro vienam kurso lankytojui, tad 90 valandų programa kainavo 135 eurus. Neseniai, argumentavę, kad nebeišgalime mokytojams mokėti tiek, kiek jie gauna mokykloje, pateikėme tarybai prašymą padidinti įkainį, dabar jis yra 2 eurai, arba 180 eurų – 90 valandų programa. Kai žmogui iš karto reikia sumokėti tą sumą, gal ir nemažai, tačiau labai noriu akcentuoti: tai yra kontaktinis mokymas. Kad mokytojui pasiūlytume bent kiek patrauklų atlygį, turime ieškoti kompromiso. Vienas iš jų – formuoti ne 8–10, o 12–15 žmonių grupes“, – sako E. Dutkevičienė.
Jeigu apmokėjus komunalines paslaugas ir mokytojų darbą tarnybai pavyksta sukaupti bent kokį lėšų rezervą, jis skiriamas mokomosioms priemonėms papildyti, nes didžioji dalis turimų paveldėtos iš anksčiau veikusio Valstybinės kalbos centro. Mokytojams tenka pasitelkti savo išradingumą ir pagal esamus vadovėlius rinktis metodikas.
Paklausta, ko labiausiai, jos nuomone, trūksta tarnybai, E. Dutkevičienė sako, kad entuziazmo pakanka, reikėtų šiek tiek didesnių patalpų, interaktyvių ekranų, kurie pagyvintų mokymo procesą ir pagerintų išmokimo rodiklius, taip pat didesnio biudžeto, kad būtų galima mokėti mokytojams didesnius atlyginimus ir žengti koja kojon su gyvenimu.
Mokytojas mokytojui mokytojas
Paklausta, iš kur semiasi mokymo idėjų, N. Šopauskienė pirmiausia pamini VLKK organizuojamus nemokamus lietuvių kalbos įgūdžių tobulinimo seminarus ir nuotolines paskaitas dėstytojams. 2022 m. buvo surengta 10 nuotolinių paskaitų „Kaip mokyti lietuvių kalbos kaip negimtosios“. Ciklas tęsiamas ir šiemet, jau įvyko devynios paskaitos, o gruodžio 18 d. kviečiama į 10-ąją – V. Stumbrienės ir A. Kaškelevičienės paskaitą „Lietuvių kalbos mokomės linksmai“ (registracija vyksta iki gruodžio 14 d. https://www.vlkk.lt/).
„Šiose paskaitose lektoriai profesionalai dalijasi ilgamete kitakalbių mokymo patirtimi. Džiaugiuosi tokiu būdu galėdama mokytis mokyti ir kviečiu į jas kolegas kitakalbių mokytojus“, – sako N. Šopauskienė.
G. Botyriūtei-Skiotienei kelia nuostabą žiniasklaidoje vis šmėkštelintys pranešimai, esą lietuvių kalbos kursų mokytojai tarpusavy ne itin bendrauja, jie nėra susitelkę, nesidalija patirtimi, nėra ir centro, kuris juos aprūpintų metodika, suteiktų patarimų.
„Nesutikčiau – manau, mokytojas, kuris dega savo darbu, tikrai visada ras galimybių“, – sako specialistė.
Jos teigimu, Vilniaus lietuvių namai nuo 2021 m. kiekvieną darbo dieną nustatytu laiku teikia su kitakalbiais dirbantiems mokytojams nuotolines konsultacijas apie lietuvių kalbos mokymo metodiką, vadovėlius, testavimą. Dėl konsultacijų kreipėsi ne tik lituanistinį išsilavinimą įgiję mokytojai, bet ir bibliotekų darbuotojai, mokytojų padėjėjai, pradinių klasių specialistai, logopedai, ryžęsi ateiti į pagalbą esant mokytojų, galinčių dėstyti lietuvių kalbą kaip negimtąją, stygiui.
„Taip, Lietuvoje nėra vieno centro, kuris užsiimtų kvalifikacijos kėlimu, tačiau dabar organizuojama daug ir įvairių kursų kitakalbių mokymo tema, taip pat tikrai galime rinktis iš gausybės vadovėlių. Jų prileido visos aukštosios mokyklos. Metai kiti, ir bus atnaujinti mokyklų vadovėliai“, – teigia G. Botyriūtė-Skiotienė.
„Prie savo pirmojo vadovėlio „Nė dienos be lietuvių kalbos“ leidimo pridėjome „Mokytojo knygą“, kurioje mokytojams pateikėme pavyzdžių, kokių užduočių galima patiems pasirengti. Dabar su kolege A. Kaškelevičiene rengiame VLKK remiamą dalijamųjų užduočių rinkinį „Lietuvių kalbos mokomės linksmai“. Tai iš tikrųjų bus labai gera mokykla mokytojams – jie galės žiūrėti tuos pavyzdžius ir rengti savo užduotis, nes jų labai trūksta. Kad nebūtų mokymasis toks statiškas, kabinetinis, bandoma studentus ir mokytojus truputėlį atitraukti nuo knygų, nuo pratimų. Nes žaisdami stalo žaidimus mokiniai pradeda daugiau bendrauti. Pavyzdžių bus labai daug ir jie visi išbandyti, labai veiksmingi, ugdo automatizmą, nereikia žiūrėti į knygą“, – tęsia V. Stumbrienė.
Pasak jos, „Nė dienos be lietuvių kalbos“ ir „Sėkmės!“ galima įsigyti ir popierinį, ir elektroninį variantus. Tačiau popierinė knyga populiaresnė, nes ji kartu yra ir vadovėlis, ir pratybų sąsiuvinis. Dėl to įsigytą elektroninę knygą reikia išsispausdinti, kad būtų galima atlikti užduotis, užsirašyti pastabas ir vertimą.
Pirmosios ir antrosios „Nė dienos be lietuvių kalbos“ knygų užduočių atsakymai, garso įrašai, kaip ir „Sėkmės!“, yra laisvai prieinami internete. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto elektroniniuose ištekliuose taip pat yra nemokama „Nė dienos be lietuvių kalbos“ antroji knyga, B1–B2 lygiai.
„Mes su Aurelija Kaškelevičiene labai džiaugiamės, kad trečiasis, aukščiausiajam lygiui skirtas vadovėlis „Nė dienos be lietuvių kalbos“ yra tik dviejų formų – pdf ir interaktyvus. Tai vienintelis lietuvių kalbos vadovėlis aukščiausiajam lygiui, tad aš jį labai rekomenduoju“, – sako V. Stumbrienė.
Lektorė labai domisi dėstymo situacija, jai rūpi, kaip vertinamos jos ir bendraautorių knygos: „Aš galiu duoti įrankį – vadovėlį, galiu padėti tą įrankį valdyti, visada mielai konsultuoju visus, kurie man rašo elektroninius laiškus ar atvažiuoja net iš kitų šalių pasėdėti paskaitoj, pasimokyti. Su užsidegimu mes tą darome su bendraautorėmis, nes mokymas ir vadovėlių rašymas nėra atsieta nuo pedagoginio darbo. Nuolatos matai, kaip žmonės atvažiuoja be lietuviško žodžio, o po keturių mėnesių jau kalba. Nors aš žinau, ką darau ir kodėl taip darau, kaskart tarsi koks stebuklas įvyksta. Man atlygis – didžiulis pasitenkinimas, nes duodi žmogui galimybę eiti į darbą, studijuoti po mūsų kursų. Tai yra laimė.“
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų