Siekdama atkreipti dėmesį į seniesiems Lietuvos miškams gresiančius pavojus, nepelno siekianti įstaiga VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) sukūrė išskirtinę kampaniją „Keisk tarą į šlamančius“, kviečiančią kiekvieną prisidėti ir išsaugoti pačios gamtos suformuotas sengires ir visą jose esančią gyvybę.
Kiekvienas, priduodamas tarą per užstato sistemą, atgautus pinigus gali paaukoti „Sengirės fondui“. Viena paaukota pakuotė – tai 1000 kvadratinių centimetrų išsaugoto senojo miško, kuris ir toliau galės šlamėti.
Brandus miškas – šiandien jau retenybė
Vien per pirmas iniciatyvos savaites daugiau nei 49 tūkst. pakuočių paaukoję gyventojai jau prisidėjo prie daugiau nei 49 arų miško išsaugojimo. Apsaugotuose plotuose ramiai ir netrikdomai galės toliau gyvuoti skirtingos gyvūnų, augalų, grybų ir kitokių organizmų rūšys – juodasis gandras, kelis šimtus kilogramų sveriančius lizdus sukantis tik senuose, brandžiuose medžiuose ar tik sengirėse sutinkamos uralinės pelėdos, kurių Lietuvoje peri vos 20 porų.
„Pirmieji iniciatyvos rezultatai rodo, kad visuomenė ne tik palaiko užstato sistemą, bet ir pasitelkia ją kaip efektyvią priemonę gamtai saugoti. Kartu žmonės atsiveria informacijai apie senuosius miškus, jų augalus, gyvūnus, grybus bei ištisas ekosistemas ir geriau supranta, kuo mums visiems yra svarbi biologinė įvairovė“, – sako USAD vadovas Gintaras Varnas. Jo teigimu, kasmet Lietuvoje grąžinama šimtai milijonų taros pakuočių, tad net ir nedidelis kiekvieno iš mūsų indėlis gali tapti reikšmingu pokyčiu saugant senuosius Lietuvos miškus.
Iškirstas miškas – tai nykstanti gyvybė, kurios atkurti nebepavyks. Prireiks šimtmečių, kol nauji medžiai subręs ir miškas vėl taps sengire. Gausi biologinė įvairovė – vienas svarbiausių veiksnių, kodėl siekiama išsaugoti senąsias girias, tačiau tikrai ne vienintelis.
„Norime išsaugoti miškus kaip savaiminę vertybę, svarbią tiek pačiai gamtai, gyvybei, tiek ir žmogui. Deja, be mūsų pagalbos Lietuvos sengirės neturi galimybių išlikti, nes nuo kirtimų apsaugota vos 1,2 proc. miškų. Kiekvienas mūsų fondo išpirktas žemės lopinėlis – tai galimybė mišku džiaugtis dar ne vienai kartai“, – sako gamtininkas ir „Sengirės fondo“ įkūrėjas Mindaugas Survila.
Vaikystės svajonė tapo realybe
Jei ne jautri asmeninė gamtininko istorija ir tvirtas užsispyrimas, šiandien paskutines išlikusias senąsias girias saugančio fondo galbūt ir nebūtų. Dvylika metų – tiek laiko prireikė tam, kad didžiuosius kino ekranus pasiektų M. Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“, kviečiantis į kelionę po atokiausius šimtmečius skaičiuojančių miškų kampelius.
Filmo kūrėjas neslepia – ilgai puoselėta idėja parodyti tikrąjį Lietuvos sengirių grožį įtikino ne kiekvieną: „Pristatę filmą kino teatrų atstovams girdėjome tą patį – filmas pernelyg ilgas, trūksta užkadrinio balso, nėra muzikos... Ir vis tik šiandien „Sengirė“ jau spėjo aplankyti daugybę festivalių, pelnė ne vieną apdovanojimą ir pasiekė rekordus kaip daugiausia žiūrovų pritraukęs dokumentinis filmas Lietuvos istorijoje“.
Žiūrovų reakcija tapo didžiausiu paskatinimu žengti dar vieną žingsnį į priekį ir įkurti „Sengirės fondą“, subūrusį stiprią bendraminčių komandą, prie kurios jungiasi vis daugiau gyventojų ir socialinę atsakomybę puoselėjančių verslo atstovų. Šiandien fondas globoja jau kone 100 hektarų miškų ploto. Nors visos Lietuvos mastu tai tik nedideli lopinėliai, juose apsilankęs supranti, kodėl tai daroma.
„Miškas – tai Lietuvos vertybė, kiekvieno iš mūsų tapatybės dalis. Senesnių nei 200 metų miškų telikę maži fragmentai, todėl esame labai dėkingi visiems, prisidedantiems prie „Sengirės fondo“ misijos išsaugoti senąsias Lietuvos girias. USAD iniciatyva tik dar kartą patvirtina, kad būdų prisidėti yra įvairių, o pokytį gali daryti kiekvienas. Pakanka paaukoti vos vienos vienkartinės pakuotės užstatą ir jis taps reikšmingu seno miško plotu, kuriame natūraliai egzistuoja gyvybė“, – sako M. Survila.
Kampanijai „Keisk tarą į šlamančius“ specialiai sukurta ir daina, kurią atlieka atlikėjas, rašytojas, menininkas Žygimantas Kudirka (Mesijus) ir choras „Ąžuoliukas“.