Svarbiausia mitybos taisyklė – kas per daug, tas nesveika
Dažnas šeimininkas neatsispiria pagundai palepinti savo augintinį papildomais skanėstais, ypač tuomet, kai keturkojis šalia dubenėlio vizgina uodegą ar nesitraukia nė per žingsnį patiems šeimininkams pietaujant. Tačiau kaip pastebi veterinarijos klinikos „Kaivana“ specialistė Dovilė Byštautaitė, kalbant apie augintinių mitybą reikia prisiminti auksinę taisyklę – mažiau yra geriau.
„Ši taisyklė galioja ir maisto kiekiui, ir asortimentui. Peršeriant gyvūną susiduriama su per dažnu tuštinimusi, išmatos neretai būna skystesnės, o ilgalaikėje perspektyvoje didėja viršsvorio ir su tuo susijusių kitų sveikatos sutrikimų tikimybė. Nereikia persistengti ir su maisto įvairove – normalu, kad augintinis, tą pačią dieną gavęs sauso maisto, žalios mėsos ir dar skanėstų, ims viduriuoti“, – sako D. Byštautaitė.
Viduriavimą, anot specialistės, dažnai sukelia ir staigus pašaro pakeitimas, todėl norintiems keisti augintinio mitybą, patariama tai daryti palaipsniui – per savaitę ar kelias, atsižvelgiant į gyvūno virškinamosios sistemos jautrumą. Pratinant augintinį prie naujo maisto, iki šiol vartotą pašarą reikėtų maišyti tarpusavyje su nauju, kasdien po truputėlį didinant pastarojo santykį su senu.
Be abejonės, itin atsakingai reikėtų žiūrėti į gyvūno lepinimą žmonėms skirtu maistu – augintiniams negalima duoti vynuogių, slyvų ir kitų kaulavaisių, avokadų, svogūnų, žalių bulvių, sūdyto, rūkyto, kepto, gausiai prieskoniais barstyto maisto, šokolado. Netinkami augintiniams ir pieno produktai, nes suaugę keturkojai laktozės netoleruoja, o pieno produktai skatina pilvo pūtimą ir viduriavimą.
Dėl viduriavimo kalta gali būti ne tik mityba
Viduriavimo priežasčių, anot veterinarijos klinikos „Kaivana“ specialistės D. Byštautaitės, gali būti daug ir įvairių – tai ne tik netinkama mityba, bet ir bakterijos, parazitai, virusai, imuninės kilmės susirgimai. Kartais viduriuojama dėl kelių skirtingų priežasčių vienu metu, tad ir į gydymą bei diagnostiką tenka pažvelgti labai plačiai.
„Viduriavimas, kaip simptomas, yra labai bendrinis ir lydi daugelį skirtingų ligų: nuo tokių, kurių gydyti nereikia ir viduriavimas praeina savaime, iki tokių, kurių negydant kyla pavojus gyvūno gyvybei. Jei gyvūnas pradėjo viduriuoti, nors jo mityboje nebuvo pokyčių, priežasčių reikėtų ieškoti kitur. Sunerimti vertėtų ir tais atvejais, kuomet viduriuojantis augintinis vemia, nieko nevalgo, taip pat jei bendra gyvūno savijauta atrodo prasta, jis vangus, įtariate, kad galėtų karščiuoti“, – pataria D. Byštautaitė.
Atkreipti dėmesį reikia ir į išmatas – jos neturėtų būti juodos arba kitos neįprastos spalvos, ypatingai stipraus kvapo, vandens konsistencijos. Verta atvykti į veterinarijos kliniką ir tais atvejais, kai viduriavimas labai ūmus, augintinis nuolat prašosi į lauką, neranda sau vietos.
Gydytojams visuomet lengviau, jei šeimininkai nepamiršta aktyviai taikyti ligų profilaktikos priemonių: savo augintinius skiepija kasmetiniais skiepais nuo virusinių ligų, reguliariai sušeria preparatų nuo vidaus parazitų.
„Tokiais atvejais net susirgus virusine infekcija, ligos eiga ir simptomai būna lengvesni arba jų išvis nebūna. Ypač atsakingai į skiepus turėtų žiūrėti jaunų šuniukų savininkai, nes neskiepyti jaunikliai susiduria su ženkliai didesne rizika užsikrėsti ir dėl ligos nugaišti dėl parvovirusinio enterito nei suaugę ar/ir skiepyti šunys“, – pastebi D. Byštautaitė.
Kiek laiko viduriuoti yra normalu?
Jei pastebėjote, kad augintinis pradėjo viduriuoti, tačiau kitų negalavimo simptomų nėra, iškart pulti pas veterinarą nebūtina – suaugusio augintinio būklę stebėti namuose galima iki 5 dienų, jei išmatos su kiekviena diena kietėja. Jei išmatų konsistencija per 3 paras nesikeičia, ilgiau laukti nėra prasmės – reikia užsiregistruoti vizitui pas veterinarą.
Viduriuojant jauno amžiaus, miniatiūrinės veislės ar mažo svorio gyvūnui, sekti būklę reikėtų parą ar dvi. Vis dėlto, jei viduriuojantis augintinis atsisako maisto ir/arba vemia, apsilankyti pas specialistą reikėtų tą pačią dieną. Veterinarijos klinikos „Kaivana“ specialistė įspėja, kad mažų veislių ir jauniems gyvūnams viduriavimas gali būti itin pavojingas – jie greitai netenka skysčių ir išsenka, todėl susidūrus su viduriavimu vos per keletą dienų keturkojo būklė gali tapti kritine.
Keturkojis viduriuoja – ką daryti?
Dažnai galima išgirsti patarimus, kad viduriuojančiam keturkojui reikia taikyti „bado dietą“ – parą laiko neduoti ėsti ar maitinti jį virta vištiena bei ryžiais. Visgi, kaip pastebi „Kaivanos“ specialistė, keisti mitybą rekomenduojama tik tuo atveju, jeigu esate tikri, kad viduriavimą sukėlė būtent pašaras, o versti gyvūno badauti apskritai nepatartina, mat viduriuodamas ir negaudamas maisto, jis dar greičiau dehidratuos ir išseks.
Jei viduriuojančiam augintiniui nepasireiškia kiti sunerimti verčiantys simptomai, geriausias sprendimas – artimiausioje veterinarijos vaistinėje įsigyti vaistų, padedančių surišti išmatas bei greičiau atstatyti natūralią žarnyno mikroflorą. Esant nekomplikuotam ūmiam viduriavimui, neretai šių priemonių užtenka ir išmatos tampa normalios konsistencijos per 2–4 paras.
Duoti žmonėms skirtų vaistų nuo viduriavimo nereikėtų, mat jų sudėtyje yra augintiniams kenksmingų saldiklių. Rinkoje yra išties platus pasirinkimas gyvūnams skirtų medikamentų, todėl nuvykus į artimiausią veterinarijos vaistinę jų tikrai rasite. Gyvūnams skirti probiotikai, prebiotikai ir išmatas surišantys preparatai neretai būna vieno produkto sudėtyje, pastos ar kramtomų tablečių forma.
Net jei bendra augintinio savijauta yra gera, reikėtų vengti didesnio fizinio krūvio – leiskite gyvūnui pailsėti, o žarnyno mikroflorą atstatančių papildų duokite dar kelias dienas po viduriavimo pabaigos.
Jei viduriavimas trunka ilgiau nei kelias dienas, augintinio būklė negerėja ar pastebimi gretutiniai negalavimą lydintys simptomai, neatidėliokite konsultacijos su veterinaru. Atvykus į veterinarijos kliniką su viduriuojančiu augintiniu, po klinikinės apžiūros ir konsultacijos gali būti imamas išmatų mėginys citologiniam tyrimui, kurio metu išmatų tepinėlis vertinamas per mikroskopą. Matant poreikį, atliekami kraujo tyrimai, kurie padeda diferencijuoti viduriavimo kilmę, taip pat tiksliai įvertinti gyvūno būklę, dehidratacijos, uždegimo mastą.
Papildomus tyrimus gydytojai skiria įvertinę konkretaus gyvūno situaciją. Tolimesnei viduriavimo diagnostikai gali prireikti papildomų išmatų tyrimų, pilvo srities echoskopijos, endoskopijos, kurios metu kartais atliekama ir biopsija, pavyzdžiui, įtariant dirgliosios žarnos sindromą.