A. Kustovos tėvą ilgai kamavo kraujo vėžys, dėl ligos jam teko ištisai gulėti lovoje – senolis negalėjo nei judėti, nei sėdėti, nei pavalgyti, o tuo labiau apsilankyti poliklinikoje pas odontologą.
„Pamenu, atvažiavo gydytojas su slauge ir tėčiui nė neišlipus iš lovos ištraukė jam dantį, procedūrą atliko labai tvarkingai ir greitai. Mes buvome labai patenkinti, kad yra tokia paslauga. Per tą laikotarpį šia paslauga pasinaudojome net du kartus. Tėčiui ištraukė du dantis – nebuvo jau kitos išeities. Slaugės pagal įstatymą net negali atvykti į namus kraujo paimti, o čia mus aplankė odontologas“, – mintimis dalijasi moteris.
Ji priduria, kad išties labai trūksta medicininių paslaugų į namus, mat tekdavo privačiai užsakinėti slaugę, kuri atvyktų į namus ir tėvui pastatytų lašinę.
„Viliuosi, kad ši odontologinė paslauga ir ateityje bus tęsiama, nes jos poreikis didžiulis. Dažnai sergančiųjų artimieji, kaip ir mes, jaučiasi bejėgiai, nežino, kur kreiptis, kur vežti ligonį“, – atvirauja A. Kustova.
Aplankyti 2 tūkst. laukiantys pagalbos
Prieš pradedant projektą suskaičiuota, kad Vilniaus regione gyveno 9388 asmenys su sunkia negalia, kuriems nebuvo užtikrintas tinkamas fizinis odontologinės priežiūros paslaugų prieinamumas. Siekiant išspręsti šias problemas, Vilniaus Universiteto ligoninės Žalgirio klinika dalyvavo dvejus metus trukusiame Europos Sąjungos finansuotame projekte – jo metu buvo suformuotos 2 mobilios brigados, teikiančios pirmines ambulatorines odontologines paslaugas namuose Vilniaus miesto ir rajono gyventojams.
„Nuo 2018 m. iki 2020-ųjų, lankant pacientus namuose, buvo nuvažiuota 25 tūkst. km ir aplankyta beveik 2 tūkst. ligonių. Žmonės po dantų gydymo dėkodavo su ašaromis. Jiems taip reikėjo pagalbos. Projektas buvo labai jaudinantis – jaučiausi padariusi išties gerą darbą“, – sako idėjos sumanytoja prof. Alina Pūrienė, buvusi Žalgirio klinikos vyriausioji gydytoja.
Apleisti neįgaliųjų dantys ir supūliavę audiniai
Pasak šią paslaugą teikusio odontologo Alfredo Kuzmickio, į tokius iškvietimus tekdavo vykti mažiausiai 3-4 kartus per savaitę, o iškvietimų per dieną komanda sulaukdavo po 5-6.
„80 proc. atliktų paslaugų sudarė chirurginės operacijos – dantų rovimai dėl to, kad neįgaliųjų dantys labai neprižiūrėti. Artimieji kviečia tik tada, kai jau skauda ir yra pastebimas ištinimas. Taip pat atlikdavome ir šiek tiek burnos higienos, dantų plombavimo. Važinėjome į senelių namus, taip pat pas nepilnamečius neįgaliuosius. Iki šio projekto neįgalieji buvo palikti likimo valiai. Kiekviena poliklinika – Šeškinės, Naujininkų, Pašilaičių – pasirūpindavo tik savo rajono gyventojais ir tik extra atvejais – pirmos neįgalumo grupės žmonėmis“, – pasakoja gydytojas.
A. Kuzmickio teigimu, kadangi neįgalieji negalėdavo gauti odontologinių paslaugų, projekto metu dažniausiai teko spręsti jau įsisenėjusias problemas – rauti dantį su šaknimis bei prapjauti susidariusius pūlinius.
„Turėjome specialią mobilią įrangą – lagaminėlius su visais reikalingais įrankiais, plombavimo aparatą, kurio, kaip minėjau, dažnai netekdavo naudoti. Pacientų artimieji pasitikdavo maloniai, daugiau iššūkių nebent kildavo su psichinius sutrikimus turinčiais pacientais, bet ir čia sėkmingai susitvarkydavome su artimųjų pagalba“, – aiškina jis.
Odontologas priduria, kad projektui pasibaigus sulaukė dar daugybės skambučių su prašymais atvykti į namus ir pagelbėti nelaimės ištiktiesiems.
Pagalba likimo nuskriaustiesiems
Prof. A. Pūrienė pasakoja odontologinių paslaugų teikimo namuose sumanymą parsivežusi iš vienos Europos visuomenės sveikatos konferencijos, kurioje pristatomos geriausios pasaulio praktikos.
„Man visą laiką rūpėjo neįgaliųjų burnos sveikatos situacija. Todėl sužavėjo Belgijos pavyzdys – jie turi mobilias brigadas, kurios važiuoja į namus pas neįgalius pacientus, ypač į socialinės rūpybos įstaigas. Atvykusi komanda profilaktiškai patikrina pacientus, užplombuoja dantis, jeigu reikia – išrauna, o po kiek laiko pagamina dantų protezus. Prieš 12 metų šia idėja pasidalinau su tuometiniu sveikatos apsaugos ministru. Nutarėme, kad tai reikia įgyvendinti ir Lietuvoje“, – komentuoja profesorė.
Anot jos, šis projektas gimė todėl, kad neįgalieji dėl sveikatos sutrikimų ir transporto neturėjimo negalėdavo pasiekti sveikatos priežiūros įstaigų. Kai kurie iš jų vieniši, neturintys artimųjų, kurie galėtų jais pasirūpinti.
„Galvojome, kad turėsime daug terapinių gydymų, tačiau jų buvo nedaug – dėl prastos neįgaliųjų dantų būklės daugiausiai teko rauti dantis ir stabdyti pūliavimą. Taip pat susidūrėme su protezavimo poreikiu. Sunkiausios būklės neįgalieji, kuriuos reikėjo gydyti bendrinėje nejautroje, buvo vežami gydyti į Žalgirio kliniką. Sunkiai dirbome ir džiaugėmės galėdami padėti likimo nuskriaustiesiems. Todėl, jei tik būtų galimybė, reikėtų kartoti tokį projektą ir didinti jo apimtis“, – teigia prof. A. Pūrienė.
Ji priduria, kad neįgaliųjų artimuosius, globėjus teko mokyti, kaip prižiūrėti neįgalųjį, kaip jam valyti dantis, kaip geriau maitinti. Visa tai parodė, koks būtinas buvo šis projektas bei kaip svarbu ji pratęsti palaipsniui kitose šalies apskrityse.