Kokie gyviai gali įlįsti po oda?
Besimaudant mažame, netekančiame vandens telkinyje, kuriame gyvena daug moliuskų ir vandens paukščių, kyla didelė rizika, kad po maudynių pajusite niežulį. Kodėl? Nes po oda įlindo mažytės lervos – cerkarijos, atsiradusios iš parazitų šistosomų.
Šistosomos parazituoja vandens paukščių organizmo kraujo sistemoje. Jų kiaušinėliai kartu su vandens paukščių išmatomis patenka į vandenį. Iš jų išsiritusios lervutės (miracidijos) skverbiasi į moliuskų kūnus, subręsta iki cerkarijos stadijos ir išlenda vėl atgal į vandenį.
Išlindusios į vandenį cerkarijos laisvai plaukioja tykodamos vandens paukščių, bet, jei jų kelyje pasitaiko žmogus, įsiskverbia po jo oda.
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) Mikrobiologinių tyrimų skyriaus Parazitologinių tyrimų poskyrio parazitologijos specialistė Daiva Veitienė pasakoja, kad praėjus 10–15 minučių po maudynių ar kitokio kontakto su vandeniu, kuriame yra cerkarijų, pradeda dilgčioti, niežėti, deginti ar berti odą. Tai gali tęstis kelias valandas, kartais – savaitę. Jei vandenyje buvo galybė lervučių, jei žmogus maudėsi kelis kartus – gali pakilti temperatūra, o nusikasius niežtinčius spuogelius – gali pakliūti infekcija, iškilti pūliniai.
Žmogus nėra galutinis paukščių šistosomų šeimininkas, t.y., žmoguje cerkarijos nemigruoja ir nesivysto iki suaugėlio stadijos, žmogus joms yra biologinė aklavietė. Vienos cerkarijos skvarbus elgesys ir skverbimosi metu į žmogaus odą susidariusios išskyros skatina kaimynines cerkarijas įsiskverbimui naudoti tą pačią vietą. Vidutiniškai cerkarijos įsiskverbia per 4 minutes.
Svarbu žinoti tai, kad parazitams, sukeliantiems niežulį, plisti padeda tai, kad jie lenda į sveiką žmogaus odą ir jiems nereikia žaizdų, kaip stabligės atveju, nereikia vabzdžių pernešėjų, kaip erkinio encefalito ar Laimo ligos atvejais, nereikia patekti pro burną, kaip žarnyno infekcijų atvejais. Tik reikia, kad būtų šiltas ramus ar mažos tėkmės vandens telkinys, vandens paukščių, moliuskų ir žmonių.
NVSPL specialistai atkreipia dėmesį, jog jei šiltame vandenyje yra daug moliuskų, vadinasi, bus daug ir cerkarijų. Jų prikibimą stimuliuoja žmogaus odos lipidai.
Masinėse moliuskų susikaupimo vietose 1 ml vandens gali būti 5–7 tūkstančiai cerkarijų.
Visgi, nuo cerkarijų galima apsisaugoti: prieš maudantis reikėtų nusivalyti odą losjonu, turinčiu alkoholio ar, jei yra sąlygos, nusiprausti su muilu. Na, o išlipus iš vandens telkinio, reikia gerai nusitrinti rankšluosčiu, o jei yra galimybė – nusivalyti odą spiritiniu losjonu.
Nuo žarnyno lazdelių iki hepatito A
Vandenyje gali laukti ir kitų bjaurių ligų sukėlėjų. Tiesa, jie pasitaiko kur kas rečiau nei cirkarijos, tačiau apie juos žinoti taip pat verta.
Viena iš tokių infekcijų yra šigeliozė. Šią ligą sukelia bakterijos, kuriomis užsikrečiama nuo sergančio žmogaus arba bakterijų nešiotojo. Liga atsiranda po 1-3 dienų nuo užsikrėtimo, o trunka 4-7 dienas. Susirgus prasideda viduriavimas gleivingomis ir kraujingomis išmatomis, karščiuojama, jaučiams pykinimas, vemiama, vargina pilvo spazmai, mažiems vaikams gali prasidėti traukuliai.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) gydytoja epidemiologę Aušra Bartulienė pasakoja, kad šigeliozės atvejų Lietuvoje registruojama labai mažai. Ši infekcija taip pat plinta per vandenį, bet dažniau ne tvenkiniuose, o dėl šulinio vandenyje.
Dar viena liga – žarnyno lazdelės sukelta infekcija. Ligą taip pat sukelia bakterijos, kuriomis užsikrečiama nuo sergančio žmogaus, o pirmieji požymiai atsiranda praėjus nuo 9 valandų iki 4 dienų nuo užsikrėtimo.
„Jei šilta, vanduo užterštas organinėmis medžiagomis, žarnyno lazdelės gali išsilaikyti vandens paviršiuje. Kuo daugiau žmonių maudosi, kuo vandens telkinys mažesnis, jei vanduo netekantis, tuo didesnė galimybė, kad bakterijų vandenyje bus. Besimaudant per burną bakterija patenka į žarnyną ir liga pasireiškia viduriavimu, pykinimu, vėmimu, temperatūra“, – pasakojo A. Bartulienė.
Galbūt nustebsite, per vandenį galima užsikrėsti ir hepatitu A. Žinoma, taip būna itin retai.
„Dabar hepatito A atveju labai nedaug registruojama per metus, bet tikrai užsikrėsti galima ir per vandenį. Hepatito A virusas plinta per aplinką, tad gali plisti ir per vandenį“, – sakė gydytoja epidemiologė.
Visgi, per karščius, pasak pašnekovės, didžiausią tikimybę apsinuodyti ir pradėti vemti kelia maistas.
„Žmonės vasarą nebesilaiko pagrindinių maisto laikymo taisyklių. Vasarą maistas daug greičiau genda, jį gali užteršti vabzdžiai, dulkės, ligos plinta per nešvarias rankas, gamybos proceso metu. Jei jis patenka į šiltą aplinką, bakterijos turi ypač gerą aplinką daugintis.
Tuo metu vandenyje nėra tokios geros aplinkos daugintis, kaip maiste. Bet, žinoma, tikrai yra galimybė užsikrėsti vandenyje“, – kalbėjo A. Bartulienė.
Paplūdimiuose irgi pasitaiko parazitų
Svarbu žinoti ir tai, kad vasaros metu parazitų pasigauti galima ne tik atviruose vandens telkiniuose, bet ir paplūdimiuose prie jų. Lietuvoje būdingas upių ir ežerų paplūdimių užterštumas žmogui patogeniškais helmintų kiaušinėliais.
Pagal Lietuvos higienos normą „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ tiriami upių, ežerų, tvenkinių paplūdimiai dėl užterštumo helmintų kiaušinėliais ir lervomis.
Per 2018–2020 m. NVSPL buvo ištirta virš 5000 dirvožemio, smėlio, dumblo, peloidų ir kitų panašaus pobūdžio mėginių. Tarp jų – virš 3000 buvo paplūdimių smėlio mėginiai. Paplūdimių smėlio mėginiai buvo paimti iš Vilniaus, Utenos, Alytaus, Marijampolės ir Kauno apskričių.
Tyrimų rezultatai rodo, kad kai kuriems parazitologiniams radiniams, tarkim, žmogui pavojingų helmintų toksokarų, askaridžių kiaušinėliams, dirvožemyje ir smėlyje didelės įtakos vasaros šiluma nepadaro. Pavėsyje, prisidengę žole ir lapais, negiliai, dirvos paviršiuje iki 3–10 cm gylio, kai kurių helmintų kiaušinėliai puikiai vystosi ir išlieka gyvybingi ilgus metus. Pavyzdžiui, žmogaus askaridžių kiaušinėliai dirvožemyje užkrečiami išlieka iki 7 metų. Jie neiššąla po sniego danga, išlieka anabiozės būklėje, o atšilus orams – vystosi toliau.
Vasaros sezono metu – didžiausias pavojus užsikrėsti
Pirmasis paplūdimių smėlio tyrimas turi būti atliekamas likus dviems savaitėms iki maudymosi sezono pradžios. Lietuvoje oficiali maudymosi sezono pradžia yra birželio 1 d. Vadinasi, jau gegužės mėnesio antroje pusėje yra pradedami paplūdimių smėlio parazitologiniai tyrimai.
Išanalizavus 2018–2020 m. gegužės mėnesiais rastų mėginių su helmintų kiaušinėliais tyrimų rezultatus stebima, kad randami tik pavieniai užteršti mėginiai. Galimai žiemą paplūdimių smėlyje daugumos geohelmintų (kirmėlių, kurių kiaušinėliai bręsta dirvožemyje) kiaušinėliai iššąla, jei jų ir yra, juos nuplauna vanduo į telkinius, ir, kol nėra gausaus žmonių ir gyvūnų lankymosi, paplūdimiai dar neužteršti. Randami tik toksokarų kiaušinėliai, kuriais dirvožemį ir smėlį gyvūnai teršia ištisus metus.
Analizuojant paplūdimių užterštumą žmogui pavojingais helmintų kiaušinėliais birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais stebimas žymus užterštų mėginių pakilimas.
Prasideda oficialus maudymosi sezonas, žmonių ir, ko gero, jų augintinių gausus lankymasis paplūdimiuose. Paplūdimių smėlis neapsaugotas ir nuo laukinių gyvūnų apsilankymo. Įtarimus kelia ir žmonių paliktos šiukšlės, maisto likučiai, kuriais maitinasi laukiniai plėšrieji gyvūnai, čia pat ir besituštinantys. Ne visi žmonės savo augintiniams duoda vaistų nuo žarnyno kirmėlių.
Per trejų metų laikotarpį rugsėjo mėnesiais paplūdimių smėlio mėginių, užterštų žmogui patogeniškais helmintų kiaušinėliais rasta tik 0,5 proc., tačiau ir mėginių buvo ištirta tik 185.
Nuo rugsėjo – užterštumas mažėja
Rugsėjį prasideda mokslo metai, daugeliui žmonių, kurie atostogavo Lietuvoje, baigiasi poilsio laikas, tad mažiau jų lankosi paplūdimiuose su augintiniais, mažiau paliekama maisto atliekų laukiniams gyvūnams, todėl mažėja ir mėginių užterštumas žmogui pavojingais helmintų kiaušinėliais.
Detaliau nagrinėjant, kuriuose paplūdimio taškuose rasta daugiausiai užterštų helmintų kiaušinėliais mėginių, pirmauja bendrosios paplūdimio erdvės, antroje vietoje – tinklinio ir žaidimų aikštelės, trečioje vietoje – vaikų smėlio dėžės.
Analizuojant randamų mėginiuose helmintų kiaušinėlių rūšinę įvairovę, NVSPL specialistai pastebi, kad didžiausia dalis – 74 proc., yra mėginiai su toksokarų kiaušinėliais. Apie 15 proc. mėginių randami su askaridžių (žmonių ir gyvūnų parazitų) kiaušinėliais. Kituose mėginiuose buvo rasta rečiau pasitaikančių helmintų rūšių kiaušinėlių.
O kaip dėl medūzų Baltijos jūroje, ar jos gali įgelti?
Vasarą poilsiautojus prie Baltijos jūros kartas nuo karto nustebina rausva spalva išmargintas krantas – medūzos. Tačiau pasirodo, kad medūzos yra vienas seniausių Baltijos jūros gyventojų, tai absoliučiai normali ekosistemos dalis.
„Tai, ką žmonės mato ant jūros kranto, tai yra jau savo darbą padariusios medūzos, išplatinusios lytinius produktus. Dauguma ten jų būna nebegyvų. O šiaip medūzos gyvena jūros dugne. Jos išplatina lytinius produktus ir žūva. Jos priklausomos nuo srovių, kur jas numeta“, – pasakojo vyr. ekologas Erlandas Paplauskis.
Tačiau pernelyg jų baimintis tikrai nevertėtų. Pasirodo, norint pajusti jų dilginimą, dar reikia pasistengti.
Pasak ekologo, Baltijos jūros medūzos nėra pavojingos rūšies. Dilgčioti jos gali nebent tada, jei prisilies prie atviros žaizdelės, tačiau ir toks dilgčiojimas tikrai nebus stiprus.
