Visų pirma reikėtų išsiaiškinti, kokia gi šio audinio paskirtis.
Mikrobiologė iš Vokietijos Giulia Enders savo tarptautiniu bestseleriu tapusioje knygoje „Žarnyno žavumynai“, kurią lietuviškai išleido leidykla „Kitos knygos“, o iš vokiečių kalbos išvertė Kristina Sprindžiūnaitė, rašo, kad tonzilės, kaip ir liežuvio kauburėliai, antgerkliai, smalsiai apčiupinėja viską, kas svetima patenka į mūsų burną iš išorinio pasaulio ir treniruoja imunines ląsteles, kad šios mokėtų gintis.
„Northway“ medicinos centro daktarė otorinolaringologė Inga Šaltinskienė patikslino: „Tonzilės yra mūsų organizmo limfinės sistemos dalis, o ši sistema padeda kovoti su infekcijomis. Kadangi tonzilės yra gerklės gale, jos dažniausiai būna pirmasis gynybos frontas prieš ligų sukėlėjus, tokius kaip virusai ir bakterijos, kurie į mūsų kūną patenka pro nosį ar burną. Tonzilės neleidžia ligų sukėlėjams patekti giliau į kūną, sulaiko juos ir siunčia pavojaus signalus imuninei sistemai, kad ši gamintų antikūnus prieš įsibrovėlius. Bet jei tonzilės pervargusios ar patogeninių mikroorganizmų yra per daug, jos pačios gali jais užsikrėsti, tada jos patinsta, kyla uždegimas, kuris yra vadinamas tonzilitu“.
Taigi, ant tonzilių kartais prikimba per daug svetimkūnių, kurie iš ten sunkiai pasišalina, todėl dažniausiai ten prasideda uždegimas. „Taip sakant, šalutinis pernelyg smalsių tonzilių poveikis“, – rašo G. Enders.
Bet, jeigu uždegimai kartojasi ir prasideda lėtinis tonzilitas, reikėtų šalinti tonziles, ar vis dėlto palikti?
Daktarė I. Šaltinskienė priminė, kad lėtinį tonzilitą diagnozuoja gydytojas detaliai apžiūrėjęs ir ištyręs ligonį. Diagnozė patvirtinama jei yra bent du-trys iš minėtų lėtiniam tonzilitui būdingų klinikinių požymių: dažni ūminio tonzilito recidyvai, padidėjęs sergamumas viršutinių kvėpavimo takų uždegimu, nuolatinis kaklo limfmazgių limfadenitas, nemalonus kvapas iš burnos, sumažėjęs darbingumas, sąnarių skausmai, širdies, inkstų infekciniai pažeidimai, tarp tonzilito paūmėjimų kai kuriems ligoniams gali nebūti jokių simptomų.
Be to, paprastai apžiūros metu randami padidėję kaklo limfmazgiai, palpuojant tonziles atsiranda skystų, nemalonaus kvapo pūlių arba kamščiai su pūliais, paraudę, sustorėję gomurio lankų kraštai, tonzilės paraudę, paburkę, hipertrofiškos, specifiniai pakitimai gali būti stebimi kraujo tyrime – padidėjęs ENG (eritrocitų nusėdimo greitis), leukocitozė, padidėjęs antistreptolizino O titras, bakteriologiniame tonzilių kriptų išskyrų tyrime randamas bakterijų augimas.
„Lėtinį tonzilitą galima gydyti medikamentais ar chirurginiu būdu. Pasirinktas gydymo metodas priklauso nuo lėtinės anginos sukeliamų komplikacijų, jų kartojimosi dažnumo.
Operacinis gydymas indikuotinas jei diagnozuojamas lėtinis tonzilitas, yra tonzilių hiperplazija, sukelianti obstrukcinės miego apnėjos simptomus, peritonzilinis pūlinys, tonzilogeninis sepsis ar įtariamas tonzilių tumoras.
Sveikos tonzilės dalyvauja imuninės apsaugos mechanizmuose, tačiau sergant lėtiniu tonzilitu sumažėja antigenų pernešimas, antikūnų gamyba ir tonzilės savo funkcijos nebeatlieka. O kai patogeninės bakterijos išlieka tonzilių kriptose, iš čia į organizmą patenka streptokokinių antigenų, toksinų ir metabolizmo produktų, ši nuolatinė antigeninė stimuliacija skatina antikūnų gamybą. Antistreptokokiniai antikūnai ir streptokokų aktyvintos T ląstelės reaguoja ne tik su streptokoko išskirtais antigenais, bet ir su šeimininko audiniais, sukeldami organizmo autoimunines reakcijas“, – pasakojo medikė.
Tuo metu G. Enders rašo, kad atsakymas – šalinti tonziles ar ne, jeigu nuolat kartojasi lėtinis tonzilitas, yra toks: „geriausia jau vyresniems nei septynerių metų amžiaus vaikams“.
Čia pat autorė paaiškina, kodėl: „Tokio amžiaus, matyt, jau esame pamatę viską, kas svarbu. Bent jau mūsų imuninės ląstelės spėjo visko prisižiūrėti: atėjom į visiškai nepažįstamą pasaulį, esme nuglamonėti mamų, pabuvę sode ir miške, čiupinėję gyvūną, vieną po kito turėję nemažai peršalimų, mokykloje sutikom būrį nepažįstamų -žmonių. To ir gana. Dabar mūsų imuninė sistema, taip sakant, baigė studijas ir gali eiti dirbti – visą likusį gyvenimą.
Iki sukanka septyneri, tonzilės tebėra svarbios mokymo įstaigos. Imuninės sistemos išprusimas svarbus ne vien kovojant su peršalimais. Jo reikia ir rūpinantis širdies sveikata ar žmogaus svoriu. Išpjovus tonziles iki septynerių, pavyzdžiui, didesnė rizika turėti antsvorio. Tačiau ryšys tarp imuninės sistemos ir svorio vis dažniau tampa tyrimų objektu. Per mažo svorio vaikams toks rubuilinantis tonzilių efektas – tiesiog dovana. Priaugę svorio ji dažniausiai sveria normaliai. Visais kitais atvejais tėvams rekomenduojama po operacijos subalansuoti vaiko mitybą.
Tad turi būti rimtų priežasčių, jei ketinama pjauti tonziles, kol vaikui dar nėra septynerių. Pavyzdžiui, jei tonzilės padidėja tiek, kad tampa sunku miegoti ir kvėpuoti, jau nebesvarbus ir pats naudingiausias rubuilinantis jų poveikis. Nors tikrai galima susigraudinti, kai savas imuninis audinys šitaip motyvuotai nori ginti. Neretai gydytojai išpjauna tik trukdančias tonzilių dalis ir nereikia jų pašalinti visiškai. Kitaip yra, jei uždegimai nuolat kartojasi. Tuomet imuninės ląstelės niekad neatsipalaiduoja, o ilgainiui šitai joms kenkia. Nesvarbu, ar žmogui ketveri, septyneri ar penkiasdešimt, – atsisveikinimas su tonzilėmis pernelyg jautrioms imuninėms sistemoms gali išeiti ir į naudą.
Pavyzdžiui, psoriaze (dar vadinama žvyneline) sergantiems žmonėms. Dėl imuninėje sistemoje nuolat skelbiamos nepaprastosios parengties juos kamuoja odos uždegimų niežulys (neretai pradžia būna galvos oda) ar sąnarių negalavimai. Be to, psoriazės pacientams dažniau, nei vidutiniškai skauda gerklę. Galimas šio susirgimo veiksnys – bakterijos, ilgam pasislepiančios tonzilėse ir ten erzinančios imuninę sistemą. Jau daugiau nei trisdešimt metų gydytojai vis aprašinėja atvejus, kai pašalinus tonziles odos liga ėmė kankinti kur kas mažiau ar visai dingto. Dėl to 2012 m. mokslininkai iš Islandijos ir JAV nuodugniau pasigilino į šį ryšį. 29 psoriazės pacientus, kuriems dažnai skaudėdavo gerklę, jie padalijo į dvi grupes. Pirmoji pusė išsioperavo tonziles, antroji – ne. 13 iš 15 betonziliečių būklė ryškiai ir ilgam pagerėjo. Tebeturintiems tonziles beveik niekas nepasikeitė. Šalinti tonziles iškart galima ir reumatinių ligų atvejais, jei rimtai įtariama, kad jos dėl to kaltos“.
Pasidomėjus, ar tiesa, kad dėl lėtinio tonzilito labiau gresia ir širdies ligos, L. Šaltinskienė sakė: „Anginos sukėlėjas dažniausiai yra beta – hemolizinis A grupės streptokokas. O šis mikroorganizmas sugeba gaminti po visą organizmą cirkuliuojančius toksinus, kurie savo taip vadinama antigenine struktūra primena širdies raumenį, jungiamąjį ir sąnarių audinį. Organizme ima gamintis antikūnai, kurių darbas – kovoti su infekcija. Dėl struktūros panašumo jie prisikabina ne tik prie kenksmingojo streptokoko, bet ir prie širdies raumens, jungiamųjų, inkstų audinių ir pradeda ardyti ir itin jautrų širdies, inkstų, sąnarių audinį. Taip prasideda lėtinės, neretai ir sunkiai gydomos ligos“.
