Tačiau dažnai šie vaistai atneša daugiau žalos nei naudos. Visų pirma, pacientai priversti bereikalingai leisti pinigus, jau nekalbant apie potencialiai pavojingą šalutinį poveikį. Be to, tai kelia pavojų plačiajai visuomenei, nes vystosi antibiotikams atsparios bakterijos.
Tad kaip priversti gydytojus susilaikyti nuo perdėto gydymo antibiotikais?
Tyrėjų komanda iš Pietų Kalifornijos universiteto parodė, kad atpratinti gydytojus kaskart lengva ranka skirti antibiotikus galima informavus juos apie tai, kokias priemones taiko dauguma jų kolegų.
Tyrėjų komanda išbandė tris skirtingus būdus, kaip sumažinti antibiotikų išrašymą. Du iš šių būdų padėjo pastebimai sumažinti tokių receptų skaičių. Trečias būdas buvo beveik toks pats veiksmingas kaip pirmi du, bet jo poveikis nebuvo toks pat reikšmingas statistiškai.
1 būdas: pasiūlykite alternatyvas
Šis būdas buvo veiksmingas praktiškai visais atvejais. Kai gydytojas prieidavo prie savo kompiuterio išrašyti antibiotikų pacientui, kamuojamam viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, kompiuterio ekrane iššokdavo langelis su informacija, kad esant tokiai diagnozei, antibiotikai išrašomi labai retai. Tada ekrane pasirodydavo pasiūlymai, kokiomis priemonėmis, kurios palengvintų pacientų simptomus, galima būtų pakeisti antibiotikus, pavyzdžiui, priemonėmis nuo kosulio. Tada tyrėjai palygino receptų su antibiotikais, kuriuos išrašė gydytojai, gavę pasiūlymus dėl alternatyvų, ir tie, kurie tokių pasiūlymų negavo, skaičių.
Paaiškėjo, kad gydytojai iš kontrolinės grupės ilgainiui taip pat išrašydavo vis mažiau antibiotikų, ir ši tendencija buvo pastebėta dar prieš tyrėjų intervenciją. Kitaip tariant, tuo laikotarpiu sprendimui skirti ar neskirti antibiotikus turėjo įtakos ir kiti veiksniai. Atrodo, kad apskritai gydymas antibiotikais tampa vis mažiau populiarus. Vis dėlto tie gydytojai, kurie gaudavo pasiūlymus dėl alternatyvių priemonių, antibiotikus išrašydavo dar rečiau, nei kontrolinės grupės gydytojai.
2 būdas: reikalavimas nurodyti priežastis
Su kita gydytojų grupe tyrėjai išbandė kitą metodą. Kai gydytojas savo kompiuteryje rašydavo receptą antibiotikams, iššokdavo langas, kuriame buvo prašoma nurodyti tokio sprendimo priežastį. Gydytojui tekdavo įrodyti, kad antibiotikai pacientui būtini. Ši idėja gan paprasta, bet labai veiksminga. Gydytojas giliai širdyje gali žinoti, kad pacientui nereikia antibiotikų, bet vis tiek juos išrašyti, kad pagreitintų vizitą arba kad išvengtų konfrontacijos su reikliu pacientu arba tiesiog norėdamas pajusti, kad kažką daro. Jei toks gydytojas priverčiamas susimąstyti ir pateikti savo sprendimo priežastis, jis gali įveikti netinkamą motyvaciją, kuri verčia jį bereikalingai skirti antibiotikus. Šis metodas pasirodė esantis labai veiksmingas.
3 būdas: lyginimas su kolegomis
Ir galiausiai, paskutinis metodas – tyrėjai kas mėnesį pateikdavo gydytojams įvertinimą, ar jie yra „geriausi gydytojai“. Geriausiais buvo skelbiami 10 proc. gydytojų, kurie išrašydavo mažiausią kiekį bereikalingų antibiotikų. Likusieji 90 proc. gydytojų gaudavo priminimą, kad jie nėra geriausi gydytojai. Tiesą sakant, gydytojai yra labai konkurencingi. Tačiau ši intervencija pagrįsta ne tik konkurencingumu, bet ir visuomenės normų galia. Gavę priminimą, kad kiti kolegos geriau sugeba įveikti pagundą skirti antibiotikus, gydytojai buvo labiau linkę imti iš jų pavyzdį.
Ir šįkart intervencija pasiteisino! Nors priminimą gydytojai gaudavo tik kartą per mėnesį (o ne kaskart išrašydami antibiotikus), įvertinimas tikrai veiksmingai padėjo jiems pakeisti savo elgesį. Sužinoję, kad jų rezultatai prastesni nei kolegų, gydytojai kaipmat susiimdavo ir taip dažnai nebeišrašinėdavo antibiotikų.
Gydytojų elgesį pakeisti sunku. Džiugu, kad atsiranda tokių tyrėjų, kurie pasidalina puikiais būdais, kaip įveikti inertišką elgesį. Svarbiausia pritaikyti tinkamą metodą.
