„Man visada labai patikdavo dirbti su vaikais, man atrodo, kad aš juos suprantu geriau nei suaugusius. Gyvenime teko daug dirbti su vaikais, įvairiose stovyklose, aukle, būrelių vadove, pati esu iš didelės šeimos. Aplink mane visada sukasi vaikai, todėl su jais randu daugiau bendros kalbos nei su suaugusiais“, – nusijuokė gydytoja.
Elena L. Bukauskienė yra nominuota „Tautos gydytojo“ rinkimuose. Juos galite rasti čia.
Visgi atrodo, kad vaikų gydytojams tenka nelengva užduotis – suprasti, kur vaikui skauda, kaip jis jaučiasi, nors pats vaikas gali nė nekalbėti. Pašnekovė sako, kad iš šono tokia situacija tikrai gali atrodyti sudėtingai.
„Čia yra labai svarbu patirtis ir tam tikri įgūdžiai, kai apžiūrint sugebi susidraugauti su vaiku, tada pamatai, kur jam gali skaudėti. Manau, čia mokėjimo prieiti prie vaiko klausimas, o ir pats turi būti dar kažkiek vaiku viduje, kad būtų lengviau. Tada daug dalykų išsisprendžia“, – sakė E. L. Bukauskienė.
Gydytoja taip pat atvirai papasakojo, kokios akimirkos jos darbe yra sunkiausios.
„Sunkiausia yra tai, kad vaikai gali labai sunkiai sirgti. Ir tada pradedi kvestionuoti ne tik kodėl taip yra, kas įvyko, kad taip atsitiko, bet ir viską aplink plačiąja prasme. Bet taip yra visiems medicinoje dirbantiems žmonėms – sunkiausia suvokti, kad kartais esi bejėgis prieš ligą ir nieko negali padaryti. Vienintelis dalykas, ką gali padaryti, tai suteikti vaikui komfortą, kad jis gerai jaustųsi, jam neskaudėtų. Tokie atvejai yra patys sudėtingiausi, tada labai skauda ir man pačiai“, – kalbėjo gydytoja.
Ne visada lengva darbe ir bendrą kalbą rasti su tėvais.
„Kartu su vaiko liga ateina ir tėvų panika, nors, žinoma, tai visiškai normalu, kai serga vaikas. Tada negali būti tik vaikų gydytojas – tuo pačiu turi būti ir psichologas, ir psichiatras. Bandai kalbėtis su tėvais, kad ir jiems būtų ramu, kad jie žinotų, kaip gydyti, kada ką daryti“, – sakė E. L. Bukauskienė.
Dirbant tokį darbą gali būti sunku neparsinešti darbo rūpesčių ir emocijų namuose. Gydytoja pasakoja, kad labiausiai jai padeda jos vaikai ir vyras.
„Man labiausiai padeda mano šeima. Kai grįžtu ir apsikabinu vaikus, dalis nerimo ir streso dingsta. Dirbant ilgesnį laiką supranti, kad negali neštis visų emocijų namo ir po truputį išmoksti to nedaryti. Be to, gali padėti ir įvairūs hobiai. Aš mėgstu jodinėti, kepti tortus, fotografuoti, tai kartais labai padeda“, – sakė pašnekovė.
Vaikų ligų gydytojų pirminėje grandyje gali nelikti
Visgi vaikų ligų gydytojų jau neilgai trukus gali nelikti pirminėje grandyje. Dar rugsėjį „Delfi“ rašė, kad gydytojai pediatrai liks tik antrinėje grandyje bei teiks konsultacijas tik su šeimos gydytojo siuntimu. O gimus vaikui, jį registruoti bus galima tik pas šeimos gydytoją.
Išsamų tekstą apie reformą galite rasti čia.
Gydytoja Elena L. Bukauskienė, kaip ir nemažai kitų vaikų ligų gydytojų, tokiai pertvarkai nepritaria. Pašnekovė sako, kad pediatrų buvimas pirminėje grandyje, kaip ir šeimos gydytojų, yra labai svarbus.
„Matome, kad jei pediatrai yra pirminėje grandyje, bent kol vaikui sueina 7 metai, jų sveikatos priežiūros kokybė būna geresnė. Dažnai dėl tokio teiginio šeimos gydytojai įsižeidžia, bet tai yra logiška, nes mes tiesiog ilgiau mokomės vaikų ligas, todėl galime tiksliau atpažinti simptomus ir paskirti gydymą“, – sakė pašnekovė.
Gydytoja tikisi, kad tokia pertvarka bus sustabdyta, nes jai nepritaria daugybė specialistų. Visgi dialogą su sprendimų priėmėjais rasti sunku.
„Jei tokie pokyčiai visgi įvyktų, pediatrai būtų išimti iš pirminės grandies, ir visus vaikus prižiūrėtų tik šeimos gydytojai. Jie, kai reikės, vaikus siųs pas pediatrus konsultacijoms. Kokios bus pasekmės? Užtvindyti priėmimo skyriai ir klestintis privatus sektorius“, – sakė gydytoja.
Vaikų nereikia auginti steriliai
Gydytojos paklausėme ir apie tai, kokioje aplinkoje turėtų būti auginami vaikai, ir ar tiesa, kad viskas turi būti kone sterilu, kad vaikai nesirgtų. Nors dažnai įsivaizduojama, kad vaikams svarbi itin švari aplinka, iš tiesų, yra netgi šiek tiek atvirkščiai.
„Nereikėtų persistengti su dezinfekcija kiekvienos lėkštutės ar kaskart, kai kažkas nukrenta ant žemės. Kai tėvai labai bijo ir nori, kad vaikas kuo mažiau sirgtų, bando kaip įmanoma labiau sumažinti jo sąlytį su virusais ir bakterijomis. Tada viską dezinfekuoja ir izoliuoja vaiką nuo įvairių kontaktų“, – pasakojo gydytoja.
Tačiau tokiu atveju vaiko imunitetas negauna “treniruočių”. Pasak pašnekovės, tikrai ne kiekvienas suvalgytas virusas ar bakterija sukelia ligą – tokiu atveju sirgtume nuolat, mat kasdien į organizmą patenka ligų sukėlėjų.
Vaikystėje sąlytis su virusais ir bakterijomis yra itin svarbus, nes taip kūnas mokosi su jais kovoti.
„O jei nėra treniruojamas, kai jau susiduria iš tiesų, ligos būna daug sunkesnės ir su didesnėmis komplikacijomis. Tokią situaciją matome gana dažnai. Yra senas geras pasakymas – tam, kad vaikas būtų sveikas, visada turi būti šiek tiek nešvarus“, – juokiasi E. L. Bukauskienė.
Tokia sterilumo manija ypač prasidėjo per pandemiją, o tada užsitęsė ir po jos.
„Taip pat dabar matome nemažai įvairių alergijų. Klaidingas mąstymas, kad reikia mažinti sąlytį su alergenais, tada bus mažiau ir alergijų. Bet ne tai lemia alergiją. Atlikta daug tyrimų ir pastebėta, kad vaikai, kurie gyvena kaimeliuose, daug laiko leidžia lauke, šalia gyvūnų, turi mažiau alergijų“, – kalbėjo gydytoja.
Pokalbio pabaigoje gydytojos buvo paklausta, kada iš tiesų reikėtų nebelaukti, ir vežti vaiką į priėmimo skyrių. Pasak pašnekovės, tai priklauso ir nuo vaiko turimų ligų. Tačiau yra ir bendri požymiai, kurie rodo galimą sunkią ligą.
„Kai nenumušame temperatūros su vaistais, kai vaikui sunku kvėpuoti, atsiranda neišnykstantis bėrimas, tinimai, apsunkintas kvėpavimas kažką suvalgius, ūmūs pilvo skausmai, visokios traumos, traukuliai. Bet į viską reikia žiūrėti su sveiku protu. Žinoma, geriausia prieš važiuojant pasitarti su šeimos gydytoju, jei yra jo darbo laikas“, – kalbėjo E. L. Bukauskienė.
