Nedaug trūko, kad netaptų gydytoja
„Nuo mažens žinojau, kad noriu būti gydytoja. Kai stojau į universitetą, mane įkalbėjo pasirinkti bendrąją mediciną. Jau nuo pirmojo kurso labai gailėjausi, kad nepasirinkau vaikų ligų gydytojos srities. Kai mokiausi suaugusiųjų ligas, svarsčiau net mesti mediciną, tuo metu studijavau ir kostiumo dizainą Dailės akademijoje. Buvau stipriai nusivylusi suaugusiųjų medicina, sistema, požiūriu į jaunąją kartą ir galvojau, kad išvis nebebūsiu medike. Buvo nelengva iškęsti mobingą, kad ir kiek būtumei pasišventęs savo profesijai. Tai tikrai nepridėjo jaunam žmogui stiprybės, motyvacijos, entuziazmo, noro mokytis, tobulėti, ieškoti atsakymų, domėtis, o kaip tik – atvirkščiai. Ir nors išlieka stipriausi, labai tikiuosi, kad toks kaip mobingas vis mažiau ras vietos medicinoje, o ilgainiui išvis išnyks“, – tikisi gydytoja.
Kai po 7 pagrindinių studijų metų reikėjo rinktis specialybę, Indrė pasirinko vaikų ligas.
Į klausimą, kodėl jai įdomu būtent vaikų ligos, gydytoja atsako, kad yra rezultato žmogus: „Kitiems labai patinka dirbti su vyresniais pacientais, bet aš turbūt iki kaulų smegenų esu pediatrė, man norėjosi daugiau jausmo savo darbe, dirbti su vaikais, matyti, kaip jie auga, padėti jiems augti sveikiems, gydyti juos, matyti, kaip sveiksta ir ilgai gyvena. Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau pulmonologės specialybę, buvo ta, kad vaikai dažniausiai serga kvėpavimo takų ligomis. Labiausiai norėjau studijuoti vaikų imunologiją, bet tada tokios profesijos nebuvo, vaikų alergologija irgi vėliau atsirado.
Mano mėgstamiausia knyga vaikystėje, kurią skaičiau daugybę kartų, buvo „Įdomioji imunologija“, skaitydavau ir „Vaikų ligas“. Nuo pat studijų metų man buvo svarbu išsiaiškinti, kodėl sergame. Iki šiol tai įdomu, ir mano knyga pavadinta „Kodėl vaikai serga?“, ji – apie imuninę sistemą. Knyga išversta į anglų kalbą, platinama po visą pasaulį.“
Ne ligas reikia gydyti, o užkirsti joms kelią
„Jeigu mes būtume vienodi, tuomet medicina būtų mokslas, o dabar ji yra menas. Prieš 10 metų gyniausi disertaciją, ir dėl to, ką tuomet atradau statistiškai reikšmingo, dabar vos ne gėda, nes tuo metu aš negalėjau paaiškinti kodėl, o mokslas tai jau paaiškino šiandien, pavyzdžiui, kodėl vaikai tampa alergiški, kokie rizikos veiksniai. Atrodo tik dešimt metų praėjo, bet labai stipriai pasikeitė gyvenimas – medicinos tiesos, kurių mes mokėmės, šiandien visiškai kitokios. Pavyzdžiui, nebėra blogųjų bakterijų, anksčiau buvo priimta, kad antibiotikai visada išgelbės, o šiandien kuo mažiau jų vartojame, labiau pasitikime imunine sistema. Mokėmės apie ligas. Visuomet akcentuoju, kad ne ligas reikia gydyti, bet užkirsti joms kelią, padėti vaikui sveikam augti, o ne gydyti jau susirgusį. Jeigu anksčiau žinojome kelis vaistus ir buvo ramu, tai dabar yra tokie dalykai kaip imuninė terapija ir daug kitų. Kuo giliau į organizmą lendame, tuo daugiau atsakome į klausimus ir kartu daugiau klaustukų keliame. Man tai pati įdomiausia specialybė, kokia tik galėtų būti“, – sako gydytoja.
Indrė pastebi, kad, nepaisant to, kaip greitai medicina keičiasi, dar ir šiandien dauguma daktarų yra tarsi užstrigę tam tikrame etape ir nebenori kitaip žiūrėti į sveikatą: „Gaila, bet suprantu, kad galbūt ir aš vyresniame amžiuje neturėsiu jėgų eiti koja kojon su naujovėmis. Bet pažiūrėjusi į tėtį, informacinių technologijų profesorių, kuriam 74 metai ir jis vis dar dėsto universitete, galvočiau, kad man irgi panašiai gali būti [šypsosi, aut. pastaba]. Aš augau tarp mokslininkų: iš vienos pusės labai įdomu, iš kitos – išsilavinimo kriterijai buvo keliami gerokai aukštesni nei tiesiog vaikui, kuris auga ne mokslo žmonių šeimoje. Turbūt tokie jau genai – pačiai įdomu mokslas, tyrimai, atradimai, visuomet aktyviai dalyvauju mokslinėje veikloje.“
Dirbome be atlygio naktimis ir dėkojome už tokią galimybę
Vaikų gydytoja turi tris klinikas, penkias parduotuves, aktyviai dalyvauja tiek įvairiuose projektuose, tiek socialiniuose tinkluose. Į klausimą, kaip viską suspėja, sako, kad viską įmanoma suspėti. Kai turi savo klinikas, nebebudi ligoninėse, tai tikrai gali išsimiegoti, skirti laiko sau.
„Pasitaikė sunkesnių laikų, bet man darbas visada buvo garbė. Jeigu leisdavo dirbti naktimis, budėti, tai dirbdavome be jokio atlyginimo ir dėkodavome, kad turime tokią galimybę, kad galime rezultatų pateikti. Aš pati dirbau labai daug, ir vaikai pametinukai augo, niekad negailėjau savęs. Bet juk kol jaunas esi, viskas kitaip būna – dirbi, nepamiegi vieną kitą naktį, nieko čia baisaus. Šiandieninė karta stokoja atsidavimo darbui. Dabar jaunimas kiek kitoks: jie klausia, kas už tai, sako, kad nedirbs to, ano.
Studentams, kuriems vedu karjeros paskaitas, sakau, kad yra trys tipai studentų, stojančių į mediciną: vieni stoja dėl to, kad nori padėti žmonėms, – tokie ištempia metus, nes tam, kad galėtumei padėti, reikia labai ilgą kelią nueiti, labai daug mokytis, tikrai labai sunku. Antri yra daktarų vaikai – tie, kurie žino mediko gyvenimą, mato, supranta, kas tai yra. Treti – tie, kuriems medicina įdomi kaip mokslas. Mano pačios šeimoje nėra nė vieno mediko, bet man buvo labai įdomu sužinoti kuo daugiau apie žmogų. Yra nerašyta taisyklė, kad jeigu vaikas gabus, jis turi studijuoti teisę arba mediciną. Mano sūnus irgi labai gabus, mokosi Vilniaus licėjuje, bet aš tikrai neverčiu jo rinktis medicinos: jis pats turi rasti kelią, o jei ir pasirinks mediciną, tai viskas puiku. Dukra jau pasirinko psichologiją“, – pasakoja Indrė.
Nemato nieko blogo, jei tėvai ieško atsakymų internete
„Kai buvau jauna daktarė, bandžiau tėvams įrodyti, kad manimi galima pasitikėti. Nesu tokia sena, bet kartais save pagaunu: nebereikia įrodinėti, kad žinau, ką darau ir kodėl vienokius ar kitokius sprendimus priimu. Kartu pastebiu, kaip keičiasi tėvai, ir iš esmės labai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Lietuvoje suvokimas apie sveikatą gerėja. Kadangi aktyviai dalyvauju socialiniuose tinkluose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tai galiu palyginti – ten dauguma tėvų, kurie nesusiję su medicina, išvis nesusigaudo apie savo vaikų sveikatą. Jeigu lygintume, tai jų žinios kaip trečiokų.
Žinau, kad daugumai gydytojų nepatinka, kai tėvai prisiskaito visko internete, patampa „Google“ daktarais. O man kaip tik patinka, kad tėvai bando ieškoti informacijos, domisi ir kad mes galime diskutuoti, palyginti. Galiu pamokyti, ką skaityti, jei suklydo – pataisyti“, – sako vaikų gydytoja.
Pasak Indrės, yra įvairių tipų tėvų: vieni mano, kad jie viską žino, kiti pasitiki 100 proc. gydytoju, treti nori dirbti komandoje, kad kartu augintų sveiką vaiką. Taigi šiandien daktarui reikia gerokai daugiau psichologinių žinių, kad suprastų, ko tėvai nori ir kaip rasti bendrą kalbą.
„Jeigu anksčiau gydytojas liepdavo daryti vienaip ar kitaip, tėvai vykdydavo ir net neklausdavo, kodėl. Dabar jei tiesiog liepčiau, dalis tikrai paklaustų. Dažniausiai pas mane ateina tėvai ir sako, kad štai, vaikui nustatė astmą, bet mes netikime. Puikiai suprantu, kad daktaras, nustatęs astmą, tiesiog neišaiškino, liepė vartoti vaistus ir tiek, – taip atsiranda nepasitikėjimas. Būna, kad vaikui yra raidos sutrikimas, mes jį matome. Kai pasakome tėvams, jie kartais supyksta, kad sveikam vaikui negalią nustatome. Tenka pasakyti, kad galiu būti nepatogi gydytoja ar nepatiks, ką pasakysiu, bet sakau savo nuomonę, sakau, kad įtariu. Yra gydytojų, kurie bijo konflikto, nepasako iškart, paskui būna ir per vėlu.
Daugėja tėvų, kurie ateina antros, trečios nuomonės arba ieško, kol randa gydytoją, kuriuo pasitiki. Mano srityje pasitaiko iššūkių ir dėl vakcinavimo. Kai kurie tėvai iškart būna nusistatę ir sako, kad yra prieš vakcinavimą, vaiko neskiepys. Pasakau, kad jūs ne kovoti atėjote, jūs priimate sprendimus patys, aš galiu tik padėti, bet nepulkite manęs dėl savo sprendimų. Yra tokių, kurie pyksta, tikisi, kad pradėsiu gintis, provokuoja konfliktuoti. Žinau, kad pykčio problema yra susijusi su jų baime, nežinia. Jeigu tėvai manimi pasitiki, tikrai galima surasti bendrą sprendimą, geriausią jų vaikui“, – kasdienes darbo situacijas pasakojo vaikų gydytoja.
Moko mamas būti mamomis, tėčiai užsuka retai
Į klausimą, kiek tėvų ateina su baimėmis, kad jų vaikai nemoka to, ką moka kiti bendraamžiai, gydytoja atsako, kad bėda čia – ne vaikas, o tėvų lenktyniavimas, jog kaimynų, draugų vaikai geriau daro tam tikrus dalykus: „Esmė man atrodo yra ta, kad mamos ir tėčiai vieni palikti auginti vaikus. Nebėra tų patarėjų, ramintojų. Iš mūsų, gydytojų, tikimasi, kad būsime ne tik gydytojos, bet ir mamos, ir močiutės, ir patarėjos, ir psichologės, ir mokytojos. Vieniems tėvams auginti vaikus nėra paprasta, vaikų seneliai irgi darbuose, nepadeda tiek auginti, kiek anksčiau, tokio kaimo, kaip kad būdavo, kai visai vasarai vaiką atiduodavome, irgi nelabai kas turi.
Kai lieka viena mama auginti vaiką arba vyras nuolat dirba, stiprybės reikia dar daugiau. Juolab kai aplinka dviprasmiška: jei vaikas serga, tai tėvai kalti, kad neprižiūri, jei vaikas, būdamas 5 metų, nerašo, tai vėlgi kažkas negerai, nes štai kiti skaito nuo ketverių. Mūsų, gydytojų, vaikai išvis negali sirgti. Reikia turėti išties nemažai stiprybės, kad atsikirstum. Niekas neišmokė būti mama. Visi tikisi, kad mama pagimdė vaikelį ir viską žinos, mokės. Taip nėra. Ateina mamos pas gydytoją ne tik vaikelio parodyti, bet ir pasitikrinti, ar teisingai elgiasi, o mes ir mokome, kaip maitinti, kaip rengti, kaip maudyti, kada į lauką eiti. Kartais jaučiuosi ne kaip gydytoja, o kaip mama, mokanti jauną mamą prižiūrėti vaiką.“
Paklausus, visgi su kuo lengviau dirbti – su vaikais ar su tėvais, gydytoja atsako, kad su vaikais nėra jokių problemų: „Kartais juokauju, kad mano DNR užkoduota, jog negalima pykti ant vaikų. Aš visiškai ant jų nepykstu. Jeigu dūksta, tai tegul, tai yra vaikystė, leiskime jiems būti vaikais. Aš ir mamas raminu, kai jos liepia ramiai vaikams sėdėti kabinete, sakau, tegu tik jie žaidžia, jie – vaikai. Aš ant jų išvis nepykstu, vaikai yra nuostabūs, o štai su mamom, būna, reikia kantrybės [šypsosi, aut. pastaba].
Ar ateina tėčių? Labai džiaugiuosi, kad nors vienas iš 100 ateina tėtis, kuris ką nors nusimano, nes dažniausiai tėčiai ateina su mamos žinute daktarui. Paprastai ko tėčių paklausi, to negausi, vis reikia mamoms skambinti [juokiasi, aut. pastaba]. Dažnai tėčiai teisinasi, kad jie dirba, negali visko žinoti. Žinoma, yra tėčių, kurie tikrai domisi, ir jų kažkiek daugėja, bet iš esmės ateina mamos. Žinau: jeigu atėjo tėtis su vaiku, tai reiks daugiau spėlioti, kas vaikui atsitiko, kad normaliai surinktum ligos istoriją. Klausiu tėčio: davėte vaistų, kokių? Sako: o ką aš žinau, klauskite žmonos. Tai jei vaiką atlydėjo tėtis, kuris nieko nežino apie šio sveikatą, konsultacija nebus kokybiška.“
Karantinas turi pasekmių, auga sveikų ligonių karta
Paklausus, kokių vaikų ligų daugėja pastaruoju metu, gydytoja sako, kad karantinas visgi paliko pasekmių, tą rodo ir moksliniai straipsniai. Ne dėl pačios COVID-19 ligos, kuomet būna ilgas pokovidinis sindromas, bet apie tai, kad dvejus metus nedirbant imuninė sistema pakito.
„Vaikų sergamumas šiandien ir didesnis, ir kitoks. Apie dabartinius vaikus sakau, kad auga sveikų ligonių karta. Vaikui skauda, yra simptomų, o ligos neranda. Reikia pas daug specialistų apsilankyti, kad pavyktų sudėti dėlionę, kokia tai liga. Po karantino vaikų imuninės sistemos ne laiku atpažįsta bakterijas, labai daug užsitęsusių kosulių, slogų, kai net antibiotikai nepadeda. Karantino metu per daug viskas buvo išdezinfekuota. Tyrimai parodė, kad tai lėmė dažniau kilti imunines ligas, ypač alergijas, astmas. Yra atliktas tyrimas, – paaiškėjo, kad besilaukiančių moterų, kurios tuo metu paniškai dezinfekuodavo rankas, vaikai astma serga gerokai dažniau. Kartais sakome, kad per švariai gyvename, bet aš visada paklausiu, ar per švariai, ar per daug chemikalų aplinkoje, kurie dezinfekuoja viską, kas natūralu“, – sako Indrė.
Dirbti padeda asmeninė motinystės patirtis ir nuolatinis tobulėjimas
Paklausus, kiek įsimena vaikų istorijas, gydytoja įvardija du etapus: „Kai dirbau ligoninėse, tai atsimindavau onkologinius, graudžius mirties atvejus, kuomet nė vienas gydytojas neužmiršta, jei prie to tenka prisiliesti. Kai dirbu ambulatorinėje klinikoje, tai gera matyti, kaip vaikai auga, aišku, kartu senstu ir pati [šypsosi, aut. pastaba]. Atsineša jauni tėvai naujagimį, pereiname kartu pagrindines vaikystės ligas, paskui jų mažėja, bet vis tiek užsuka aplankyti. Kai matai ne tik vaiko gyvenimą, bet ir jo augančius brolius, seseris, tampi šeimos dalimi. Tas yra gražu, prasminga, jautru. Aišku, būna ir krizių, kai bandai palaikyti, patarti, būna ir linksmų momentų. Kartais vaikai parduotuvėje mane pamatę šaukia: „Daktare Indre, man koją skauda.“ Nes juk kažką turi skaudėti, kai gydytoją pamatai [juokiasi, aut. pastaba].
Būna skaudu, kai tėvų lūkesčių nepateisini, ko nors nespėji. Dirbu per tris miestus, tai pacientų šimtai ir neįmanoma visiems įtikti, bet darau viską, ką galiu, stengiuosi, kad mano mažieji pacientai būtų sveiki ir kuo mažiau pas mane lankytųsi [šypsosi, aut. pastaba]. Man užvis gražiausia, kai vaikai auga sveiki; sakiau, jei dirbsiu tuomet, kai dabartiniai vaikai atsives savo vaikus, vadinasi savo tikslą būsiu pasiekusi – užauginusi kartą.“
Vaikų gydytoja Indrė sako labai asmeniškai priimanti nesėkmes, nors bando išmokti į tai taip jautriai nereaguoti, o štai ko nepriima, tai blogų komentarų socialinėje erdvėje: „Jeigu darbe būna mano kaltė, o aš dažniausiai save kaltinu, nors galbūt ir ne mano ji, tai ir pati dirbu su specialistais, kaip neįklimpti į savigraužą, kuri niekur neveda. Tos klaidos nebūna baisios, tarkim, laiku nepaskambinau ar vaikui virusinė infekcija komplikavosi į bakteriją, tada jau graužiuosi, kad galėjau padėti išvengti antibiotikų. Mokausi per ilgai negalvoti apie tai – 5–10 minučių ir stengiuosi paleisti mintis, nes kitaip dieną naktį galvosiu ir jaudinsiuosi. Manau, nėra labai blogai, jeigu man dar rūpi, vadinasi esu gana gera daktarė [šypsosi, aut. pastaba].
Į klausimą, kokių, be empatijos, žmogiškų savybių turi turėti vaikų gydytojas, daktarė atsako, kad kai kurie kolegos gali supykti dėl to, ką pasakys, bet jeigu esi mama, tai kitą mamą gali suprasti geriau negu tik iš vadovėlių, nes turi patirties.
„Žinau, kad kiti pediatrai sako: nors ir neturiu vaikų, esu geras gydytojas. Taip, gali būti puikus specialistas, bet man pačiai tai labai padeda, nes aš per savo motinystės patirtį galiu patarti daugiau. Ir kai pasakau, kad ir mano vaikams taip buvo, tai pasitikėjimo, jog gydytojas turi ir asmeninės patirties augindamas vaikus, daugiau suteikia. Bet svarbiausia savybė yra noras nuolat tobulėti ir kad tuo tikėtų tėvai. Galbūt pasitikėjimą manimi skatina ir socialiniai tinklai, juose aš aktyviai dalyvauju, – tai rodo, kad nuolat domiuosi, tobulėju, kad nestoviu vietoje. Be abejo, dar kas labai svarbu gydytojui, tai išmokti kalbėti lietuviškai. Kai 16 metų mokaisi mokslo kalbos, tenka įdėti pastangų mokantis ją išversti į žmogiškąją kalbą“, – juokiasi Indrė.
Tūkstančiams sekėjų kalba ir nepatogiomis temomis
Vaikų gydytoja pradėjo rašyti savo tinklaraštį internete prieš 8–9 metus, turėjo savo tinklalapį. Tuomet pradėjo rašyti į „Facebook“, jos paskyra – „Kasdieniai gydytojos užrašai“, ir prieš 5–6 metus, kai Vilniuje atsidarė klinika, ją įkalbėjo, kad reikia turėti „Instragramo“ paskyrą ir ten skleisti informaciją. „Aš tuomet dar pagalvojau, kad ir taip laiko neturiu, o čia dar tiek jo atims. Bet atostogų metu parašiau vieną, kitą tekstą, žiūriu, pradėjo tūkstančiais sekėjų daugėti, supratau, kad to reikia, jaučiuosi naudinga patardama tėvams, norintiems auginti sveikus vaikus“, – nuoširdžiai džiaugiasi gydytoja.
„Būti socialiniuose tinkluose – darbas. Nėra taip, kad atsisėdai ir parašei ar nufilmavai, ką valgai arba ką veiki dienomis. Nesu nei maisto tinklaraštininkė, nei gyvenimo būdo influencerė. Tai – nuolatinis galvojimas, kaip padėti tėvams auginti savo vaikus sveikus. Visų tėvų konsultuoti gyvai negaliu, bet šiose platformose galiu patarti, kad atkreiptų dėmesį, išgirstų, kad galbūt supyktų, bet paskui suprastų, jog buvau teisi.
Žinau, kad ne tik tėvai mane seka, bet ir kiti gydytojai, jauni – taip pat. Visuomet jaučiu atsakomybę už tai, ką kalbu ir ką rašau. Ypač jauni gydytojai, būna, pasiima mano žinias, taiko jas savo praktikoje. Tai vienas iš būdų pasiekti juos. Tad išties nėra lengva, reikia ir temas surasti, ir joms pasiruošti, ir tinkamą žinutę perduoti. Bet aš tai priimu kaip darbą. Mūsų ir klinikų vizija – kiekvienas pasaulio vaikas nusipelnė geriausios sveikatos priežiūros, tą ir darome visais kanalais, kad pasiektų kuo įmanoma daugiau tėvų, o per juos – ir vaikus“, – sako vaikų gydytoja.
Į klausimą, kaip randa įdomių temų, dėl kurių tie tūkstančiai žmonių seką ją, kaip gydytoją, Indrė atsako, kad yra patogios temos, populiarios ir nepatogios: „Kalbėdama patogiomis temomis stengiuosi kartu būti ir nepopuliari. Pakalbu nepatogia arba ne tokia įdomia, arba ta, kuri skaudina. Bandau surasti balansą. Kalbu sezoninėmis aktualiomis temomis, kuomet ligos yra standartinės, bet atsiranda jautrių temų, kurių nebijau paliesti. Taip, būnu „sumalama“ kai kurių mamų, kodėl apie tai kalbu.
Tarkime, kai sako, kad iš vaiko sveikatos labai matyti, jog šeimoje vyksta skyrybos. Tai ir rašau: mieli tėveliai, nustokite vienas kitam keršyti už savo neįvykdytus lūkesčius, sugriuvusias viltis per savo vaikus. Vaikas nekaltas dėl to, vaikui reikalingi abu – mama ir tėtis. Kita tema, kad vaikais labai naudojamasi, jie kaltinami, jog serga, jog tėvai negali dirbti. Kaip pavyzdys – daug mamų socialiniuose tinkluose nori būti gražios, tobulos, ir jų vaikai turi būti idealūs, nesvarbu, kad tas vaikas galbūt visą naktį verkė, nes serga. Turime suprasti, kas yra motinystė, ir atsakingai auginti vaikus. Dar pakalbu apie nutukimą ir mitybą. Kviečiu netoleruoti nutukimo, nes tai yra liga, ją reikia gydyti, o ne toleruoti. Tuomet mamos labai pyksta. Bet aš atkreipiu dėmesį ten, kur, manau, kad reiktų.“
Indrė neseniai dalyvavo tarptautiniame projekte, kur buvo įtraukta į gydytojų influencerių darbo grupes visame pasaulyje. „Projekto tikslas – kad mes, gydytojai nuomonės formuotojai, kalbėtume mokslu pagrįstas tiesas, nes šiandien socialinėje erdvėje labai daug reklaminių pasisakymų, kurie toli gražu ne visada būna teisingi. Buvo tema, kaip komunikuoti kriziniu laikotarpiu – COVID-19, vakcinacijos, karų metu. Reikia jausti atsakomybę skleisti teisybę, o ji būna pagrįsta tik mokslu. Negalima kalbėti bet kaip, bet ką.
Kviečia pasikonsultuoti prieš perkant vaikams maisto papildus ir papildyti savo darbo kalendorių
Į klausimą, kaip atskirti tikrą informaciją nuo netikros, vaikų gydytoja atsako, kad jei daktaras parašė „Instagrame“, kad jis daktaras, tai ji nemano, jog šis kuo nors gali būti blogas ar neteisus: „Medicina yra menas, mes galime nesutikti vieni su kitais, mūsų patirtys skiriasi. Aš jaučiuosi vos ne vyriausia tarp tų jaunų gydytojų influencerių [juokiasi, aut. pastaba]. Matau jų jaunatvišką maksimalizmą, teisybės ieškojimą, – ir aš tokia buvau, nėra dėl ko pykti, ant manęs gal kas ir pyksta. Bet imame ir kalbamės, kiekvienas turime savo sritį.
Didesnė problema, kai ne medikai reklamuoja tam tikrus produktus, tarkime, kad ir paprasčiausius maisto papildus, žada, kad jūs tik gerkite, tada gražūs ir sveiki būsite. Negalima taip žaisti su sveikata, ypač vaikų. Jei manote, kad vaikui reikia papildų, aš visada įtikinsiu, kad nereikia, nes visų pirma būtina tiksliai žinoti, ko jam trūksta. Palikime tokias rekomendacijas medikams – tiems, kurie nusimano, ką kalba. Reklamuotojai gali kalbėti, ką nori, bet tie, kurie žiūri, kartais turėtų susimąstyti, ar tikrai tai tiesa, užduoti sau klausimą, kokio rezultato vaikui norite. Suaugę gali bet ką daryti, jie sąmoningi, bet ar tikrai vaikui reikia pirkti papildus tik dėl to, kad kažkas pasakė, jog jis bus sveikas ir gražus? Kaip vaikų gydytoja atsakau, kad tikrai ne.“
Paklausus, kaip atsipalaiduoja ir įgauna naujų jėgų atlikti tokį kiekį darbų, Indrė sako, kad daug metų gyvenusi žadėdama, kad eis sportuoti, kad sau skirs laiko, tai dabar su savimi sutarusi, jog rūpinimasis savimi irgi yra darbas. Kadangi yra darboholikė, tai visas procedūras, kurios privalomos, įsirašo į darbo kalendorių kaip darbą. Ar tai būtų veido masažas, ar kirpykla, ar sporto klubas, ar apsilankymas pas kinezaterapeutą, ar tas pats knygos skaitymas – viskas įrašoma lygiai taip pat, kaip bet kuris susitikimas, į kurį privalo eiti.
„Man šis metodas labai pasiteisino: atsirado ne tik daugiau laiko sau, bet, svarbiausia, savo vaikams ir bendroms veikloms kartu, dėl ko visada labai džiaugiuosi. Pabandykite ir Jūs, tikrai nepasigailėsite!“ – šypsosi vaikų gydytoja Indrė.
