Kaip tiriamos širdies kraujagyslės?
„Turime patekti į širdį maitinančias arterijas. Dažniausiai pasirenkame ranką – 95 proc. atvejų patenkame per dešinę, kartais – per kairę. Senesnis, vis mažiau naudojamas kelias – per koją.
Anksčiau poodinės adatos įterpimo įtaisai buvo stambesni. Laiku bėgant jie technologiškai pasikeitė, suplonėjo. Taip pat pasikeitė ir kateteriai. Galimybė įvesti vamzdelį per ranką, o ne tik per kojos kirkšnį, padeda sumažinti ir galimų komplikacijų bei didesnio kraujavimo riziką“, – apie procedūrą operacinėje pasakojo Klaipėdos universiteto ligoninės filialo „Jūrininkų ligoninė“ Širdies ir kraujagyslių radiologijos skyriaus gydytojas, intervencinis kardiologas Andrej Pileckij.
Patekus į paciento širdies arterijas, leidžiama speciali kontrastinė medžiaga ir rentgeno pagalba vertinamas kraujagyslių praeinamumas. Tai gydytojams padeda suprasti, ar nėra susiaurėjimų.
Įprastai tokia procedūra trunka apie 15 min., jeigu nėra nesklandumų, apsunkinančių praėjimą.
Per dešimtmetį pasikeitė ne tik adatos įterpimo įtaisai bei kateteriai, bet ir tai, kad pacientas dabar tokios procedūros metu išlieka sąmoningu. Taigi gydytojai labai aktualią informaciją apie savijautą gauna ne tik stebėdami monitorių ar kardiogramą, bet ir tiesiai iš paciento.
Tokios procedūros, kaip ši, yra dažnos. Juk Lietuva yra tarp pirmaujančių šalių Europoje pagal sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis ir mirštamumą nuo infarkto.
„Intervencinių koronarinių diagnostinių ir gydomųjų procedūrų kiekis drastiškai nedidėja, bet išlieka aukštas. Pvz., mūsų ligoninėje „sutaisytų“ kraujagyslių kiekis yra apie 1800 per metus, o diagnostinių procedūrų atliekama apie 5 tūkst.“, – sakė A. Pileckij.
Stentavimas galimas ne visada
Jeigu nustatoma, kad kraujagyslės susiaurėjusios, neretai atliekama stentavimo procedūra. Tiesa, pasak gydytojo, kartais stento įvedimas yra negalimas.
„Pagrindinės stento įvedimo kliūtys yra dvi: mechaninės ir klinikinės.
Tipinis mechaninės kliūties pavyzdys – kalcinozė, kuomet susiaurėjimas yra toks kietas, kad reikia labai didelių mechaninių pastangų ir priemonių stentui įvesti. Aišku, susiduriama ir su kitais sunkumais, tokiais kaip žymus kraujagyslių vingiuotumas, anatominiai ypatumai.
Kartais širdies kraujagyslių aterosklerozinis pažeidimas būna taip išplitęs, kad žymiai racionalesnis sprendimas yra pasiūlyti šuntavimo operaciją. Tokiu būdu stentavimas nebūtų taikomas dėl klinikinių priežasčių.
Tobulėjant stentavimo erai, ne kartą kildavo klausimas, ar kardiochirurgai dar bus reikalingi. Laikui bėgant tapo aišku, kad komandinis darbas išlieka. Nemažai pacientų nukreipiame pas kardiochirurgus, nes jeigu pacientas turi išplitusį širdies kraujagyslių pažeidimą ar kitų apsunkinančių rizikos veiksnių, tokių kaip cukraligė, jam geriau sekasi po šuntavimo operacijos.
Jeigu nėra galimybės atlikti stentavimo procedūros arba šuntavimo operacijos, tenka apsiriboti tik medikamentiniu gydymu. Šiais laikais medikamentinis gydymas turi vis daugiau galimybių, plačiau taikomas ir rezultatai gana neblogi, ypač kalbant apie stabilios krūtinės anginos gydymą. Vis dėlto, ūminių koronarinių sindromų kontekste, intervencinis perkateterinis gydymas išlieka „numeris vienas“, – paaiškino intervencinis kardiologas A. Pileckij.
Gaisro gesinimas
Pasak pašnekovo, tikėtina, kad stentavimų ilgainiui mažės, nes, kaip rodo dideli pastarųjų metų klinikiniai tyrimai, gydant stabilią krūtinės anginą labai gerų rezultatų pasiekiama gydymu vaistais, o kartais stento įdėjimas nepadaro ryškaus teigiamo pokyčio.
Kaip pastebėjo gydytojas A. Pileckij, tarp pacientų labai gajus mitas, kad stento įvedimas į kraujagysles ir yra vienintelis, ir pagrindinis gydymas.
„Stentas yra tik gaisrų gesinimas ir pasekmių šalinimas. Tam tikrais atvejais, pvz. ūminio miokardo infarkto atveju, tai neabejotinai gyvybę gelbstinti procedūra. Bet pati liga, kuri vadinasi ateroskleroze, niekur dėl to nedingsta. Ji gydoma vaistais ir prevencija. Labai svarbus gyvenimo būdas“, – teigė intervencinis kardiologas A. Pileckij.
Paklausus, kas būtų, jeigu tų „gaisrų“ nepavyktų užgesinti, tai yra, jeigu laiku nebūtų įvestas stentas, Klaipėdos universiteto ligoninės filialo „Jūrininkų ligoninė“ Širdies ir kraujagyslių radiologijos skyriaus gydytojas kardiologas Romualdas Mačiūnas atsakė, kad viena iš komplikacijų yra mirtis.
„Dažniau įvyksta infarktas su tuo susijusiomis komplikacijomis. Po to dažnai išsivysto vienokio ar kitokio laipsnio širdies nepakankamumas, o jo simptomas – fizinio aktyvumo sumažėjimas, dusulys. Tai yra, pasikeičia žmogaus fizinės galimybės kasdieninėje veikloje, tokiuose paprastuose dalykuose, kaip nuėjimas į parduotuvę arba užlipimas į 1–2 aukštą. Jeigu buvo labai didelis infarktas, kitiems – ir esant dideliam širdies nepakankamumui, net iki tualeto nueiti būna iššūkis“, – pastebėjo gydytojas R. Mačiūnas.
Pavojinga liga simptomų neturi
Blogiausia, kad aterosklerozė, kaip sakė gydytojas R. Mačiūnas, simptomų neturi. Simptomai pasireiškia tik ligai jau pažengus, atsiradus komplikacijoms, kai išsivysto krūtinės angina.
„Tipiški krūtinės simptomai yra skausmas už krūtinkaulio, kairėje pusėje, gali plisti iki kaklo, į mentę, kairę ranką. Skausmą provokuoja fizinis krūvis, padidintas spaudimas, emocinis krūvis. Atsiranda ir dusulys, oro trūkumas lipant laiptais“, – vardijo kardiologas R. Mačiūnas.
Jam antrino kolega A. Pileckij: „Tame ir problema, kad ta liga neskauda. Baisiausios ir pavojingiausios ligos yra tos, kurios neskauda, todėl nepriverčia paciento reaguoti, susimąstyti ir imtis veiksnių. Tada liga gali progresuoti 10–14 metų, kol nepasireiškia simptomai. Kol kas šiuolaikinė medicina neturi galimybės pašalinti pasekmių, gali tik jas sustabdyti“.
Pastebėti ligą laiku padeda prevencija.
„Viskas prasideda nuo anamnezės rinkimo apie turimas ligas: hipertenziją, cukrinį diabetą, inkstų ligas, taip pat nuo tokių veiksnių, kaip antsvoris, kraujospūdis, rūkymas, fizinis aktyvumas, cholesterolis, įvertinimo. Pagal tai kiekvienas pacientas priskiriamas mažos, vidutinės ir didelės rizikos grupei. Nuo to priklauso tolimesnis jo sekimas ir kiekvieno rizikos veiksnio korekcija, norint, kad liga sustotų“, – paaiškino gydytojas R. Mačiūnas.
Širdies vožtuvus pakeičia be atviros chirurgijos
Ir nors, kaip sakė gydytojas A. Pileckij, vis dar nemažai pacientų nukreipiami pas kardiochirurgus, Klaipėdos universiteto ligoninės filale „Jūrininkų ligoninė“ vis dažniau apsieinama be atviros širdies chirurgijos. Ją keičia perkateterinės širdies struktūrinių ligų gydymo procedūros.
Viena problema, kurią KUL medikai sėkmingai sprendžia mažai invaziniu būdu – seniai uždarytų širdies kraujagyslių perkateterinis taisymas.
„Kai kraujagyslė būna uždaryta daug metų – kartais tai būna ir daugiau nei 5 metai – sutaisyti ją, nepažeidžiant pačios struktūros, būna gana sudėtinga. Yra didžiulis iššūkis tai padaryti. Tai imlus laikui, priemonėms, technologijoms ir pacientų kantrybei dalykas. Kartais procedūra užtrunka 3–4 val., bet rezultatai yra geri. Šiuo metu apie 80–90 proc. tokių procedūrų atliekame sėkmingai, kas atitinka geriausių Europos centrų praktiką“, – pasidžiaugė A. Pileckij.
Neretai vyresni nei 80 metų pacientai susiduria su aortos vožtuvo susiaurėjimu. Tokio amžiaus grupės pacientams atvira chirurgija paprastai kelia didelę riziką. Laimė, dabar įmanomas ir perkateterinis širdies vožtuvo implantavimas, tai yra, naują vožtuvą galima implantuoti per kirkšnies arteriją. Vien KUL filiale „Jūrininkų ligoninė“ tokių procedūrų kasmet padaroma apie 50–60, o rezultatai, kaip sakė gydytojas A. Pileckij, yra labai geri.
Taip pat Klaipėdos universiteto ligoninėje jau kelerius metus atliekami perkateteriniai prieširdžių pertvaros defekto uždarymai. Toks gydymo būdas taikomas, kuomet yra likusi neužakusi prieširdžio „skylutė“. Prieširdžių pertvaros defektas – dažnai pasitaikanti įgimta širdies yda ir tam tikrais atvejais gali tapti galvos smegenų insulto priežastimi.
Keli miokardo infarkto rizikos veiksniai
KUL medikai gali pasidžiaugti ir geru miokardo infarktu sergančių pacientų 30 dienų mirštamumo rodikliu. Tai yra, kada žmogus suserga infarktu, jo rizika mirti ar turėti kitą komplikaciją yra ryškiai didesnė. Nuo to, koks gydymas suteikiamas priėmimo skyriuje, reanimacijoje, nuo intervencijos – priklauso ir paciento išgyvenamumas. Priėmus ne tokius gerus sprendimus, tikimybė pacientui būti sveikesniam, labiau atsistatyti po infarkto ir išgyventi, sumažėja.
O kas lemia, kad lietuviai taip dažnai serga ir miokardo infarktu? Gal jam užkardyti kelią padėtų sveikesnis gyvenimo būdas?
„Nebūtinai, – sakė R. Mačiūnas. – Yra keli rizikos faktoriai, kodėl įvyksta infarktas: rūkymas, hipertenzija, inkstų ligos, cholesterolis, šeiminė anamnezė. Tie visi deriniai susideda į ligą ir tas derinys gali būti skirtingas.
Tam tikrus rizikos veiksnius – fizinį aktyvumą, mitybą – mes galime kontroliuoti, bet ligos visiškai neeliminuosime.
Jeigu liga nulemta genetiškai, žmogus turi genetinę predispoziciją, koreguodami tuos veiksnius mes galime tik ligą atitolinti, arba, jeigu ji pasireikš, bus gerokai mažesnė. Jeigu tam žmogui, turinčiam genetinę predizpoziciją, infarktas įvyktų sulaukus 50 metų, tai koreguojant rizikos veiksnius jis pasireikštų sulaukus 60 metų ar šiek tiek vėliau. Tokia yra prevencijos nauda.
Mes ligą ne visada galime visiškai sustabdyti, bet galime atitolinti ir paretinti, sulėtinti ar sumažinti susijusias pasekmes“.
