„Turbūt jau nuo 5 klasės aš neįsivaizdavau savęs kitame vaidmenyje, kaip gydytojo ar slaugytojo“, – portalui „Delfi“ pasakojo P. Uksas.
Taigi net ir stoti ruošėsi tik į mediciną, padavė dokumentus ir į Vilnius universiteto Medicinos fakultetą, ir į Kauno medicinos universitetą, dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Įstojo į Vilniaus universitetą.
„Tiesą sakant, jeigu būčiau neįstojęs į mediciną, tai klausimas, kur dar būčiau įstojęs. Nes net nelaikiau nei užsienio kalbos, nei kitų abitūros egzaminų, kurių nereikėjo stojant į mediciną“, – prisiminė P. Uksas, tapęs vienu pirmųjų Lietuvoje skubiosios medicinos gydytoju.
Tuo metu, kai jis studijavo, ši specialybė tik susikūrė. Pirmieji skubiosios pagalbos rezidentūrą baigė vos keturiese ir, kaip sakė pašnekovas, jau besimokydami aiškinosi, kokia tai specialybė ir su kuo ji „valgoma“.
Dabar gydytojas P. Uksas jau aiškiai gali pasakyti, kokia jo darbo specifika.
Gydytojas yra mėgstamas pacientų. Ne veltui jis buvo nominuotas portalo „Delfi“ organizuotose „Tautos gydytojo“ rinkimuose. Nominuoti savo mėgstamus medikus, vaistininkus ar gydymo įstaigas ir už juos balsuoti „Tautos gydytojo“ rinkimuose galite čia.
Apie pasirinktą kelią ir darbą P. Uksu kalbėjomės prieš pat Naujuosius metus, kai Skubios pagalbos skyriuose – pats didžiausias darbymetis.
Specialybė susikūrė prieš pat rezidentūros studijas
Skubiosios medicinos gydytojo specialybė Lietuvoje – palyginti nauja.
„Kai mokiausi, skubios medicinos specialybės apskritai dar nebuvo. Ji atsirado būtent tada, kai baigiau 6-ą kursą, prieš pat motyvacinius pokalbius.
Mano laiku buvo galima rinktis iš dviejų tokių pokalbių. Vienas buvo aneseteziologija-reanimatologija ir tuo metu atsirado nauja specialybė Vilniaus universitete – skubioji medicina. Ji atsirado mums jau pateikus prašymus rinktis anesteziologiją-reanimatologiją ir turėjome vos kelias dienas apsispręsti, ar nenorime pakeisti prašymus į naują specialybę. Aš pakeičiau ir vietoje reanimacijos į pirmą vietą įrašiau skubiąją mediciną. Mano balai buvo pakankamai geri, gerai praėjo pokalbis ir įstojau į šią specialybę. Vilniaus universitete kartu su dar trims kolegomis buvome pirmieji, pradėję šią specialybę studijuoti“, – sakė gydytojas P. Uksas.
Jis tikina nė karto nesigailėjęs tokio sprendimo, nes jam teko džiaugsmas pačiam prisidėti prie šios specialybės kūrimo Lietuvoje. Kadangi viskas buvo nauja, su anuometiniais rezidentais tardavosi ir patys dėstytojai, ciklų vadovai, kaip, ką ruošti.
„Tuo metu dar niekam nebuvo aišku, kokia tai specialybė, su kuo ji „valgoma“, ką darysime, kai pabaigsime, kaip save įsivaizduojame. Nemažai laiko mes skyrėme ir patys kurdami tą specialybę, prisistatinėdami, kas mes esame tokie, ką mes veiksime, kai „užaugsime“.
Taip po truputį tai išsirutuliojo į tą specialybę, kuri visai žydi“, – džiaugėsi gydytojas.
Dirba taip, kad gyvybės gelbėti neprireiktų
Dabar skubios medicinos studijas pasirinkusių, kuriuos ruošia ir Vilniaus, ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetai, skaičius jau artėja link šimto.
Tiesa, būsimieji P. Ukso kolegos dažnai skubios pagalbos gydytojo darbą įsivaizduoja romatizuotai.
Jis pasakojo, kad per motyvacinius pokalbius su mediciną baigusiais asmenimis, arba bendraujant su tais, kurie pradeda dirbti skubiosios pagalbos gydytojais rezidentais, paklausus, į ką, jų manymu, ši specialybė yra labiausiai panaši, dauguma įsivaizduoja, kad darbas daugiau susijęs su intensyvia terapija ir reanimacija, kai tenka lėkti pas pacientus, juos gaivinti, intubuoti lauko sąlygomis, daryti kažkokias labai sudėtingas, gyvybę gelbstinčias manipuliacijas.
„Iš tikrųjų tokie pacientai Skubios pagalbos skyriuje sudaro tik iki 10 proc. viso srauto. Visa kita yra arba tos pačios standartinės, kartais sudėtingesnės, kartais lengvesnės traumos, arba pilvo skausmai, galvos svaigimai, bendri silpnumai, karščiavimai, kosuliai, vėmimai, pykinimai ir taip toliau. Tai yra daugiau skubi išplėstinė šeimos medicina, negu kritinių būklių medicina, bet, aišku, įskaitant ir kritines būkles.
Skirtumas yra tik tas, kad tų kritinių būklių nėra tiek daug, kiek iš pat pradžių šią specialybę pasirinkę žmonės gali įsivaizduoti. Nėra taip, kad jie vien gyvybes gelbės.
Mes skubiojoje pagalboje tam ir dirbame, kad nereikėtų gelbėti gyvybių, atpažintume kritines būkles ir neleistume joms komplikuotis, progresuoti, nereikėtų to paciento po 2–3 dienų gaivinti.
Ankstyva, prevencinė diagnostika yra visas skubios pagalbos žavesys“, – neabejojo gydytojas P. Uksas.
Kam pagalba teikiama pirmiausiai?
Jeigu gydytojai rezidentai įsivaizduoja, kad tapę skubiosios pagalbos gydytojais daugiausiai dirbs su kritinėmis būklėmis, pacientai neretai priešingai – į Skubios pagalbos skyrių žiūri vos ne kaip į polikliniką, ir važiuoja čia toli gražu ne visada, kai skubi pagalba reikalinga.
Dėl to pacientai skirstomi į penkias kategorijas pagal būklės sudėtingumą – penktos kategorijos pagalbos laukia ilgiausiai, tuo metu pirmos gelbėjami nedelsiant.
„Pvz., jeigu pagal gyvybinius parametrus yra labai aukštas arba labai žemas pulsas, labai žemas spaudimas, blogas deguonies įsotinimas, automatiškai nusprendžiama, kad tokie pacientai yra kritinės būklės ir turi keliauti į reanimacinę palatą. Jiems pagalba turi būti teikiama neatidėliotinai – per pirmas minutes, pirmas akimirkas.
Yra kitos kritinės būklės, tokios, kaip krūtinės skausmas, būdingas miokardo infarktui, su EKG pokyčiais. Vėlgi tokie pacientai gauna „žalią“ koridorių, kad pavyktų kaip įmanoma greičiau patekti pas gydytoją, kad juos įvertintų ir priimtų skubesnį sprendimą vežti į Rentgeno chirurgijos operacinę atkimšti kraujagyslę.
Svarbios ir sunkios politraumos pagal įvykio mechanizmą. Tarkime, kai eismo įvykio metu buvo didelis greitis ir žmogus iškrito pro langą, nepaisant to, kad pacientas gali būti visiškai sąmoningas, jam vis tiek bus nedelsiant skiriamas žymiai didesnis dėmesys, negu žmogui, kuris patyrė traumą, kai ėjo ir pasisuko čiurną.
Vertinami ir lūžiai, jų morfologija – atviras, uždaras, kraujuojantis, nekraujuojantis, su dislokacija, be dislokacijos – jie gauna savo skirtingas kategorijas Skubios pagalbos skyriuje.
Būna ir taip, kad trauma patirta prieš mėnesį, bet vis dar skauda ir žmogus atėjo pasitikrinti. Čia jau nebėra skubios pagalbos, tik lėtinis skausmas, nediagnozuota liga. Arba būna, kad žmogui reikia antros nuomonės. Tokie pacientai neatitinka būtinosios pagalbos kriterijų ir jie iš principo lauks ilgiau, kol teiksime pagalbą sunkesniems.
Dažniausiai skundus mes gauname būtent iš tų žmonių, kurie neatitinka skubios pagalbos kriterijų, bet gali daug vaikščioti, daug rėkti, daug rašyti, daug piktintis, nes turi tam sveikatos.
Aš suprantu, kad kiekvienam jo paties ar jo artimojo būklė yra pati svarbiausia, bet jie nemato visumos tų pacientų, kurie irgi laukia ir, deja, negali tiek laukti, kiek tie, kuriems skauda mėnesį“, – paaiškino medikas.
Ir nors skundų dėl greitai nesuteiktos pagalbos būna, padėkų medikai sulaukia daugiau.
„Per praėjusius visus metus turėjome 25 skundus, iš kurių buvo 5 išties reikėjo nagrinėti, nes galėjo būti padarytos klaidos, bet nė vienas nepasitvirtino – visi buvo emocinio pobūdžio. Padėkų gavome 39. Padėkų yra šiek tiek daugiau negu skundų, bet, nors padėkos tą dieną motyvuoja, analizuojame skundus: ar viskas buvo padaryta teisingai, laiku, ar taikytos tinkamos ir laiku priemonės.
Mano skyriuje daugiau gauname nepasitenkinimo, kad žmogus ilgai laukė, bet nurodoma, kad po to priėmė, sutvarkė ir viskas gerai baigėsi. Skundai daugiau yra emocinio pobūdžio apie laukimą, bendravimą.
Stengiamės apie tai su darbuotojais kalbėtis, daryti bendravimo su pacientais mokymus, kad suprastų, jog pacientai ne šiaip sau ateina. Jie ateina su kažkokiomis problemomis. Jos gali atrodyti nelabai reikšmingos tiems, kurie dirba medicinos sektoriuje ir supranta, kaip gali būti blogai, bet pacientams tai yra labai svarbios problemos ir jie ateina ieškoti pagalbos“, – teigė P. Uksas.
Nuplėštų galūnių mažiau
Daugiausiai pacientų į Skubios pagalbos skyrių atvyksta po savaitgalių, ypatingai ilgųjų, taip pat vasarą.
„Vasarą mes sulaukiame daug pacientų, kurie neturėtų atvykti į Skubios pagalbos skyrių, bet dėl dažniausiai blogo paslaugų prieinamumo tuo metu atvažiuoja pas mus, kaip į galutinį tašką, nes niekur kitur negali patekti“, – pastebėjo P. Uksas.
Visada ypatinga būna ir Naujųjų metų naktis.
„Naujųjų metų naktis ypatinga tuo, kad srautas yra toks pat, kaip dieną. Jeigu per dieną registruojame 100 pacientų, tai ir per naktį į gruodžio 31-os į sausio 1-ą užregistruojame tiek pat. Tada būna daugiau laukiančių konsultacijų dėl traumų, išgėrusių, atvyksta dėl pilvo skausmų, persivalgę, nukritę, paslydę, susimušę, patyrę nosies traumas, pamuštomis akimis, gavę ašarinių dujų, nukentėję nuo pirotechnikos – pastarųjų nėra tiek daug, jeigu kalbame apie mases.
Nuo pirmųjų Naujųjų metų sutikimo minučių iki pat ryto teikiama pagalba ir dar visą rytą „valomės“, o nuo pietų jau būna standartinis darbas.
Per Naujuosius metus traumos būna standartinės: išeina į lauką kažko pašvęsti ar iššauti fejerverkų, eidami, jeigu būna pašalę ar sumindyto sniego, paslysta, nukrenta, susimuša. Natūralu, kad jau po sausio 1-os apie 12–12:30 val. jau važiuoja į Skubią pagalbą.
Anksčiau labai daug turėdavome galūnių, būtent plaštakos traumų, kol petardos būdavo madoje ir išgėrus norėdavosi parodyti, kaip galima jas susprogdinti rankoje. Turėdavome pirštų amputacijas ir dideles plėštines žaizdas plaštakos srityje, be to dar nukentėdavo ausis, ausies būgnelis, būdavo veido nudegimas, plėštinės žaizdos.
Dabar to yra mažiau, daugiau būna atsitiktinių traumų, kai šauna fejerverką iš kokio butelio ar jis būna nekokybiškai įsmeigtas ir nuvirsta, pataiko į žmonių minią ar į vieną žmogų. Tada mes turime izoliuotą kažkurios kūno vietos, į kurią kliuvo, traumą.
Kvailų traumų dabar yra gerokai mažiau, bet vis dar yra, o atsitiktinių – viena kita, nebėra tiek daug“, – pasakojo skubios pagalbos gydytojas.
Taigi, žmonės, švęsdami Naujuosius metus, sąmoningėja?
„Manau, kad viena vertus pirotechnikos priemonių ir kaina išaugusi, ir prieinamumas ribotas. Institucijos, kurios kontroliuoja paravimus ir juodąją prekybą, irgi dirba tą darbą. Gal žmonės ir neperka, nešvaisto pinigų fejerverkui, kurie kainuoja dešimtis eurų ir bus išleistas per 1–2 min.“, – svarstė gydytojas P. Uksas.
Paklausus, ar pačiam pavyksta atšvęsti Naujus ne darbe, gydytojas sakė, kad namuose šventė pernai, švęs ir šiemet, bet anksčiau Naujųjų metų naktį budėdavo ligoninėje.
Fejerverkų gydytojas iššauti neketina.
„Kadangi švenčiame ir su vaikais, visa pirotechnika baigiasi šaltomis ugnelėmis“, – šyptelėjo P. Uksas.
Labiausiai įsimena emociniai įvykiai
„Atvežti iš eismo įvykių, nukritę iš aukščio, sužaloti peiliu, peršauti žmonės kartais labiau įsimena.
Arba įsimena jauni žmonės, kuriuos tenka gaivinti. Kartais tie gaivinimai būna nelabai sėkmingi ir labiau atsimeni tėvų akis, jų verksmus, ašaras, skausmą, negu baisesnius įvykius, kuriuose sužalota galūnė.
Vieni įvykiai akyse lieka dėl vaizdo, kiti širdyje ar akyse lieka dėl emocijos.
Būna ir gerų įvykių, kuomet žmogus tavęs net neatsimena, bet jam buvo atlikta baisiai sunki intubacija dėl didžiulės alergijos, užtinusių kvėpavimo takų. O po 3 dienų džiaugiesi, nes matai, kaip jis savo ranka pasirašinėja dokumentus, atsiimdamas vertingus daiktus ir keliaudamas namo.
Mūsų darbe būna ir gerų akimirkų. Tikrai jų yra daugiau negu liūdnų, bet skaudūs įvykiai atsimenami žymiai ilgiau, negu geri“, – teigė gydytojas.
