Sudėtingas operacijas atlieka vienas pirmųjų Lietuvoje
Šio gydytojo pavardę žino daugelis šalies gyventojų. Jo nuopelnai neretai puikuojasi žiniasklaidos antraštėse, o pagalbos per 20 metų laikotarpį pas jį kreipėsi ne vienas tautietis. Beribis pasitikėjimas gydytojo žiniomis ir gebėjimais neatsitiktinis – kai kurias procedūras Lietuvoje jis atlieka pirmasis. Štai pavyzdžiui 2010-aisiais gydytojas atliko pirmąjį aneurizmos stentavimą, naudojant srovės nukreipiklį, 2016-aisiais – pirmą kartą Baltijos šalyse stentavo plyšusią pilvinę aneurizmą, 2019-aisiais – atliko lėtinės miego arterijos okliuzijos atidarymą. Tai – tik dalis darbų, kurie puikuojasi gydytojo nuopelnų sąraše, išgelbėjusių ne vieną gyvybę ir padėjusių įvairių procedūrų pamatą mūsų šalies medicinoje.
„Daug procedūrų, kurias teko daryti, Europoje jau buvo darytos. Aišku, tas skirtumas, kada buvo padaryta kažkur Europoje ar pasaulyje ir kada buvo padaryta Lietuvoje, tikrai nėra didelis – metai, kiti, tas laikotarpis labai trumpas. Tačiau kai matai, kad žmonės kažką kitur padarė, domiesi, kaip padarė, matai, kad taip galėtum ir pats, nes žinai, kad tą supranti ir moki, tada išvažiuoji į stažuotes pasimokyti ir atlieki Lietuvoje. Aišku, pirmam visada sunku pradėti, bet kai pagalvoji, tas irgi duoda papildomos motyvacijos, kad nepaisant rizikos padarai Lietuvoje pirmas“, – pasakoja specialistas.
Išskirtinių gebėjimų gydytojas atvirauja, kad tikrai nebuvo taip, jog nuo pat vaikystės svajotų dirbti darbą, kuris dabar yra jo kasdienybė. Radiologu jis dirba jau 20 metų, tačiau suvokimas, kuriuo gyvenimo keliu eiti ir kurią medicinos kryptį pasirinkti, atėjo tik studijų laikais.
„Man kartais būna keista, kai žmonės sako, kad nuo pat mažumės žinojo, jog dirbs tokį darbą. Vis tiek, vaikui augant keičiasi ir norai. O vėliau dažniausiai tą pasirinkimą lemia tai, ką matai studijuodamas, turi kažkokią nuojautą, kad ši sritis tikrai yra perspektyvi. Radiologija šiuo metu yra priekyje visos medicinos – visos inovacijos mano srityje ateina vienos pirmųjų, minimaliai invazyviai pasiekiamas maksimalus rezultatas.
Aišku, pirmuose kursuose dar susipažįsti su visais dalykais, bet ši sritis man patiko, o baigęs universitetą vienareikšmiškai tik čia mačiau savo tolimesnę kryptį. Nors, aišku, ką dabar mes turime ir ką dabar darome, lyginant su laikotarpiu, kai baigiau studijas, tai tada dar viskas buvo kūdikystės stadijoje – kiek dabar jau tų darbų padaryta, kiek pačiam teko padaryti, Lietuvoje daug ką dariau pirmą kartą, tačiau kažkaip matėsi iš karto, kad čia yra ta sritis, kur tikrai gali tobulėti ir gali daug pasiekti, teko ir mokslinį darbą iš to rašyti. Taip viskas ir susidėjo, kad tiesiog pasirinkau tą sritį ir nė minutės dabar nesigailiu“, – pasakoja jis.
Paklaustas, ar medicina – jo pašaukimas, gydytojas atviras: pašaukimas yra išugdomas sunkiu darbu.
„Medicinos studentai pabaigia 5 ar 6 kursus, renkasi ir žiūri, kuris dalykas jiems sekasi, kur pažymiai geresni, kur norėtų dirbti, tada stoja į tas vadinamąsias rezidentūras ar specialybes, kurios jiems geriausiai sekasi“, – sako jis.
Pasiteiravus, ar sveikatos sistemą persekiojant įvairioms negandoms ir užgulus sunkumams nekyla noras viską mesti ir sukti kita kryptimi, gydytojas šypteli ir pabrėžia: „Kažko kito dabar nemokėčiau daryti“ ir priduria: „Anksčiau apie tai gal ir galvojau, susimąstydavau apie visuomenės požiūrį, gal kažkur išvažiuoti norėjosi, atrodė, kad gal ten būtų kitaip, bet vis tiek matai, jog daugiau yra teigiamų žmonių negu neigiamų. Tas irgi motyvuoja. Tų blogybių, kur tik pažiūrėsi, visur yra daug. Visur yra ir neigiamų, ir teigiamų dalykų. Vis tiek, jeigu pats stengiesi pakeisti viską į teigiamą pusę, tai paprastai ir kiti keičiasi. O jeigu tikiesi, kad kažkas už tave kažką padarys, tau palengvins gyvenimą, tai taip niekada nebūna – viską turi pats padaryti: niekada niekas neatneša ant lėkštutės, visada viską reikia pasiekti savo darbu“.
Ilsisi kelionių metu
Su gydytoju pasikalbėjome neatsitiktinai. Šiais metais jis nominuotas portalo „Delfi“ inicijuotuose „Tautos gydytojo“ rinkimuose, o paklaustas, ką jam reiškia toks įvertinimas, jis kukliai šypteli: „Kiekvienas teigiamas įvertinimas, teigiamas atsiliepimas neabejotinai turi reikšmę visomis prasmėmis“. Pasak jo, tada atsiranda daugiau pasitikėjimo, geriau sekasi darbinės užduotys, gerėja emocinė ir psichologinė būsena. Tokie dalykai skatina judėti pirmyn. Vis dėlto, įvertinimas užtarnaujamas sunkiu darbu, kurio Respublikinės Panevėžio ligoninės Intervencinės radiologijos poskyrio vedėjas tikrai nevengia.
„Tai kainuoja daug jėgų, mokslų, žinių. Kiekviena operacija ar procedūra, intervencija, kaip bepavadintum, reikalauja didelio pasiruošimo, nes menkiausia klaida kažkam gali būti lemtinga, todėl turi būti visada pasiruošęs ir sudėti maksimaliai visas galimybes. Aišku, buvimo geru gydytoju paslaptis, manau, yra tai, kad reikia suprasti kiekvieną žmogų, nepaisant visko. Aišku, kai stengiesi padėti ir kuo daugiau padedi, tuo daugiau žmonių atsiranda, kuriems tos pagalbos reikia, bet stengiesi neatsakyti niekam, kas kreipiasi“, – sako jis.
Paklaustas, kaip užsisukus šiam pagalbos ratui atrasti laiko sau ir nepavargti, gydytojas atvirauja, kad tuo atveju labiausiai padeda kelionės. Mat pasilikus Lietuvoje nuo darbo atsiriboti sunku – vis tiek atsiras žmonių, kuriems reikės ištiesti pagalbos ranką.
„Aišku, buvimas su artimais žmonėmis ir su draugais irgi padeda atsipalaiduoti. Reikia pakeisti aplinką, nes kitaip neišgyvensi. Net ir dirbant tokį įtemptą darbą vis tiek turime kažkiek atostogų, tai stengiesi keliauti tuo laiku, kad pakeistum aplinką, kad šiek tiek atsiribotum, nes esi žmogus, kuriam vis tiek kažkiek duota, kaip sako – kažkoks gyvybių skaičius, kiek tu gali. Visada turi jausti ribą, žinoti, kada reikia poilsio“, – pasakoja radiologas.
Pergyvena kaip dėl artimojo
Gydytojas puikiai prisimena savo pacientus, o kiekvieną procedūrą apgalvoja ne tik prieš, bet ir po – svarsto, ką būtų galima daryti kitaip, kad rezultatas būtų geresnis, kokių žingsnių galbūt galėjo vengti.
„Jeigu to nedarysi, tai būsi žlugęs kaip gydytojas ir žmogus, nes čia yra esminis dalykas… Aišku, kartais daryčiau kitaip, bet baisiausia, kad kartais vėl daryčiau taip pat, nes tiesiog nėra pasirinkimo daryti kitaip. Žiinote, gamta taip sudėliojus, kad kiekvienas žmogus yra individualus ir yra įvairiausių niuansų, bet iš tikrųjų jeigu tu atsimeni pagrindinius dalykus, kaip ir kur galima geriau padaryti, tai tų klaidų niekada nekartoji ir tas leidžia tobulėti, nes kartais net neaprašyta būna vadovėliuose, kad gali taip atsitikti.
Tokius atvejus gali parodyti kažkokioje konferencijoje ir visi nustebę žiūrės, kaip galėjo būti – patirtis padeda ir pačiam, ir kitiems. Ir taip pat ir iš kitų kolegų mokaisi, ne tiek klaidų, bet visokių situacijų, tai nėra kad kažką suklydai, ne tą koją nupjovei ar kažką – ne tokios klaidos, bet tiesiog techniniai dalykai, kur gali daryti kitaip. Ir taip, ir taip yra gerai, bet kitas priėjimas ir būdas būna geresnis negu tas, kurį pasirinkai“, – aiškina gydytojas.
Pasak A. Pranculio, būtent dėl to, kad dažniausiai gydytojai stengiasi išnagrinėti kiekvieną atvejį iš galimybių tobulėti perspektyvos, užsimiršta įvairiausi linksmi nutikimai su pacientais. Tiesa, tokių, anot gydytojo, tikrai būna nemažai.
„Ir pačiam padedant, ir šalia dirbant visokių atvejų pasitaiko. Dauguma mūsų operacijų yra be narkozės, tai su žmogumi atliekant operaciją gali diskutuoti – taip padariau, anaip padariau. Aišku, labai smagu, kai žmonės domisi savimi – tai dar labiau motyvuoja, gali parodyti, ką darai, kodėl darai, kaip darai. Pačios operacijos metu mes viską matome monitoriaus ekrane, tai gali ir su pacientu padiskutuoti.
Būna pacientų, kurie viską stebi ir pajuokauji kartais, pasitari, ar taip reikėtų daryti, ar kitaip. Aišku, priklausomai nuo to, ką darai, jeigu vyksta galvos intervencija, tai žmogus užmigdomas, bet jeigu, pavyzdžiui, atliekame kokią diagnostinę procedūrą, tai tikrai gali su pacientu aptarti jo ligą ir parodyti jo būklę, nes pas mus vizualiai viskas gerai matosi, o žmonės nori pamatyti, kas, kaip ir kur yra. Buvo atvejų, kad pacientai ir dainuoti pradeda operacinėje“, – šypteli jis.
