Džiaugiasi, kad pasuko šiuo keliu, viena pacientų istorija iki dabar skaudina širdį
„Visada norėjau būti gydytoja, tik iš pradžių galvojau apie akušerės ginekologės specializaciją, antras pasirinkimas buvo šeimos medicinos. Likimas taip susiklostė, kad negavau rezidentūros vietos ten, kur labiausiai norėjau. Bet šiandien, atsisukusi atgal ir vertindama tiek mano pirminį norą, tiek tą darbą, kurį dirbu dabar, galiu tikrai drąsiai pasakyti, kad man pasisekė ir kad tikrai pasiteisina posakis „viskas, kas nepavyko, nepavyko dėl to, kad būtų geriau“. Man šitas pasirinkimas, kuris lyg ir teko, yra visapusiškai geresnis, čia galiu leisti pasireikšti tiek asmeninėms savybėms, tiek, žinoma, profesinėms žinioms, be to, tai nauda mano pacientams.
Vienas privalumų, dirbant šeimos gydytojais, tas, kad turime nuolatinį savo pacientų ratą, juos pažįstame ne vienus metus, žinome jų ligas, matome ne tik atskiras jų dalis – sąnarius, skrandį ar širdį, o bendrą vaizdą. Tampame tarsi pacientų sveikatos vadybininkais. Žmogui suteikiame grįžtamąjį ryšį, jis žino: mes pasirūpinsime, kad viskas būtų kaip įmanoma geriausiai, jei nebus, pasitelkę kolegas, ieškosime problemos ir jos sprendimo būdo tol, kol rasime“, – patikina šeimos gydytoja.
Į klausimą, ar prisimena pirmąjį pacientą, D. Berškienė sako, kad nors yra sentimentalus žmogus, bet pirmojo paciento nepamenanti, mokydamasi ir būdama rezidente iš esmės jau irgi ilgą laiko dalį dirbo viena, žinoma, turėjo vadovą.
„Ką prisimenu – kai Varėnoje atlikau pediatrinę ciklo dalį ir reikėjo eiti į iškvietimą pas 3 mėn. berniuką, nešiausi labai storą užrašų knygutę. Tuo metu man atrodė, kad joje surašyti visi įmanomi sprendimo būdai, – jei nežinosiu, ką daryti, atsiversiu, ir ten tikrai bus atsakymas. Kai nuėjau, taip ir neprireikė man tos knygos, kuri buvo pildoma kelerius metus. Žinojau, ką daryti.
Yra ir skaudžiausia nesėkmė mano darbe, kurią aš labai asmeniškai priėmiau ir išgyvenau. Pas mane, kaip šeimos gydytoją, lankėsi vyras ir žmona – abu mano pacientai, garbaus amžiaus žmonės. Žmona laikė visus kampus, vyras buvo po insulto, nevaldė vienos rankos, kojos, sunkiai kalbėjo. Žmona labai dėl jo stengėsi, nežiūrėdama savęs. Jį reikėjo kilnoti, paversti, vežioti vežimėliu ir daryti daug kitų dalykų. Kai moteris man pasiskundė, kad jai skauda petį, man atrodė logiška, jog pasitempė dėl fizinio krūvio, juolab kad tai buvo dešinysis petys. Aš ją nusiunčiau atlikti rentgenogramą, gavau atsakymą, nusiunčiau pas reabilitologą, prasidėjo procedūros.
Praėjus maždaug dviem mėnesiams, po eilinio vizito pas juos paklausiau, kaip ji pati laikosi, kaip reabilitacija, o moteris man sako, kad niekas nesiseka, naktimis nemiega, – vis tą petį skauda. Štai tada man pasidarė baisu. Išaiškėjo, kad tai buvo onkologinė liga, pasireiškusi skausmu į petį. Maža to, pradėtas taikyti gydymas buvo nesėkmingas. Moteris mirė. Vyras su savo poinsultine būkle liko gyventi vienas, jį prižiūrėjo sūnus. Buvo tikrai labai didelis sukrėtimas. Kartais dalykai, kurie tau atrodo aiškūs ir labai logiški, ne visada reiškia tikslią diagnozę, tad kiekvieną kartą ir net ne kartą turi laiku sužiūrėti. Man tai buvo labai skaudi pamoka“, – liūdnai pasakoja gydytoja.
Gydytojas turi turėti tam tikrų savybių, be kurių dirbti labai sunku
„Be atsidavimo profesijai, gydytojo būdo savybės turėtų būti empatija, smalsumas, tam tikra prasme nepasitikėjimas, jau mano minėtas papildomas tikrinimas kai kuriais atvejais. Žinoma, kai būna tradiciniai atvejai, lėtinės ligos, kurias žinai, esi pasitvirtinęs, kurios kolegų patvirtintos, sustyguotas gydymas, tada viskas aišku. Bet kai atsiranda naujų simptomų, tikrai negalima numoti ranka. Vyresni pacientai, būna, vis pasako: „Nėra ko stebėtis, kad ką nors skauda, pasą turiu – metus savo matau.“ Štai tada turi suklusti ir nepaleisti savieigai.
Tad pagrindinė savybė, būtina gydytojui, – nusiimti karūną ir pasidėti šalia. Negalvoti, kad viską žinai, nes ilgai dirbti, daug patirties turi. Ligos keičiasi, ligų išraiškos keičiasi, žmonės skirtingi. Kiekvieną kartą yra vis kitaip. Kaskart, kai užsiliūliuoji sėkme, galvoji, koks esi išmintingas, kaip profesionaliai dirbi, tai likimas kaipmat pamėtėja rimtesnį atvejį, ir tada supranti, kad nesi nei Dievas, nei visagalis, kad reikia tartis, rimtai padirbėti, jei nori rasti išeitį. Žmogaus kūnas labai sudėtingas ir nėra visiems vienodų tinkamų atvejų bei gydymo būdų. Mūsų užduotis – tai atpažinti ir suteikti reikalingą gydymą“, – įsitikinusi šeimos gydytoja.
Geras žodis taip pat gydo, turi būti tvirtas prieš pacientą, nors viduje labai sunku
„Kai ateina pacientas, ne tik girdžiu jo sveikatos problemas, bet ir jaučiu jo nuotaikas. Žmogų gydo ne tik vaistai, beje, jie ne visada padeda, kartais būna beviltiškų situacijų, bet labai svarbią reikšmę turi žodis – gali žmogui, kad ir laikinai, būti ramsčiu, viltimi, nuraminimu. Žmogus nerimo akimirką, kai jam pradedi pasakoti apie blogus tyrimų rezultatus, pirmus tris sakinius dar girdi, o paskui jau tikrai nebe. Kuo blogesnes žinias turi pasakyti, tuo labiau pacientas, išėjęs iš kabineto, nieko neprisimins, bus apimtas emocijos, kad jam labai blogai“, – pastebi šeimos gydytoja.
Į klausimą, kaip jai pačiai tenka suvaldyti emocijas, kai reikia pasakyti blogą žinią, D. Berškienė atsako: kadangi blogas žinias apie pacientą sužino anksčiau už jį, tai emocijas išgyvena iki susitikimo. „Prieš susitikdama, žinau, ką sakysiu, kaip sakysiu, žinau, kad privalau profesionaliai kalbėtis, paaiškinti, kaip viskas bus, ko nebus. Negali kartu raudoti, nors, aišku, visaip būna, turi būti tvirtas, nes žmogus tave mato kaip gelbėtoją. Pasakymai, kiek, pavyzdžiui, žmogui liko gyventi, man nepriimtini. Kartais beviltiškiausi atvejai, kai jau atrodo, kad mėnuo liko gyventi, nustebina – žmogus gyvena ne tik ilgiau nei mėnesį, bet ir metus, ir dvejus. Ne mums spręsti, kiek žmogui liko būti šiame pasaulyje. Mano darbas yra patarti ir nusiųsti ten, kur jam galima bus padėti kaip įmanoma geriau. Taip pat išdrįsti pasakyti, jei neužtenka kompetencijos ir reikia kolegų patarimo. Svarbu rasti pagalbą, čia visos priemonės pasiteisina.“
Labiau rūpinamasi savo sveikata, bet stipriai padaugėjo onkologinių ligų ir psichinės sveikatos sutrikimų
„Labai džiaugiuosi matydama kintantį lietuvių požiūrį į savo sveikatą. Jis tikrai labai pasikeitė į gerąją pusę. Ypač jaunų žmonių, su visa pagarba vyresniems. Jauni žmonės supranta, kad jie turi darbus, atsakomybių: užauginti vaikus, išmokėti paskolas, nori gerai gyventi ir turėti galimybę kuo ilgiau džiaugtis gyvenimu, o tam visų pirma reikia sveikatos. Be jos mes – niekas. Taigi, jie nebebijo ateiti ir pasakyti, kad nori pasitikrinti, nes daug dirba, kad nekaip jaučiasi, ir jiems dėl to ne gėda. Tai išties labai džiugina. Šiandien, esant tokioms medicinos galimybėms, laiku diagnozavus ligą galima išsaugoti gyvenimo trukmę ir gyvenimo kokybę. Nors tie žodžiai „gyvenimo kokybė“ atrodo sausi, bet, patikėkite, taip nėra. Kai žmogus serga lėtine liga, jos juk neišgydysi, bet gali ją koreguoti, padaryti, kad kuo mažiau trikdytų gyvenimą, ir tai lygiai taip pat svarbu, kaip parinkti tinkamus vaistus. Anksčiau diagnozavus ligą, gali gyventi visavertį gyvenimą“, – teigia gydytoja.
Paklausus, kokių ligų pastaraisiais metais padaugėjo, D. Berškienė sako pastebinti (dėl to labai neramu), kad gerokai padaugėjo onkologinių ligų ir kad jomis serga jauni žmonės. Taip pat padaugėjo turinčių psichologinių problemų. „Psichinės sveikatos sutrikimais skundžiasi vis daugiau žmonių. Iš vienos pusės, džiugina, kad krenta psichiatrijos srities stigma, neva jeigu tu kreipiesi pagalbos, esi idiotas. Daug lengviau žmonės kreipiasi, nebijo pasakyti, kad jiems negerai. Iš kitos pusės, neramu, kad vis daugiau žmonių emociškai blogai jaučiasi, tarp jų yra ir gydytojų“, – sako pašnekovė.
Jeigu bus blogai darbe, jokios algos nesuvilios, svarbiau subalansuoti krūvius
Paklausus, ar nepaviliojo jos geriau mokamas darbas užsienyje, šeimos gydytoja, 20 metų dirbusi Vilniaus Centro poliklinikoje, iš jų 15 metų vadovausi vienam iš padalinių, pasakoja su tuo susijusią vieną istoriją.
„Aš pati niekada neketinau kur nors važiuoti. Lietuva yra mano gimtinė, noriu dirbti čia. Ir tokių kaip aš – tikrai ne vienas, jų nesugundysi išvykti už jokius pinigus. Poliklinika, kurioje dirbau, turi sutartį su Vilniaus universitetu, čia ateidavo naujų žmonių, ir aš, kaip vedėja, žinoma, norėjau, kad mano skyriuje dirbtų patys geriausi gydytojai. Kai matai, kad rezidentas iš širdies ir pašaukimo dirba, tu jį kalbini likti kuo ilgiau. Turėjau tokį atvejį – rezidentas sako, kad čia labai gerai, bet grauš sąžinė, jog neišbandė gauto šanso padirbėti svetur. Turėjo omeny darbą Didžiojoje Britanijoje. Grįžo jis po keturių mėnesių atgal į mano padalinį, ir žinau, kad iki šios dienos dirba. Taigi yra gydytojų, kurių nepriviliosi jokiomis geresnėmis algomis, nes jie tiesiog negali kitoje šalyje gyventi. Juk ir be darbo turi komfortiškai jaustis, turėti tai, kas atsvertų darbo sunkumą ar diskomfortą, kurį jauti. Taigi užsienis – ne panacėja [šypsosi, aut. pastaba].
Iš kitos pusės, aišku, atlygis yra svarbu, bet ar jis pirmoje vietoje, jei nekomfortiška dirbti įstaigoje, tai klausimas. „Jeigu tau siūlo didesnę algą nei kolegoms, bet jautiesi nebranginamas administracijos, nesiklosto santykiai su kolegomis, jauti mobingą, tai kiek ilgai išbūsi tokioje diskomfortiškoje aplinkoje? Tikriausiai neilgai. Alga motyvuoja žmogų pirmus kelis mėnesius, o paskui jis sugrįžta į savo rutiną ir atsinaujina jo įpročiai.
Manau, kad daug svarbiau yra subalansuotas krūvis. Ant šeimos gydytojų, kurie yra pirmoji grandis, pacientai, būna, pyksta, kad ne visada jie sureikšmina jų ligas. Žmonės, vos pasijutę blogai (turiu minty, pavyzdžiui, atsirado sloga, kosulys ar temperatūra), iškart eina pas gydytoją, ir jei šis konsultuoja per trumpai, pacientas susinervina. Kaip žmogus, tikrai suprantu, nes norisi kuo daugiau asmeninio dėmesio, tik reikia suprasti ir gydytojus, – galbūt tuo metu jie turi sunkesnių pacientų arba tų pacientų iš esmės labai daug. Kai krūviai didžiuliai, laiko mažai, tu kaip beprotis daraisi. Pasitaiko ir po 40 pacientų vizitų, – išeini iš kabineto savo vardą pamiršęs. Žinoma, tuomet gydytojo darbo kokybė krenta, jis negali persiplėšti, tad bando profesionaliai skirti tiek laiko, kiek gali.
Pastaruosius metus dirbu privačioje įstaigoje, mes vienam pacientui skiriame pusę valandos. Patikėkite, kaip tai jaučiasi. Tai laikas, kai tikrai galiu daugiau padaryti žmogui, daugiau išgirsti, palaikyti už rankos, padrąsinti, daugiau sužinoti, perklausti, ar tikrai suprato, ant lapelio parašyti tai, ką pasakiau, nes, būna, žmogui sakai, o jis linksi, sako „gerai, gerai“, bet nieko negirdi ir išėjęs neprisimena, tada skambina paklausti, ką ten sakiau. Ar skirdama pacientui daugiau laiko pasidariau geresnė? Ne – esu, kokia esu, dirbu, kaip dirbu, bet turiu daugiau laiko ir matau, kaip tiek pacientas, tiek aš komfortiškai jaučiamės“, – pastebi šeimos gydytoja.
Pervargę medikai gali nebepastebėti vieni kitų būsenų
„Kalbant apie medikų savižudybes, tai norintį nusižudyti kolegą pastebėti nėra taip paprasta, kaip atrodo iš šono, ypač jei jis tylesnis, uždaresnis, nerodo savo emocijų. Turint daug krūvio, būna, norisi tik tylos, gali neturėti energijos įsigilinti, pamatyti, paklausti, kaip sekasi vienam ar kitam, o čia labai daug priklauso nuo santykių su kolegomis, kokie jie yra, kiek jie tave mato.
Turėjome ir mes tokį pavyzdį: pastebėjome, kad kolega pradėjo itin dažnai sirgti. Kaip gydytojai, suvokėme, kad tai nėra normalu, kad suaugęs žmogus negali sirgti kaip darželinukas, pasigavęs naują infekciją. Supratome, kad vyksta kažkas negerai. Pasikvietėme, susėdome kalbėtis, kas darosi, – gal namuose negerai, gal krūvis per didelis, gal spaudimą iš kur nors patiria, kur problema. Kai kalbiesi, tai randi ir pagalbą, ir sprendimų. Gali būti drastiški, bet jie turi būti, jei nori išsaugoti žmogų gyvą.
Iš esmės, esu tos nuomonės, kad negalima klijuoti etikečių, smerkti kolegų, jei bendradarbis nusižudė: nesame jų vietoje; negalima pulti kaltinti, kaip čia dabar taip, – jie visi nesužiūrėjo, kaip galėjo nematyti. Kolegos, patikėkite, labai sunkiai išgyvena tokius atvejus, kaltina save, kad nepastebėjo, kad laiku nepriėjo. Kai būna išsekimas, perdegimas, kai žmogus galvoja, kad tai niekada nesibaigs, jeigu dar prisideda ir mobingas, kokios nors šeimyninės problemos, tai jis ima ir neatlaiko. Medikai – tokie patys žmonės kaip visi, ir tai, kad jie gydo, nereiškia, jog jų nereikia gydyti. Visiems mums reikia ir dėmesio, ir pagarbos, ir pagalbos, ir palaikymo, ir šilumos, ir gero žodžio, motyvacijos dirbti“, – įsitikinusi D. Berškienė.
Paklausus, kas ją pačią džiugina ir kaip ji pati atsipalaiduoja, gydytoja sako, kad geriausias dalykas – matyti, kai jos pacientai pasveiksta, ir nuostabus jausmas aplanko, kai vaikai, kuriuos, kaip gydytoja, stebėjo augant, šiandien ateina su savo vaikais, ja pasitiki. Tai jai labai stipri motyvacija dirbti.
„Šiaip mėgstu skaityti knygas, dievinu jūrą, prie jos dažnai nuvažiuoju, patinka klasikinė muzika, spektakliai. O štai sportuoti ne tiek mėgstu, kiek žinau, kad reikia, ir labai seniai sportuoju, jau pripratau, geriau jaučiuosi. Sporto salėje išlieju neigiamą energiją, nes juk ne visi tik dėkoja gydytojams, pasitaiko visko. Kai pasidaro labai blogai, tuomet skambinu bokso treneriui, – jis jau žino, kad tądien aš labai gerai padirbėsiu. Ir būna teisus“, – juokiasi D. Berškienė.
