Apie tai, kas yra hepatitas C, kokius požymius gali pajusti žmogus, kiek žmonių Lietuvoje serga šia liga, kokios jos komplikacijos, kokie organai yra pažeidžiami, interviu su profesoriumi.
– Hepatitas C. Kokia tai liga?
– Daugybę metų Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) liepos mėnesio pabaigoje organizuoja hepatitų dieną, nes pasauliniu mastu tai didelė problema. Jeigu pažiūrėtume į oficialią statistiką, pasaulyje yra beveik 200 milijonų, kurie jau yra užsikrėtę hepatitu C, o taip pat yra daugybė žmonių, kurie serga ir hepatitu B. Problema yra labai aktuali ir didelė, o bendrai per metus suskaičiuojama, kad maždaug apie 1,5 milijono žmonių pasaulyje miršta dėl kepenų cirozės ar kepenų vėžio. Šios infekcijos mastas yra labai didelis. Apie tai tikrai verta kalbėti ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje.
– Ar yra žinoma, kiek Lietuvoje žmonių serga šia liga?
– Lietuvoje sergančių turėtų būti apie 40-50 tūkst. žmonių. Nors tiksliai ir negalime sakyti, bet maždaug apie 1-2 proc. populiacijos Vakarų šalyse yra užsikrėtę hepatitu C. Analogiška situacija yra ir Lietuvoje.
– Jūs sakote, kad neturite tikslių duomenų. Ar dėl to, kad ta liga žmonės gali sirgti net patys to nežinodami?
– Yra labai nelengva atlikti tikslius tyrimus, bet šioje vietoje tikrai galime būti tikri, nes sergančiųjų skaičius tikrai yra būtent toks. Visų gretimų šalių patirtis rodo, kad maždaug 1-2 proc. žmonių populiacijos serga hepatitu C. Problema yra ta, kaip jūs ir minėjote, kad hepatitas nesukelia praktiškai jokių klinikinių simptomų, kol neišsivysto ligos komplikacijos.
– Kaip ji pasireiškia ir kodėl ji yra svarbi?
– Hepatito C virusas, patekęs į organizmą, be jokių požymių gali prabūti 10, 20 ar net 30 metų. Žmogus gali nieko nejausti, kartais gali atsirasti tik nespecifiniai simptomai, pavyzdžiui, nuovargis, tačiau daugelis žmonių po įtemptos darbo dienos gali jaustis labai panašiai. Kol liga nėra pažeidusi kepenų labai daug, požymių praktiškai nėra, o žmonės pas mus labai dažnai kreipiasi tik tada, kai jau išsivysto kepenų cirozė arba kepenų vėžys, kas yra dar blogiau. Tokioje situacijoje mūsų galimybės padėti žmonėms yra daug mažesnės. Jeigu ligą pavyktų nustatyti anksčiau, tikrai būtų daugiau galimybių padėti nugalėti ligą.
– Bet ar įmanoma pačiam žmogui pajusti, kad sergi šia liga?
– Dažniausiai požymių nėra. Vienintelis būdas įsitikinti, ar žmogus nėra užsikrėtęs hepatito C virusu, tai atlikti kepenų fermentų tyrimus ir pažiūrėti, ar jie nerodo kepenų uždegimo. Jeigu randamas kepenų fermentų padidėjimas, toks žmogus turėtų būti nukreipiamas gydytojui gastroenterologui arba gydytojui infektologui. Tuomet mes aiškinamės kepenų fermentų padidėjimo priežastis, atliekame specialius tyrimus dėl hepatito C.
– Kokie organai pažeidžiami, sergant šia liga?
– Kartais gali būti pažeidžiami organai, kurie tiesiogiai nėra susiję su kepenimis. Būna atvejų, kai pacientams yra pažeidžiami inkstai, atsiranda tam tikti odos pakitimai. Tiesa, šios komplikacijos atsiranda labai retai. Tie pacientai, kurie kreipiasi kepenų cirozės atveju, jau gali pajusti daug daugiau simptomų. Jiems gali atsirasti gelta, padidėti pilvo apimtis, gali atsirasti kraujavimas iš virškinimo trakto. Tuomet jie jau važiuoja į ligonines ir nemažai daliai pacientų mes nustatome ligą šioje stadijoje. Dar liūdniau būna tada, kai, atlikus tyrimus, nustatome, kad pacientas serga kepenų vėžiu, nes hepatito C virusas didina riziką susirgti kepenų vėžiu. Jeigu vėžys yra nedidelis, mes dar turime galimybę pašalinti kepenų dalį arba atlikti kepenų transplantaciją. Visgi dažniausiai būna taip, kad reikia taikyti chemoterapiją.
– Ar čia svarbus ligos pastebėjimo laikas?
– Žinoma, kuo mes anksčiau išsiaiškiname, kad mūsų organizme yra hepatitas C, tuo daugiau galimybių padėti pacientui. Kuo turime daugiau laiko, tuo daugiau ir šansų, kad pavyks išvengti ligos komplikacijų. Jeigu kalbėtume apie paciento vaidmenį hepatito C nustatymo procese, tai žmogus yra be galo svarbus. Žmonės patys turi aktyviai tikrintis. Aš atkreipčiau dėmesį į rizikos grupėse esančius žmones, kurie turi didžiausią galimybę užsikrėsti šiuo virusu. Tos rizikos grupės yra išskiriamos visame pasaulyje ir į tai reikėtų atkreipti dėmesį.
– Kokie tai asmenys, kokios rizikos grupės?
– Pirmiausia, tai tie asmenys, kurie yra buvę kraujo donorais, tie, kuriems buvo perpiltas kraujas iki 1992-1993 metų, nes anksčiau niekas nežinojo, kad toks virusas egzistuoja. Tikrai didelę dalį sergančių hepatitu C sudaro geros valios žmonės, kurie aukodavo savo kraują ir dalyvavo donorystės akcijose. Deja, dėl to meto medicinos standartų nebuvo galimybių juos apsaugoti nuo šio viruso. Tiesa, tuo pačiu norėčiau paminėti, kad šiuo metu kraujo donorystė yra visiškai saugi, naudojamos vienkartinės priemonės ir tai neturėtų atbaidyti žmonių nuo dalyvavimo šioje labai svarbioje veikloje. Čia yra problema, kuri yra susijusi su sovietiniais, senais laikais, kai tiesiog nebuvo galimybių nustatyti tą C virusą.
– Liga atrasta 1992-1993-aisiais. Ar dabar dar pasitaiko atvejų, kad ja užsikrečiama duodant kraujo ar perpilant jį?
– Dabar užsikrėsti virusu perpilant ar duodant kraujo, medicininių procedūrų metu tikimybės jokios tikrai nėra. Visi kraujo donorai yra tikrinami. Tai yra absoliučiai saugu. Jeigu pasižiūrėtume į hepatitu C sergančių žmonių populiaciją Lietuvoje, tai 60-70 proc. asmenų yra arba buvę kraujo donorais, arba jiems buvo perpiltas kraujas.
Čia tikrai yra didžiulė rizikos grupė, taip pat prie jų galima pridėti tuos žmones, kuriems prieš keliasdešimt metų buvo atliktos didelės apimties operacijos. Sterilumas tuo metu medicinoje buvo visai kitoks, dalis pacientų galėjo užsikrėsti per medicinines intervencijas, dantų taisymą. Dar viena pacientų grupė – tie žmonės, kurie vėlgi senesniais laikais darėsi tatuiruotes nelabai legaliuose kabinetuose, rūsiuose.
– Ar įmanoma kaip nors pajusti ligą?
– Pajusti yra labai sudėtinga ir aš tikrai nesikliaučiau pojūčiais. Jeigu mūsų kepenys net ir 20 metų ardo hepatito C virusus, mes galime visiškai nieko nejausti. Dažniausiai žmonės atvyksta į ligoninę toje stadijoje, kurios mes norėtume ir išvengti.
– Kaip laiku pastebėti ligą?
– Visi asmenys, kuriuos aš paminėjau, kurie yra rizikos grupėse, jie būtinai bent kartą gyvenime turėtų išsitirti kepenų fermentus.Tai galima padaryti pas kiekvieną šeimos gydytoją. Jeigu nustatomas kepenų fermentų padidėjimas, šeimos gydytojas jus nukreips pas gydytoją specialistą.
Tai yra toks kelias, kuriuo reikėtų eiti, bet aš dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad apie 30 proc. atvejų priežasties, iš kur žmogus galėjo užsikrėsti tuo hepatito C virusu, net ir labai jo klausinėdami, nenustatome. Aš siūlyčiau, ypač vyresniems žmonėms, kurie sovietiniais laikais dar turėjo medicininių intervencijų, nuvykti pas gydytoją ir pasitikrinti. Jeigu tas padidėjimas yra randamas, tikrai reikėtų kreiptis į specialistus.
– Kaip šia liga užsikrečiama, kaip ji plinta?
– Dauguma atvejų, kurie yra Lietuvoje, žmonės, kurie užsikrėtė kažkada seniai. Naujų atvejų taip pat pasitaiko. Vakarų šalyse hepatito atvejai yra dažniausiai susiję su intraveninių narkotikų vartojimu, bet Lietuvoje ši pacientų dalis yra labai nedidelė.
– Bet ar dažnėja užsikrėtimų atvejų per viešąsias erdves ar ne?
– Jeigu yra nesilaikoma elementarių higienos sanitarijos normų, teoriškai tokia rizika išlieka. Visgi rizika užsikrėsti per manikiūro procedūras yra tikrai maža.
– Kaip liga gydoma?
– Galime pasidžiaugti, kad turime puikių naujienų. Vienas prestižiškiausių žurnalų medicinos srityje yra aiškiai įvardijęs, kad naujai sukurti hepatito C vaistai yra viena iš didžiausių revoliucijų pastarojo dešimtmečio ligų gydime. Jų pagalba, mes galime išgydyti praktiškai visus hepatitu C sergančius asmenis, jų efektyvumas yra 99-100 proc.
– Kiek laiko trunka gydymas ir ar yra šalutinių poveikių?
– Gydymas yra pakankamai trumpas, kursas trunka vos 2-3 mėnesius. Pacientai gydymą toleruoja puikiai, šalutinių poveikių nėra. Visi, kas kreipiasi, sako, kad nejaučia jokių šalutinių dalykų ir tikina, kad net nejaučia, jog vartoja vaistus. Prieš 6-7 metus turėjome tokius vaistus, kurių efektyvumas buvo labai mažas.
Tuomet jie sukeldavo gausybę šalutinių poveikių. Tai būdavo didžiulis galvos skausmas gydytojams, bet dar didesnis diskomfortas pacientams, kurie, norėdami išsigydyti, turėjo iškęsti tą gydymo kursą. (…) Galima tik pasidžiaugti, kad didžioji dalis pacientų yra tie, kurie pas mus ateina dar ankstyvoje stadijoje. Didelį dėmesį reiktų skirti profilaktikai, džiaugiuosi, kad žiniasklaida į tai taip pat atkreipia dėmesį.
– Jeigu pasiekiama jau daug pavojingesnė stadija, pavyzdžiui, kai pažeidžiamos kepenys ar dar blogiau, kas tada?
– Jeigu yra dar pirmoji kepenų cirozės stadija, mes galime pacientą sėkmingai išgydyti vaistais, bet jeigu kepenų cirozė pažeista toliau, gydyti vaistais yra nebegalima. Kartais tenka pacientus įtraukti į kepenų transplantacijos sąrašus ar net atlikti transplantaciją. Mes kiekvienais metais Kauno klinikose atliekame 10-15 tokių procedūrų. Tai yra toks slenkstis, kurio kiekvienam pacientui rekomenduotume išvengti. Dar blogiau, jeigu kepenų cirozės fone išsivysto vėžys.Tuomet prognozė daug blogesnė.
– Esu skaitęs, kad prieinama net iki kepenų persodinimo ir galiausiai virusas pradeda naikinti ir persodintas kepenis. Kaip dažnai pasitaiko tokie atvejai?
– Esame turėję ne vieną tokį atvejį, ypač senesniais laikais, kai tie hepatito C atvejai buvo sunkiai išgydomi vaistais. Persodinus kepenis, virusas atsinaujina praktiškai 90 proc. pacientų, bet šiuo metu tai jau nebėra problema.
Visą laidą žiūrėkite DELFI įraše.
