Savigyda – ne visada vienareikšmis blogis
Gydytojas V. Morozovas sakė, kad savigyda nebūtinai yra vienareikšmis blogis ir visiškai jos atsisakyti nėra prasmės, nes kitaip bus užkrauti visi – ir gydytojai, ir vaistininkai.
„Yra labai daug simptomų, lengvų susirgimų, kur pacientas, pažinodamas savo organizmą, gali susitvarkyti pats, pvz., panaudoti pastiles skaudančiai gerklei arba numušti temperatūrą. Tai nėra blogai.
Blogai, kai ta savigyda užtrunka ir pradeda dalintis vaistais su kaimynais, nusistatinėti diagnozes pagal „Google“.
Jeigu turime ilgalaikius sveikatos sutrikimus, kuriuos gydo patys žmonės, yra labai prastai. Tikrai su tuo tenka susidurti. Jeigu neklystu, apie 60 proc. mūsų piliečių linkę patys nusistatyti ligas ar patys kažką pasigydyti bent jau kurį laiką“, – reziumavo gydytojas.
Vis tik pakankamai sudėtinga nustatyti ribą, kada jau laikas liautis užsiimti savigyda ir reikėtų kreiptis į specialistą.
„Manau, Lietuvoje, pagal vaistų išdavimo taisykles, mes negalime be gydytojo recepto nusipirkti nei rimtesnių nuskausminamųjų, nei vaistų nuo kraujospūdžio ilgesniam laikui, kas dažniausiai ir būna blogai, kai patys žmonės gydosi infekcijas. Taigi, nori-nenori pacientai ilgainiui priversti kreiptis į gydytojus.
Patarimas galbūt būtų: jeigu per 2–3 dienas jums nepavyksta susitvarkyti su simptominiu gydymu, arba, jeigu tie simptomai yra gąsdinantys ir jūs nežinote, kas su jumis vyksta, tokiu atveju tikrai reikėtų kreiptis į gydytoją“, – patarė V. Morozovas.
Ko žmogus gali neįvertinti pats?
„Gintarinės vaistinės“ vaistininkė K. Vaičaitienė pastebėjo, kad, pagal mokslinį apibrėžimą, savigyda yra lėtinių ligų prevencija ir nedidelių susirgimų gydymasis savarankiškai.
„Aš asmeniškai, kaip žmogus ir kaip vaistininkė, visiškai nepritariu savigydai. Suprantu, kad galbūt žmogui yra sudėtinga ateiti iki gydytojo, iki vaistininko tikrai nėra sudėtinga ateiti, nes vaistinių yra pakankamai daug, jos visada atidarytos – dirbome ir per kovidą.
Juk, jeigu turiu automobilį, jo pati neremontuoju – važiuoju į autoservisą, jeigu noriu pasigražinti, einu pas specialistą. O juk sveikata yra brangiausias turtas, bet to turto mes kažkaip neįvertiname: mes ir į profilaktinį patikrinimą žiūrime atsainiai, nors, jeigu kasmet normaliai pasitikrintume sveikatą, tikrai būtų daug mažiau ligų ir gydytojams mažiau darbo, ir vaistininkams. Todėl labai svarbu pasitikrinti savo sveikatą ir laiku ateiti pas gydytoją“, – paragino K. Vaičaitienė.
Vaistininkė pastebėjo: paprastai žmonės neturi pakankamai žinių, kad sugebėtų sau padėti. Deja, savigydos atvejų daugėja.
„Manau, kad tai susiję su labai dideliu informaciniu lauku, bet jis ne visada gali būti patikimas. Jeigu perskaitote kažką apie ligą, tai nereiškia, kad tai jums tinka: gali būti ir įvairios šalutinės ligos, reikia į jas atsižvelgti ir žinoti žmogaus fiziologiją.
Žmogus negali savęs gydyti pats. Jis gali kažkokį požymį pašalinti, jeigu skauda dantį, jeigu peršalo, bet yra gydymas ir yra gydymasis. Man tas gydymasis yra tikrai nepriimtinas“, – teigė K. Vaičaitienė.
Anot jos, net neužtenka nusipirkus vaistą vien perskaityti informacinį lapelį – juk jame nebus nurodytas medikamento suderinamumas su kitais vaistais, pagaliau, nebus paaiškinta, kaip jis reaguos su skrandžio rūgštimis, tad, neįvertinus to, žmogus negali numatyti rezultato.
„Vaistininkas, aišku, irgi nėra gydytojas. Jis neturi galimybės padaryti tyrimą. Geriausiai būtų, kad žmogus nueitų pirmiausia pas gydytoją. Jeigu tokios galimybės nėra, tegul ateina tada pas vaistininką. Vaistininkai turi reikalingą išsilavinimą, baigę medicinos universitetuose farmacijos magistrą – jie tikrai turi žinių. Kitą kartą gali ne tik patarti, bet gal net ir gyvybę išgelbėti.
Mes, vaistininkai, dabar labai daug diskutuojame, kokios yra ribos mūsų darbe: kada patys galime pakonsultuoti žmogų, o kada jau turime pasiūlyti eiti pas gydytoją, nors žmogus galbūt to ir nesuvokia pats. Bet vasarą, kai ateina žmogus su apgamais ir mes juos pamatome, galime pasakyti: „Tu privalai nueiti pas gydytoją“. Mūsų tikslas yra bendrauti su gydytojais ir rasti bendrą koncepciją, kur, kiek galime, mes padedame, o kada jau kreipiame pas gydytoją“, – sakė vaistininkė.
Kada tai pavojinga?
Gydytojas V. Morozovas pritarė: savigyda gali būti ir pavojinga. Pvz., kai žmogus nusprendžia savarankiškai vartoti rastus ar pasiskolintus antibiotikus.
„Tada mes save įtikiname, kad kažką gydome, bet iš tikrųjų negydome. Antibiotikas nėra vaistais nei nuo kosulio, nei nuo temperatūros, nei nuo virusinės infekcijos.
Su antibiotikais galbūt sau labai nepakenksime, bet pakenksime savo vaikams ir anūkams, nes jau dabar nuo bakterijų rezisetencijos, tai yra nuo atsparumo antibiotikams žūsta daugiau žmonių negu nuo ŽIV infekcijos. Manau, kad mūsų vaikai ir anūkai turės kur kas daugiau su tuo problemų, tad, jeigu jų nemylime, tai ir toliau taip elkimės“, – komentavo gydytojas V. Morozovas.
Taip pat medikas atkreipė dėmesį į vaistus nuo skausmo.
„Kai jų suvartojama per daug, pakenkiama arba kepenims, arba kraujotakai, arba galimas žarnyno kraujavimas arba trombai, gali būti ir mirties atvejų.
Visi vaistai nuo skausmo veikia panašiai ir, jeigu nesuveikė vienas, nereikia gerti antro. Jeigu jau nesuveikė vaistai, reikėtų kreiptis į gydytoją“, – patarė gydytojas V. Morozovas.
Kalbėdamas apie pakankamai lengvai prieinamus vaistus, kurie gali būti parduodami ir be recepto vaistinėje, gydytojas sakė, kad tokie medikamentai yra gana saugūs. Su jais prisidirbti esą galima, bet reikia pasistengti. O štai skolintis vaistų iš kaimyno tikrai nereikia, antraip gali kilti rimtų bėdų.
„Tos ligos, kurias gydo kaimynui, yra kaimyno ligos, o ne jūsų!“ – pastebėjo gydytojas.
Vaistininkė K. Vaičaitienė prisiminė ir kuriozinę situaciją, kuomet viena moteris atnešė priduoti nebereikalingus vaistus į vaistinę, kaip ir reikėtų elgtis, bet prisipažino vienus sugėrusi pati.
„Tai buvo vaistai, išrašyti vyro prostatai gydyti. Paklausiau: „Kodėl jūs juos gėrėte?“ Moteris atsakė, kad jie buvo labai brangūs“, – nusijuokė vaistininkė.
