Gydytojas psichiatras Jonas Fugalis Delfi laidoje „Sveikatos receptas“ papasakojo plačiau apie tai, kaip išsivysto mechanizmas, kaip priklausomybės veikia žmones ir kaip jos gydomos. Pirmąją pokalbio apie priklausomybes dalį rasite čia.
O šioje dalyje – pokalbio tęsinys apie tai, koks yra pagrindinis priklausomybės ligų požymis (pasirodo, tai parodo ne svaigalų vartojimo kiekis ir dažnis), kaip šios ligos gydomos ir kokias klaidas neretai padaro priklausomų žmonių artimieji.
Aktyvaus vartojimo fazėje psichoterapija neįmanoma
Gydytojas psichiatras J. Fugalis pasakojo, kad žmonės, kurie jau turi kokį nors emocinį sutrikimą, yra dukart labiau linkę turėti su priklausomybe susijusių bėdų, negu bendroji imtis. Lygiai taip pat žmonės, vartojantys alkoholį, 40 proc. dažniau serga emociniais sutrikimais dėl savo priklausomybės.
Vienas iš priklausomybės gydymo būdų yra psichoterapija. Bet, anot psichiatro J. Fugalio, yra konsensusas, kad aktyvaus vartojimo fazėje jokia psichoterapija neįmanoma. Svaigalai esą vartojami savigydai, jausmų slopinimui, o štai psichoterapijos principas yra jausti ir perdirbinėti.
„Jeigu žmogus tuo metu visiškai maksimaliai įjungęs mechanizmą nejausti, tikrai negalima kalbėti apie pilnavertę terapiją. Galima kalbėti apie specializuotą priklausomybės gydymą centruose, Minesotos programoje, anoniminėse savitarpio palaikymo grupėse, galima kalbėti apie psichologinį konsultavimą, bet ne apie psichoterapiją.
Bet jeigu žmogus yra ne aktyvioje vartojimo fazėje, o remisijoje, tada terapija tikrai įmanoma“, – paaiškino gydytojas J. Fugalis.
4 priklausomybės fazės
Neretai žmonės neigia turintys priklausomybę. Laidos pašnekovas sakė, kad svarbu suprasti neigimo prasmę.
„Neigimas yra gynybos mechanizmas. Jis mus saugo ir yra naudingas kai kuriose situacijose trumpuoju laikotarpiu. Pvz., jeigu įvyksta avarija, netenkame artimo žmogaus, į tai dažnai žmonės reaguoja sakydami: „Ne, negali būti. Aš gi jam paskambinsiu“. Tai saugo psichiką nuo visiško šoko. Po to psichika pereina prie adaptyvesnių gynybos būdų.
Kalbant apie priklausomybę, mes išskiriame priklausomybės priėmimo fazes.
Pirmoji fazė vadinasi įžanginių pamąstymų faze, kurioje žmogus iš tikrųjų nesupranta turintis bėdą. Tam, kad pradėtų suprasti, jam reikia pamatyti kažkokias pasekmes, jeigu vartojama cheminė medžiaga.
Kai jau pereinama į apmąstymų fazę, tada žmogus jau iš dalies supranta esmę, bet vis dėlto yra linkęs derėtis, nes po neigimo ateina derybos: „O jeigu aš pabandysiu suvaldyti, tai gal nebus bėdos? Jeigu Jeronimas gėrė tiek pat, gal ir man nieko tokio?“
Tik po to prasideda planavimo, veiksmų, pagaliau – atkryčio fazė arba stabili fazė“, – vardijo gydytojas J. Fugalis.
Gydytojas pridūrė, kad priklausomybė yra viena iš nedaugelio ligų, kuria žmogus neigia sergantis. Kiti problemą greičiau pastebi, negu pats žmogus.
Didžiausios artimųjų klaidos
„Dažnai kitiems žmonėms, esantiems šalia sergančio priklausomybe, kyla beviltiškumo, bejėgiškumo jausmas, kuris dūšiai yra labai sunkus. Tai ką žmonės pradeda daryti? Jie pradeda arba gelbėti sergantį arba jį bausti. Sutrinka visas šeimos laikrodžio mechanizmas, kada šeimoje formuojasi ne tik priklausomybė, bet ir aplink ją formuojasi toks procesas, kurį vadiname kopriklausomybe ir atsiranda žmonių, priklausomų nuo priklausomo žmogaus“, – paaiškino gydytojas psichiatras.
Paklaustas, kaip elgtis su priklausomybę turinčiu artimuoju, J. Fugalis patarė neskubėti bandyti jo žūtbūt gelbėti ir ieškoti, kas galėtų kuo greičiau padėti.
„Jeigu mėginsime gelbėti priklausomą žmogų, jeigu visa šeima mėgins jį gelbėti, tai visi turės bėdą, išskyrus vieną asmenį – tą, kuris vartoja“, – konstatavo gydytojas psichiatras.
Anot jo, nereikia žmogaus ir bausti už tai, kad jis serga priklausomybe.
„Jeigu žmogus baudžiamas už tai, kad serga, jam irgi bus sukaupti rezervus, kad galėtų kreiptis pagalbos. O jeigu žmogus gelbėjamas, jam nelegaliai į namus kviečiami visokie pseudogydytojai, kurie stato lašelines, pila vitaminų kokteilius, „detoksikuoja“, mes tada iš esmės nekalbame apie problemą, bet ją slepiame.
Jeigu žmogus užgeria ir paprašo šeimos gydytojo biuletenio ir jeigu šeimos gydytojas žmogų pažįsta artimai, pirmas impulsas būtų jam padėti. Bet pagalba šiuo atveju būtų ne gelbėti, o kaip tik leisti susidurti su savo vartojimo pasekmėmis.
Ir šiaip sakoma, kad pagrindinis priklausomybės požymis yra ne kaip dažnai ir kiek geria žmogus, bet kaip. Jeigu žmogus vartoja, nepaisant neigiamų pasekmių, kurias patiria, tada sakome, kad yra tas kokybinis kriterijus, kada jau turime susiformavusią didžiausią bėdą“, – konstatavo gydytojas J. Fugalis.
Priklausomybės būdingos ne tik asocialiems
Psichiatras paneigė visuomenėje paplitusią nuomonę, kad priklausomais tampa tik asocialūs asmenys, vartojantys pigiausią alkoholį.
„Ligos nesirenka pagal socialinį statusą: ar tai būtų priklausomybė, ar schizofrenija, ar kiti sutrikimai. Tai – kaip ir nuvertinantis stereotipas: „Aš bėdos neturiu. Bėdą turi tie, kurie jau vaikšto prie parduotuvės“. Tai irgi yra derybų, neigimo mechanizmas, kuomet aš savo elgesį pateisinu, o problemų turi kiti.
Man kelia didelę šypseną tada, kada pasigirsta svarstymų, ypač įstatymų leidžiamojoje valdžioje, kad priklausomybę turintys žmonės brangių gėrimų nepereka. Anaiptol. Dažniausiai pradeda nuo respektabilių gėrimų ir tik galutinėje fazėje atsiranda kažkas, ką gali įpirkti, o jeigu turi pinigų, visada perka brangius gėrimus“, – pastebėjo gydytojas J. Fugalis.