Normaliai funkcionuojanti organizmo apsaugos sistema kovoja tiek su ŽIV infekuotomis, tiek su vėžinėmis ląstelėmis, rašo BBC.
Sparčiai tobulėjančios imunoterapijos srities specialistai pastebėjo, kad kartais skyrus tam tikrą gydymą, vėžiu sergančių pacientų būklė akivaizdžiai pagerėja: kai kuriais atvejais atslūgsta net paskutinę stadiją pasiekusi liga.
Remdamiesi minėtais pastebėjimais, mokslininkai daro išvadą, kad panaši metodika gali būti veiksminga ir kovojant su ŽIV. Tokia drąsi prielaida, žinoma, sulaukia ir skeptiškų vertinimų.
Kovojant su ŽIV būtina kasdien vartoti antiretrovirusinius vaistus, slopinančius visus aktyvius virusus. Negydant ŽIV, imuninė sistema ilgainiui nusilpsta, o tada infekuotasis suserga AIDS.
Joks gydymas nuo ŽIV kol kas neišrastas, nes nei vaistai, nei imuninė sistema nesugeba aptikti organizmo ląstelėse esančio, bet vadinamuoju letantiniu laikotarpiu dar neaktyvaus ŽIV užkrato.
„Viena iš priežasčių, lemiančių infekuotų ląstelių atsparumą, siejama su vėžio ląstelėms būdingu dauginimosi mechanizmu“, – BBC sakė Nobelio premijos laureatė, viena iš ŽIV atradėjų Francoise Barre-Sinoussi.
Pasak mokslininkės, tai labai galingas mechanizmas. Infekuotose ląstelėse randasi molekulės, kurios yra tokios pat kaip vėžinėse ląstelėse.
„Kyla natūralus klausimas, ar kovos su ŽIV strategija negalėtų būti panaši į šiuo metu vėžio gydymo srityje taikomas naujoves“, – samprotauja mokslininkė.
Australijos Doherty instituto profesorė Sharon Lewin sutinka, kad patirtis, sukaupta kuriant kovos su vėžiu priemones, gali būti labai naudinga.
„Paralelių išties daug“, – teigia ji.
Vėžinės ląstelės sugeba atsispirti imuninės sistemos gynybiniams mechanizmams.
Jų paviršiuje pradedami gaminti baltymai, tokie kaip PD-L1, dėl kurių imuninė sistema nebesugeba atakuoti navikų užuomazgų.
Naujo tipo imunoterapijos preparatai, kurių angliškas terminas – „checkpoint inhibitors“, atkuria imuninės sistemos aktyvumą ir įgaliną ją toliau kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Šių preparatų taikymas, anot mokslininkų, davė daug žadančių rezultatų.
Per vieną medicininį tyrimą, atliktą tirianti imunoterapijos efektyvumą, jokių ligos požymių nepavyko aptikti net penktadaliui pacientų, kuriems prieš tai buvo diagnozuota gyvybei pavojinga melanoma.
Deja, imunoterapiją išbandžiusių ŽIV nešiotojų kol kas tėra 50.
Nepakankami įrodymai
Įrodymų, leidžiančių neabejoti imunoterapijos vaistų efektyvumu ir tinkamumu gydant ŽIV, dar nepakanka.
Sh. Lewin jau ėmėsi laboratorinių tyrimų. Ji mano, kad imunoterapija gali padėti atgaivinti imuninę sistemą, nusilpusią nuo kovos su ŽIV.
Pasak jos, už imuninės sistemos jautrumą yra atsakingos vadinamosios T ląstelės, kurios ilgainiui nuo kovos su virusu nusilpsta, tačiau bent laboratorijoje T ląstelių funkcijas atkurti pavyksta.
Mokslininkė teigia, kad įrodymų, leidžiančių daryti išvadas apie letantinės būklės ŽIV aktyvinantį vaistų poveikį, pamažu daugėja.
„Reikia, kad virusas būtų suaktyvintas, nes tik tada jį galima panaikinti pasitelkus antiretrovirusinius vaistus“, – sako Sh. Lewin.
Verta priminti, kad mokslininkų daromas prielaidas reikia vertinti kaip naują ir dar nepatvirtintą požiūrio ŽIV gydymą koncepciją. Pacientams jokių teigiamų permainų kol kas žadėti negalima.
Nevalia pamiršti ir apie svarbius skirtumus, susijusius su vėžio ir ŽIV imunologija.
Svarbūs skirtumai
Vėžio atveju imuninė sistema geba nustatyti iškilusią grėsmę, tik nėra pakankamai pajėgi su ja kovoti, o užsikrėtus ŽIV letantinės infekcijos pažeistos ląstelės apskirtai neatpažįstamos.
Remiantis JAV nacionalinio alergijų ir infekcinių ligų tyrimų instituto (NIAID) vadovo Anthony Fauci žodžiais, vėžio imunologija šiuo metu labai aktyviai tyrinėjama sritis.
Vis dėlto jis perspėja, kad neverta skubotai manyti, jog tai, kas veiksminga gydant vėžį, pasiteisins ir kovojant su ŽIV.
„ŽIV – tai visiškai kitas atvejis, todėl nors tikimybę tirti galima, nenorėčiau, kad žmonės tikėtųsi, jog vėžiui tinkama terapija bus tokia pat sėkminga ir gydant ŽIV“, – sakė jis.
