Kad kažkas su vaikais negerai, tėvai pirmą kartą suvokė, kai Stevenui buvo keturi ar penki mėnesiai. Kai pradėjo kaltis dantys, jis ėmė kramtyti savo liežuvį. Tėvai nuvežė sūnų pas pediatrą, buvo atlikti įvairūs tyrimai.
Uždegus žiebtuvėlį prie pat kojos, vaikas nieko nejuto, nors oda jau ėmė pūslėtis. Jis nereagavo ir tada, kai stuburas buvo badomas adatomis. Pagaliau buvo padaryta išvada, kad Stevenas kenčia nuo retos genetinės ligos, vadinamos įgimta analgezija. Kol prasikalė dantys, jis nusikramtė apie ketvirtadalį savo liežuvio.
Berniukai užaugo fermoje. Motina ir tėvas stengėsi apsaugoti savo sūnus, tuo pačiu metu bandydami jų neslopinti. Tik augant kaime, ypatingai, jeigu esi berniukas, norisi tyrinėti aplinką, o kartais ką nors ir iškrėsti. Taigi, vaikystės metas Stevenas mokykloje buvo retas svečias, nes dažnai sirgo ar gydėsi žaizdas.
Jis prisimena vieną atvejį, nutikusį važinėjantis riedučiais. Tada jis susilaužė koją. Žmonės badė į jį pirštais, nes kelnės buvo visos kruvinos, o iš jų kyšojo kaulas. Po to nutikimo tėvai ilgam uždraudė stotis ant riedučių.
Kai Stevenui buvo penkeri ar šešeri, kažkas pranešė, kad jo tėvai neprižiūri savo atžalų, todėl berniuką paėmė vaikų apsaugos tarnyba. Valstybė rūpinosi juo maždaug du mėnesius. Per tą laiką jis vėl susilaužė koją. Galiausiai, tarnyba suprato, kad tėvai ir pediatrai apie vaiko sveikatos būklę sako tiesą.
Tomis dienomis, kai Stevenas galėdavo eiti į mokyklą, vaikams kildavo begalė klausimų. Jie teiraudavosi, kodėl jis ir vėl su įtvaru, mat iki maždaug dvylikos metų įtvaras buvo kone nuolatinis Steveno palydovas.
Berniukas dažnai įsiveldavo į muštynes. Kai į mokyklą ateidavo naujokas, vaikai bandydavo surengti jo ir Steveno muštynes. Iš jo šaipydavosi: „Jeigu negali jausti skausmo, paliksim tave ramybėje, kai jį pagaliau pajausi“.
Dabar S. Pete'ui 31 metai, jis vedęs ir turi tris vaikus. Jis kartu su likimo draugu Paulu Watersu rūpinasi tinklalapiu, kuriame pateikiama informacija apie įgimtą alalgeziją.
Stevenas jau išmoko ir įprato būti atsargus. Netgi atsargesnis už daugumą suaugusiųjų, nes supranta, kad susižeidęs nesuvoks traumos masto. Didžiausią grėsmę kelia vidinės žaizdos. Labiausiai vyras baiminasi apendicito. Jei tik prasideda problemos su pilvu ar pakyla temperatūra, jis suskumba į ligoninę, kad būtų patikrintas jo apendiksas.
Lūžių visgi pasitaiko. Kai pastarąjį kartą susilaužė koją, pirmoji tai pastebėjo žmona. Pėda ištino ir pamėlo, tad S. Pete'as kreipėsi į medikus. Padarius rentgeno nuotrauką paaiškėjo, kad lūžę du pirštai. Gydytojai norėjo dėti gipso įtvarą, tačiau vyras atsisakė. Kitą dieną jam reikėjo į darbą, tad įtvaras būtų gerokai maišęs, todėl jis pažadėjo tiesiog pasisaugoti. Grįžęs namo jis pėdą stipriai apvyniojo lipnia juosta, apsiavė batus ir kitą dieną nukeliavo į darbą.
Dabar S. Pete'as turi pamažu susitaikyti su mintimi, kad netrukus nebeturės kairiosios kojos. Praeityje kairysis kelis buvo keliskart operuotas. Situacija tokia prasta, kad medikai liepė laukti, kol padėtis bus nepataisoma, tada jie amputuos koją.
Vyras stengiasi apie tai negalvoti. Jis bando tą dieną atitolinti. Vis dėlto jis įsitikinęs, kad įgimta analgezija buvo viena iš priežasčių, kodėl jo brolis savo noru atsisveikino su šiuo pasauliu.
