Rašau sveikatos temomis, dažnai tenka išgirsti pasakojimų, įspūdžių, skundų iš skubiosios pagalbos ir priėmimo skyrių. Medikai pikti, laukti reikia neadekvačiai ilgai, kartais verčia net susimokėti, kai kada net ir „išveja“, nesuteikę jokios pagalbos. Užsimaniau viską pamatyti savomis akimis.

Taigi, žmonės sako, kad aktyviausias veiksmas priimamajame prasideda penktadienį vakare.

21.00 val. išjudu iš namų, važiuoju per Vilniaus Lazdynų mikrorajoną. Aplink ganėtinai tylu ir ramu, Oslo ir Šiltnamių gatvėmis pravažiuoja vos kelios mašinos. Artėju prie Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL). Kur tas Skubios pagalbos skyrius? Ilgai neieškau, aiškiai matosi: aplink lyg skruzdės bruzda žmonės, pasitinka keli greitosios pagalbos automobiliai ir ryški Skubios pagalbos skyriaus švieslentė.

Įeinu. Net nespėju apžvelgti aplinkos, pirma užfiksuoju kvapą. Prakaitas, alkoholis, šlapimas, dar bala žino kas. Po keliolikos minučių apsauginis nusprendžia, kad laikas išjungti beveik be poilsio dirbančias automatines duris ir vėdinti vėdinti vėdinti. Nors ir nepadėjo. Prie kvapo pripratau arba jis išsivadėjo gal tik po dviejų valandų.

Išsirenku saugią stebėjimo vietą – kuo arčiau pravirų lauko durų. Šiek tiek po 21 val. RVUL Skubios pagalbos skyriaus laukiamajame – apie 40 žmonių (pacientų ir jų artimųjų): vienas vaikas, vienas karys savanoris su ištinusia čiurna, keturi sėdi neįgaliojo vėžimėliuose, trys šlubuoja. Du guli gultuose: vienas sukryžiavęs už galvos rankas, koja ant kojos, be batų: atrodo, kad ne priimamajame guli, o kur nors ant pievos prie ežero, dantyse tetrūksta smilgos. Šalia dar vienas neseniai šventęs saldžiai miega. Jį atvežęs brolis tikina, kad pacientas šiandien negėrė, bet prieš tai labai ilgai teko.

Dalis pensinio, dauguma vidutinio amžiaus, nemažai jaunų ir kaip gi be girtų. Daugiau nei pusė priimamajame sėdinčių – lydintieji artimieji, mat dauguma atvyksta dviese, kiti trise, o kiti gali džiaugtis ir kone 5 draugų palyda. Ligoniukai džiaugiasi, tačiau kvapas nuo to negerėja.

Kol kas visi ramūs, tylūs, sėdi, laukia, šnekučiuojasi.

Šalia manęs atsisėda neaiškios išvaizdos vyras. Sunku pasakyti, ar padauginęs alkoholio, ar tai nuolatinė jo būsena, tačiau aišku viena – jį kamuoja skausmas. Galva apibintuota, ranka įtvare – ją labiausiai, matyti, skauda, visas kūnas nubrozdintas. Ilgai priimamajame jis nesėdi.

Netoliese stovi vyras, apibintuota koja (matyti, kad tai padarė profesionalai), bet dar reikia palaukti. Gal siūs? Už kelių minučių per bintą ėmė persigerti kraujas. Burbtelėjęs staigiai nuėjo atsisėsti.

Pirmą kartą esu skubios pagalbos skyriuje, viskas be galo įdomu.

Pakeičiu stebėjimo vietą, kur pacientai, kaip kunigui išpažintį, medikei žeria nusiskundimus.

Pradedu suprasti kaip veikia sistema: atvyksti į ligoninę, eini užsiregistruoti (perduoti identifikacijos duomenis) arba jei jau iš tikrųjų blogai, užregistruoja lydintysis. Bet dauguma patys užsiregistruoja. Tada atsistoji į eilę, kur prie stalelio sėdi medikė. Ji su tavimi pabendrauja – paklausia, kas nutiko, pamatuoja kraujo spaudimą, paklausia, kaip dešimtbalėje sistemoje įvertini šiuo metu kenčiamą skausmą: 10 – labai skauda, 1 – tik šiek tiek. Daug kas įvertino 5-6 arba 7-8. Per tris valandas pasitaikė tik vienas „smarkiai veriamas skausmo“. Senyvo amžiaus vyras, savomis kojomis atėjo, pats užsiregistravo, nežinia, kas atsitiko, nes akivaizdžiai traumos nebuvo matyti. Klausia jo, kaip smarkiai skauda, įvertinkite balais nuo 1 iki 10. „10“, – ilgai negalvojęs šauna jis. „Ne ne, negali būti, rašau 8“, – nusiskundimus ir paciento būklę įvertinusi pataiso medikė. 8 balai, manau, geriausiu atveju, sprendžiant iš paciento rimties. Nebent labai kantriai kenčia žvėrišką skausmą ir ta „nenaudėlė“ medikė nuvertino jo kančias. Bet jis nesiginčijo.

Medikė, apklausinėjusi pacientus ir užfiksavusi, kaip smarkiai jiems skauda, aparate išmuša popierėlį.

22.00 val. eilėje stovi 5 pacientai. Visi ant savo kojų.

Prie būklę įvertinančios medicinos gydytojos stalelio prisėda vaikinas. Pasitempė koją. Medikė pradeda konspektuoti. Vaikinas garsiai pradeda dvejoti, ar verta laukti: draugas sakė, kad priimamajame dabar nedaug žmonių, tai sakė verta važiuoti ir padaryti čiurnos rentgeno nuotrauką. Bet pasirodo, kad žmonių laukia visai daug. Tai, vaikinas samprotauja, gal nereikia tos nuotraukos daryti? „Jei jau atvažiavote, tai reikia, vadinasi“, – ramiu tonu, žiūrėdama į akis, sako pacientus rūšiuojanti medicinos gydytoja. Vaikinas nuleidžia galvą: na reikia tai reikia. Ir nueina laukti bent tris valandas, kęsdamas 5-6 balų skausmą.

Sėdi šalia manęs apie 70 metų moteris. Nekraujuoja, niekas nesulūžę, bet kažkas negerai. Kartais prieina subrendusi dukra, pažiūri, kaip mamai sekasi laukti, padūsauja kartu, paberia neigiamų emocijų ir vėl kažkur nueina. Atsibodo laukti. Įtampa auga, dukra ateina vis dažniau. Na kiek gi galima. Moteris pradėjo dvejoti atvykimo reikalingumu: būčiau pakentėjus, ryte išsikvietus gydytoją ir gerai būtų buvę. Dukra paklauso. Dar pusvalandis. Neiškentusi nueina prie registratūros langelio, prie kurio sėdi su pacientų aptarnavimu niekuo nesusijusios administratorės.

Dukra prikiša prie langelio priekaišto veidą ir rėžia klasikinę dainą: „laukiame keturias valandas, ar tai normalu???" Netoliese esanti porelė akomponuoja: „o mes šešias!" Tuo viskas ir baigiasi. Niekas nereaguoja, nes registratorė mažai ką gali, o visi kiti apžiūri pacientus: kas kraujuoja, kas sulūžęs, kas į avariją patekęs, kam stiklas į koją susmigo. O laukiantys 4-6 valandas tokiomis traumomis „pasigirti“ negali. Laukti keturias valandas normalu? Taip, nes bet kurios Lietuvos viešosios įstaigos priimamajame normalu laukti iki 24 valandų. Nesąmonė?

RVUL Skubios pagalbos skyriuje visuomet dirba keletas traumatologų, chirurgų, taip pat bent po vieną kiekvienos kitos srities gydytoją bei apie 20 slaugytojų ir jų padėjėjų. Taigi, iš viso – kelių dešimčių žmonių komanda.

Eilinis žiemos savaitgalis RVUL Skubios pagalbos skyriuje – 1010 pacientų. Eilinis savaitgalis pavasarį – 939 pacientai. Vasaros savaitgaliai – daugiau nei 800 visuomet, dažniausiai apie 900 ir daugiau pacientų. Vienos paros RVUL Skubios pagalbos skyriaus rekordas apie 470 priimtų pacientų. Skaičių interpretavimui palieku vietos.

Trys valandos priėmimo skyriuje man praėjo žaibiškai. Gal dėl to, kad nieko nelaukiau, nieko neskaudėjo ir neplanavau piktintis.

Žmonės kalba, kad ilgai sėdint priimamajame, gali ir pagyti. O gal per tą laiką nusiramini ir į galvą ateina geresni sprendimai? Pradedama gailėti savo laiko. O medikai? „Jiems už tai moka, toks jų darbas, jie paslaugos teikėjai“. Tačiau ir tu, kuris skaitai šį tekstą, gali būti, kad esi paslaugos teikėjas; tenka bendrauti su užsakovais, klientais, partneriais. Visko nepadarai dabar ir čia. Kai ką nukeli, padarai atmestinai. Na bet jei ant tavęs kas nors rėks, piktinsis ar skųs... Ai, nemalonu.

Gydytojams ši mintis jau tapo klasika: kam labiausiai reikia skubios pagalbos, tas sėdi, tyli, kenčia; labiausiai dejuojantys ir pikti dažniausiai būna pakankamai geros savijautos.

Jei galvojate, kad metas vykti į Skubios pagalbos skyrių, pamąstykite: ar tikrai negalite kentėti skausmo ir jis niekaip nenumalšinamas, ar tam tikri simptomai kelia įtarimą ir grėsmę gyvybei. Iš pradžių galite paskambinti 033, papasakoti savo simptomus, dispečerė patars, į kokią gydymo įstaigą vykti, o galbūt, uždavusi kelis klausimus, nuramins ir padės apsispręsti – galbūt neverta trankytis po ligonines, sėdėti su girtais, sulaužytais ir kraujuojančiais, o geriau palaukti ryto, nuvykti pas šeimos ar budintį gydytoją. Nes, patikėkite, menkas malonumas ten leisti laiką.

Ką reikia žinoti, kreipiantis į skubios pagalbos ir priėmimo skyrius (pagal Kauno klinikų Skubios pagalbos klinikos pateiktą informaciją):

Kreipiantis dėl būtinosios medicinos pagalbos, gydytojo siuntimas neprivalomas.

Būtinoji pagalba Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat gyvenantiems Lietuvoje, yra nemokama.
Skubios pagalbos skyriuje pacientai rūšiuojami pagal būklės sunkumą – prioritetas teikiamas pačios sunkiausios būklės pacientams, todėl pacientų aptarnavimo greitis labai priklauso nuo, tuo metu skyriuje esančių sunkios būklės pacientų skaičiaus. Pacientas gali būti priskirtas vienai iš 4 skubios pagalbos kategorijų: 1-2 – pagalba nedelsiant, 3-4 – pagalba per 30 min. ar 1 val.

Pirma kategorija (pagalba pradedama teikti nedelsiant; pagal RVUL pateiktą informaciją:

  • Širdies sustojimas;
  • Kvėpavimo sustojimas;
  • Gresiantis kvėpavimo nustojimas dėl kvėpavimo takų obstrukcijos;
  • Suaugusiųjų kvėpavimo dažnis < 8 k./min. arba vaikų iki 8 m. kvėpavimo dažnis < 10 k./min.;
  • Suaugusiųjų sistolinis arterinis kraujo spaudimas (toliau – AKS) < 80 mmHg, kūdikis/vaikas ištiktas dekompensuojamojo šoko;
  • Sąmonės praradimas ir nereagavimas į skausmą arba reakcija pagal Glasgow komų skalę (toliau – GCS) < 9 balų;
  • Stebimi viso kūno traukuliai;
  • Intraveninis medikamentų arba narkotikų perdozavimas su hipoventiliacija ir hemodinamikos sutrikimu;
  • Sunkūs psichikos sutrikimai su pavojingais agresyviais veiksmais sau ar aplinkiniams.

Antra kategorija (paciento būklė vertinama ir gydymas pradedamas ne vėliau kaip per 10 min. nuo atvykimo į ligoninę):

  • Kritiška kvėpavimo takų būklė – stridoras arba patologinis seilėtekis;
  • Ūmus kvėpavimo sutrikimas;
  • Ūmus kraujotakos sutrikimas;
  • Šalta, drėgna, ,,marmurinė‘‘ oda, bloga perfuzija (kapiliarų prisipildymo laikas > 5 s);
  • Suaugusiųjų širdies susitraukimų dažnis (toliau – ŠSD) mažiau 50 k./min. arba daugiau 150 k./min., naujagimių ŠSD mažiau 100 k./min. arba daugiau 200 k./min., kūdikių ŠSD mažiau 80 k./min. arba daugiau 200 k./min., vaikų iki 8 m. ŠSD mažiau 60 k./min. arba daugiau180 k./min.;
  • Hipotenzija su audinių perfuzijos sutrikimu;
  • Ūmus didelio kraujo kiekio (25% cirkuliuojančio kraujo kiekio arba daugiau) netekimas;
  • Labai stiprus ūmus skausmas dėl įvairių priežasčių, tarp jų – ūmus širdies, pilvo skausmas ar ektopinis nėštumas, vertinamas 9–10 balų pagal dešimties balų skalę;
  • Gliukozės kiekis kraujyje mažiau 2 mmol/l;
  • Mieguistumas, sulėtėjusi reakcija dėl bet kokios priežasties (pagal GCS mažiau 10 balų);
  • Karščiavimas arba bendras kūno atšalimas su letargijos požymiais;
  • Rūgščių ar šarmų patekimas į akis;
  • Politrauma, kai reikalinga skubi organizuota medikų brigados pagalba;
  • Ūmi lokali trauma – didžiųjų kaulų ir/ar stuburo kaulų lūžimai, amputacijos;
  • Didelės rizikos anamnezė: didelio raminamųjų medžiagų kiekio suvartojimas ar kitos kilmės toksinių medžiagų suvartojimas, kitas, gyvybei pavojingas apsinuodijimas;
  • Psichikos ir elgesio sutrikimai: agresija arba smurtas, keliantys grėsmę pačiam pacientui ir aplinkiniams, intensyvus psichomotorinis sujaudinimas, kai reikalingas fizinis asmens laisvės suvaržymas dėl grėsmės sau ar aplinkiniams.

Trečia kategorija (paciento būklė vertinama ir gydymas pradedamas ne vėliau kaip per 30 min. nuo atvykimo į ligoninę):

  • Hipertenzinė krizė su greitai progresuojančiais objektyviais širdies-kraujagyslių ir/ar centrinės nervų sistemos pažeidimo požymiais;
  • Vidutiniškai sunkus nukraujavimas dėl bet kokios priežasties;
  • Mieguistumas, sulėtėjusi reakcija dėl bet kokios priežasties (pagal GCS mažiau 13 balų);
  • Oksigenacija mažiau 90 procentų;
  • Besikartojantys traukuliai, užfiksuoti ir kelių (iki 12 val.) valandų anamnezėje;
  • Nenustojamas (ilgiau kaip 30 min.) vėmimas;
  • Ūmi dehidratacija;
  • Galvos trauma su trumpalaikiu sąmonės netekimu;
  • Vidutinio stiprumo skausmas, vertinamas 7–8 balais pagal dešimties balų skalę, kai reikia skubaus nuskausminimo;
  • Ūmus pilvo skausmas be didelės rizikos požymių, kai pacientui daugiau 65 m., vertinamas ne mažiau kaip 8 balais pagal dešimties balų skalę;
  • Ūmi židininė neurologinė simptomatika;
  • Vidutinio sunkumo galūnės sužalojimas su deformacija, laceracija ar suspaudimo sindromas;
  • Vaikai iki 8 m., kuriems pagal anamnezę ir stebimus klinikinius požymius yra potenciali grėsmė gyvybei;
  • Psichikos ir elgesio sutrikimai: mėginimas nusižudyti ar tokio poelgio grėsmė, ūmios psichozės, sunki psichologinė trauma, dezorganizuojanti elgesį; sunki depresija, ryškus psichomotorinis sujaudinimas.

Ketvirta kategorija (paciento būklės vertinimas ir/ar gydymas pradedamas ne vėliau kaip per 1 val. nuo atvykimo į ligoninę):

  • Šlapimo sulaikymas, anurija;
  • Galvos kaulų traumos be sąmonės sutrikimo;
  • Sunki abstinencijos būklė, galinti komplikuotis dėl rizikos veiksnių (anamnezėje buvo psichozės, traukulių; gali komplikuotis dėl gretutinių ūmių ir lėtinių ligų; kompulsyvus potraukis psichoaktyvioms medžiagoms);
  • Pasiutusių ar įtariamai pasiutusių gyvūnų įkandimai, įdrėskimai, apseilėjimai;
  • Traumos ir nelaimingi atsitikimai;
  • Erkių įsisiurbimai.

Tiesa, medikai sako, kad praktiškai tilpti į nustatytus laiko rėmus dėl krūvio pavyksta suteikiant pagalbą pacientams, kurie atitinka 1 ir 2 kategorijas. Būtent tokiems pacientams gresia pavojus gyvybei, tad pagalba suteikiama kiek įmanoma anksčiau.

Kauno klinikų Skubios pagalbos klinika informuoja, kad kurie pacientai, atvykę į priėmimo skyrius, paskiriami į penktą kategoriją – neskubios pagalbos. Jei atvykusiam pacientui iš karto neįmanoma nustatyti galutinės ar preliminarios ligos diagnozės ar tuo metu yra reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, reikalingas papildomas ištyrimas bei gydymas, skiriama stebėjimo paslauga, trunkanti nuo 4 iki 24 val. Tuo metu pacientui taikomas simptominis gydymas (jei toks reikalingas), stebimos gyvybinės funkcijos, atliekami papildomi tyrimai (jei tokie reikalingi). Baigiantis numatytam stebėjimo laikui, vėl vertinama paciento sveikatos būklė, priimamas sprendimas dėl tolesnio gydymo.

Išimties tvarka teikiamos ir asmens sveikatos priežiūros paslaugos, nepriskiriamos būtinajai medicininei pagalbai. Apie tai gydytojas informuos po pirminės apžiūros. Tuomet pacientas privalo sumokėti už suteiktas paslaugas pats.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (405)