- Pastebėjus, kad tam tikros prekės kelia nuolatinę padidintą riziką, Europos Sąjunga išleido keletą teisės aktų, įpareigojančių kai kurias iš trečiųjų šalių importuojamas prekes kontroliuoti griežčiau nei įprasta.
- Kodėl toks būdvardis - jautrios?
- Žodis išverstas iš ES teisės aktų. Kalbininkai dėl jo neprieštarauja, nors man geriau skambėtų - rizikingos ar padidintos rizikos prekės. Sąrašas susideda iš kelių dalių. Pirmoje - ES nustatytos prekės, kurios turi būti griežtai kontroliuojamos. Antroje - prekės, kurias savo nuožiūra nustato kiekviena šalis.
Nustatyta privaloma tvarka tikrinti riešutus: pistacijas ir jų produktus, figas ir jų produktus, žemės riešutus, lazdyno riešutus, brazilinius riešutus, anakar-džių riešutus, makadamijos riešutus, paprikas, kavą iš Nikaragvos ir Gvatemalos, kuri dažnai būna užteršta pesticidais arba mitotoksinais. Lietuva tą sąrašą papildė citrusiniais vaisiais, vynuogėmis.
Supeliję riešutai - nuodų bombelė
- Kodėl taip išskirti riešutai? Kad pelija?
- Riešutai - pati palankiausia terpė mikotoksinams, kuriuos gamina pelėsinis grybas, atsirandantis dėl drėgmės. Mitotoksinai ir toksiški, ir kancerogeniški, ir teratogeniški (galintys nulemti apsigimimus), ir mutageniški (sukeliantys mutacijas), todėl griežtai kontroliuojami. Leidžiamas tik ypač mažas jų kiekis -mikrogramais.
- Kodėl į sąrašą pateko citrusiniai vaisiai? Kodėl nėra, tarkim, bananų? Ar citrusai linkę labiau kaupti teršalus?
- Citrusinius į sąrašą įtraukė Lietuva. Dėl pesticidų. Galbūt lietuviai verslininkai ieško kuo pigesnių vaisių. Kad atlaikytų kelionės sunkumus, šie vaisiai apdorojami visokiomis medžiagomis, stabdančiomis gedimą ir puvimą. Bananai - ne. Juos veža žalius, šie vaisiai baigia nokti pakeliui arba nokinami dujomis specialiose kamerose, be to, jie ir šiaip atsparesni.
- Kodėl sąraše vynuogės, o nėra, tarkim, braškių?
- Vynuogės labai neatsparios, greit genda, todėl daugiau apdorojamos pesticidais. Braškės iš labai toli nevežamos, jas pergabenti dar sunkiau nei vynuoges, kurios dar turi luobelę. Braškės dažniausiai būna lietuviškos ir lenkiškos.
DDT dar pilna gamtoje
- Ar jūs, kaip pirkėjas, suklusot peržvelgęs sąrašą? Ar mažiau pirksit riešutų?
- Kaip profesionalas, visada žinojau, kad riešutai kelia didesnę riziką. Nuo mikotoksinų jie apkarsta, bet žmonės to nepaiso. Kartumas dažniausiai reiškia, kad jie užteršti - toksinų koncentracija šimtąkart ar net tūkstantį kartų viršija leistinas normas. Tai išties labai pavojinga. Pelėsiai gali būti ir nematomi, gali riešuto skonio ir nepakeisti, bet nepageidaujamų medžiagų koncentracija jau gali būti viršyta.
- Regis, viskas atsisuko prieš platintojus. Augintojams leidžiama pilti tiek pesticidų, o importuotojams tenka atsakyti.
- Ne visai taip. Žmogus, ūkyje naudojantis pesticidus, privalo vesti kuo griežčiausią ir išsamiausią jų apskaitą. Teršalų perteklius nenaudingas patiems gamintojams, nes tai nuostolis. Jų pilti per daug - tiesiog pinigų švaistymas vėjais.
- Tai iš kur imasi jų perteklius?
Prie šito gali prisidėti nenumatytos gamtinės sąlygos, pvz., šaltas pavasaris ar vasara. Kiekvienas pesticidas turi savo skilimo periodą, kuris nustatytas esant normalioms oro sąlygoms. Jei atšąla, lyja, skilimas lėtėja. Esant nepalankioms sąlygoms pesticidas nebus suiręs ir produkte liks didesnis jo kiekis. Bet šiuolaikiniai pesticidai skyla greitai. Pastovėję vaisiai (kad ir rudeniniai obuoliai pavasarį) pesticidų tikrai nebeturi, net ir tirti neverta. Senieji, patys pirmi pesticidai (DDT, heksachloranas), dabar uždrausti naudoti, skyla labai lėtai - iki šiol gamtoje jų yra išlikusių. Yra net poliariniuose ledynuose - nes pakliuvo į atmosferą. Mes tyrėme pagyvenusių žmonių riebalinius audinius. Iki šiol ten randama susikaupusių tų pesticidų. Jau seniai nebenaudojami jie tebepatenka iš aplinkos. Jei pesticidų riebaliniuose audiniuose turintis žmogus mes svorį, visi riebalai su toksinais pateks į kraują, į kepenis ir atliks savo griaunamąjį darbą.
- O gal vis dėlto geriau mesti svorį, drauge bandant išvalyti kraują, kepenis ir t.t.?
- Visos lazdos turi du galus. Geriau nepriaugti svorio. Turinčiųjų antsvorio didesnė cholesterolio koncentracija kraujyje, o tai sukelia aterosklerozę, siaurina kraujagysles, priartina infarktą ir insultą.
Pietūs su E ženklu
- Žodžiu, valgyti yra baisu ir rizikinga... Tinkamiausi būtų natūrinio ūkio produktai, bet toks ūkis laisvos rinkos sąlygomis vertinamas kaip atgyvena, stabdys.
- Čia labai įdomi tema. Lietuva - ekologiškas kraštas. Nepalyginsi, tarkim, su Vokietija ar Japonija, kuriose teko viešėti. Pastarojoje - fabrikas prie fabriko. Mūsų šalyje nėra metalurgijos gamyklų, kasyklų. O mūsų žmonės nėra tokie turtingi, kad prisipirktų pesticidų bei trąšų ir be saiko jas bertų į laukus - būtų nuostolinga. Vadinasi, produkcija iš tiesų ekologiška. Tai patvirtina ir tyrimai.
Mano manymu, Žemės ūkio ministerija į tai nepakankamai atsižvelgia propaguodama Lietuvos produkciją užsienyje, skatindama ekologinę žemdirbystę. Kad ūkis būtų laikomas ekologišku, jį reikia sertifikuoti. Nesertifikuoto, bet chemikalų nevartojančio ūkio produkcija yra beveik lygiavertė ekologiškai. Aišku, jeigu jos nesugadins perdirbėjai. O sugadina labai dažnai - gauna puikiausią žaliavą, priberia chemikalų, konservantų. Viešėdamas Suomijoje atlikau nedidelį eksperimentą. Peržiūrėjau 20 pomidorų padažo rūšių ir tik dvi iš jų buvo su konservantais. Peržiūrėjęs tokį pat kiekį Lietuvoje aptikau tik dvi rūšis be konservantų. Tai rodo, kad mūsų gamintojams terūpi pigiai iškišti produkciją. Tokia skurdžios šalies realybė.
- Konservantas - E raidytė?
- E raidytė rodo bet koki maisto priedą: gerą ar vidutiniškai gerą. Ji reiškia, kad produktas Europoje leidžiamas, sertifikuotas, šio chemikalo tam tikras kiekis gali būti dedamas į maistą. Blogį nusako ne E raidė. Atvirkščiai -ji rodo, kad naudoti leista. Beje, Europoje leidžiamų maisto priedų sąrašas gerokai mažesnis nei Amerikos. Priedais, žymimais E raide, gali būti ir vitaminai (C, B6, karotinas ir kt.)
- Bet turbūt visai pagrįsta nuomonė: kancerogenai ne priedai su E raidyte, o jų kiekis?
- Visų pirma, leidžiami priedai negali būti kancerogenai. Antra, mūsų centras yra išleidęs higienos normas apie maisto priedus, kur pateikta, kiek tų priedų gali būti kiekviename produkte, įmonės, į produkciją dedančios maisto priedų, turi labai griežtai šių normų laikytis.
- Bet, tarkim, pietūs susideda iš įvairių produktų, o priedų pilna visur - kraunasi vienas po kito ir susidaro perteklius.
- Leidžiamų priedų dozės paskaičiuotos numačius galimą patekimą iš įvairių šaltinių. Visur ir visada orientuojamasi į vidutinį žmogų -aukso vidurį. Iš visų E raide žymimų priedų didesnį pavojų gali kelti tik konservantai. Kas yra konservantai? Tai nuodai, žudantys bakterijas. Kas yra bakterija? Ląstelė. Iš ko susideda žmogus? Iš ląstelių. Visa laimė, kad bakterija susideda iš tos vienintelės ląstelės, o žmogus - iš daugybės. Šiaip reikėtų stengtis, jei tik įmanoma, pirkti produktus be E priedų. Aš asmeniškai esu susiradęs keletą produktų, kur nėra jokių konservantų ir visada tik juos perku.
Vartotoją reikia prusinti
- Kaip gi atskirti konservantus nuo nekonservantų?
- Natrio benzoatas - tai jau konservantas, taip pat kalio sorbatas. Reikėtų siekti, kad jų nebūtų. Tiesa, viena musė kambaryje - lyg ir nieko blogo, bet geriau, kai jos nėra.
- Kaip manote, ar žmonės jau skiria, kad natrio benzoatas - tas nepageidautinas konservantas?
- Suomių paklausiau: „Kodėl jūsų produktai be konservantų, o pas mus - beveik visi su jais?" „Mūsų vartotojas tokių nepirktų, jis nenori cheminės produkcijos", - atsakė suomiai. Tenykštis vartotojas turtingesnis ir gali sumokėti už greičiau gendančią, bet nekonservuotą produkciją. Be to, ten vartotojai labiau išprusę, veikia daugiau institucijų, besirūpinančių sveikos mitybos propagavimu. Mūsų žmonės žiūri tik kainos ir nesigilina, kas parašyta ant etiketės.
- Gal kitas teisės aktas, parengtas Mitybos centro iniciatyva, bus susijęs su konservantais?
- Geras pasiūlymas. Kai kurios šalys vykdo konservantų vartojimo stebėseną. Stebima, kokią vieno ar kito konservanto dozę žmogus gauna per dieną, kokj rizikos laipsnį patiria ir t.t. Bet tai labai brangus dalykas. Idėja puiki, seniai apie tai galvojame. Kainuotų dešimtis ar net šimtus tūkstančių gerai ištirti. Šiaip Lietuvos gamintojų kultūra galėtų būti aukštesnė -konservantų galėtų dėti mažiau, o vartotojai galėtų boikotuoti chemizuotą produkciją, tada niekas tokios ir negamintų.
- Grįžkime prie sąrašo konkretybių. Kuo blogos paprikos?
- Tikrinti aitriąją papriką (ji raudonos spalvos) ir jos turinčius prieskonių mišinius įpareigoja ES. Pastebėta, kad kai kurie trečiųjų šalių gamintojai į jas deda sveikatai pavojingo maisto priedo sudano - raudono dažo. Siekia patrauklesnės prekinės išvaizdos.
- Vadinasi, jie - nuodytojai?!
- Europos šalyse draudžiamų priedų dėjimas į maistą prilygintas kriminaliniam nusikaltimui. Vadinamosios trečiosios šalys tokių apribojimų netaiko, galbūt jų nacionalinė teisė tą leidžia. O gal įmonės prasčiau kontroliuojamos. Buvo toks atvejis, kai Vokietija visoms ES šalims paskelbė, jog Lietuva atsiuntė nesaugių prekių - prieskonių su sudano dažais. Pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad viena Lietuvos įmonė tik perpakavo iš kitų šalių gautą produkciją, tačiau mūsų šalies reputacija nukentėjo.
-O nuo ko kiaurus metus žvilga obuoliai?
- Yra tokios jų veislės, kurių luoba stora ir žvilganti, išskirianti tam tikras natūralias nuo džiūvimo saugančias medžiagas. Kiti blizga nuo specialaus vaško. Kad ilgiau laikytųsi, obuoliai apdorojami vaškais. Tai leidžiama priemonė.
- Tuos vaisius būtina lupti?
- Lupti būtina bet kuriuo atveju. Pesticidai ir kiti teršalai daugiausia kaupiasi luobelėje. Be to, neaišku, kas tuos vaisius lietė, kur jie voliojosi. Daugumos vaisių luoba nulupama - citrusinių, bananų, arbūzų.
- Ir vis tiek lieka tų nelemtų pesticidų?
- Yra vienas niuansas. Tarptautinės normos nustato, kad chemikalų kiekis nustatomas neluptų susmulkintų vaisių. Keista, bet tokios normos.
- Pabaigoje - kaip maitintis, kad kaip įmanoma labiau išvengtume blogybių?
- Visų pirma suvalgyti ne mažiau kaip 400 gramų vaisių ir daržovių per dieną. Rinktis vietos gamintojų produkciją, ne atvežtinę, nes pastaroji visada apdorota, kad kuo ilgiau laikytųsi. Daržoves ir vaisius lupti ir plauti. Kuo mažiau vartoti riebalų, ypač gyvulinių. Kuo mažiau cukraus, druskos, mėsos, daugiau žuvų - aterosklerozės profilaktikai. Kuo daugiau sėlenų, skaidulinių medžiagų, kurios saugo nuo žarnyno vėžio, nepamiršti seleno ir jodo, kurių trūksta Lietuvoje. Kuo daugiau skysčių, kuo mažiau alkoholio - tokie bendrieji principai.
