Pacientai rūšiuojami pagal temperatūrą, pulsą, kvėpavimą ir kitus parametrus
DELFI jau skelbė apie tai, kad pacientai, kurie į gydymo įstaigas atvyksta, medikų nuomone, nepakankamai rimtos būklės, už tai turi susimokėti duoklę. Ketvirtadienį, Vyriausybės valandos Seime metu, R. Šalaševičiūtė teigė, jog galimos ir dar keistesnės situacijos.
„Šitoje tvarkoje numatyta netgi, kad atsivežus vaikus (…) ir jeigu vaiko temperatūra yra mažesnė negu 38 laipsniai, tada tenka motinai susimokėti už pristatytą vaiką 40 litų“, - kalbėjo sveikatos apsaugos ministrė.
Santariškių klinikų Vaikų ligoninės tinklapyje nurodoma, kad susimokėti už paslaugą tenka atvykus be siuntimo ir nesant būtinajai pagalbai. Tuo atveju, jei gydytojas specialistas nustato, kad pacientas kreipėsi pagrįstai, tolesnio gydymo išlaidos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.
Vaikų ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja Ingrida Sapagovaitė teigė, kad gydytojai privalo laikytis sveikatos apsaugos ministro įsakymo, kuriame labai griežtai apibrėžta, kas yra būtinoji pagalba, ir tai yra problema.
„Užuot gydę visus, dar turime rūšiuoti, ar visi atvyko dėl būtinosios pagalbos, nes yra ministro įsakymas, kurį turime vykdyti. Toks įsakymas išleistas dar 2004 m., tiesa jis koreguojamas, keičiamas, papildomas. Yra nustatytos keturios skubios pagalbos kategorijos. Kiekvienai jų priskiriami tam tikri požymiai. Jei atvyksta vaikas, kurio pagal jokius simptomus negalime priskirti prie jokios būtinosios pagalbos kategorijos, vadinasi, jis atvyko ne dėl būtinosios pagalbos ir mes turime teikti mokamą paslaugą. Antraip tėvai turėtų vykti pas savo šeimos gydytoją. Ar pacientas priklauso kuriai nors būtinosios pagalbos kategorijai, nustatoma pagal ligoninės direktoriaus patvirtintą tvarką, pagal kurią mes paprastai nustatome paslaugų eiliškumą, t. y. kuriuos pacientus priimti pirmiau, o kurie gali palaukti.
Tai šviesoforo principu paremta tvarka. Raudona spalva – priimti reikia skubiai ir gal net siųsti į reanimaciją, geltona – sunkūs ligoniai, žalia – visi, kurie gali laukti, tarp jų ir atvykę ne dėl būtinosios pagalbos. Paslaugos skubumas nustatomas priėmimo skyriaus kabinete, kuriame išmatuojami gyvybiniai parametrai – sąmonė, kvėpavimas, pulsas, kraujo įsotinimas deguonimi ir kiti. Pagal tai ir nustatoma: funkcijos sutrikusios ar parametrai yra normos ribose, tik vaikas truputį sloguoja. Sloga – šeimos gydytojo kompetencija. Ir temperatūra iki 38 laipsnių iš tiesų dar nelaikoma būtinosios pagalbos kriterijumi. Jei paskaitytume ministro įsakymą, pagal nurodytus kriterijus temperatūra iš viso turėtų būti per 40 laipsnių. Aišku, mes visaip stengiamės laviruoti. Jei vaikas turi šiek tiek temperatūros, ką nors įmanoma sugalvoti, bet jeigu ji visai normali, jau nieko negalime padaryti – juk viskas matuojama aparatūra“, - aiškino pašnekovė.
Medikė: žmonės važiuoja į ligoninę, kad nelauktų poliklinikoje
Pasak jos, į traumatologus dėl nebūtinosios pagalbos kreipiamasi ypač retai, tačiau pediatrai tokių pacientų sulaukia. Iš visų ligoninės pacientų, kurie joje apsilanko per metus, susimokėti tenka apie 10 proc., tačiau į šį skaičių įeina ir tie pacientai, kurie išvykę gyventi į užsienį, bei kurių gydymo įstaiga su mumis sudariusi sutartį, kad juos priimtume, kai nedirba jų gydytojas. Pastaroji paslauga taip pat mokama, bet už ją moka šių pacientų gydymo įstaiga. Medikė skaičiuoja, kad tokių būna apie 3-4 per dieną, o tie, kurie moka už paslaugą fiziškai, sudaro vos 1-2 proc., taigi apie tūkstantį per metus. Turint omeny, kad per metus ligoninėje apsilanko apie 66 tūkst. vaikų, tai nedidelis skaičius.
„Kai ima siausti koks virusas, dažnai žmonės mano, kad atvykę į ligoninę greičiau gaus pagalbą nei poliklinikoje. Ir jeigu tokie pacientai iš įstaigos, kuri nesudariusi su mumis paslaugų teikimo sutarties, pas mus atvyksta dieną ir pagal jokius parametrus negalime jų įsprausti į jokią skubios pagalbos kategoriją, tenka susimokėti“, - sakė I. Sapagovaitė.
Jei būtinosios pagalbos sąvoka būtų praplėsta, medikė įsitikinusi, kad darbo labai padaugėtų, kadangi žmonės, jos teigimu, kažkodėl mano, kad ligoninėje dirba geresni gydytojai nei poliklinikoje.
„Griežta tvarka kartais atgraso žmogų, jis pagalvoja, kad jam gali tekti mokėti. Jei žmonės žinotų, kad bet kada ir dėl bet ko gali važiuoti į ligoninę, visi galvotų – ko gi eiti į polikliniką, jei iš karto galima važiuoti į ligoninę. Tik galbūt būtų galima leisti pačiam gydytojui laisviau spręsti, ar pacientui reikia būtinosios pagalbos. Pavyzdžiui, būna atvejų, kai matai, kad vaikas yra ligotas, kad jam kažkas negerai, nors jo visi parametrais geri. Tuomet suki galvą, kuriai kategorijai jį priskirti, nes supranti, kad negali iš jo imti pinigų. Arba vaikas prarijo kažką, bet tarsi ir nedūsta. O jei jis nedūsta ir jam jau 8 metai, jis nepriklauso skubios pagalbos kategorijai, nors žarnyne gali būti gyvybiškai pavojinga situacija – pavyzdžiui, magnetas. Laimė, paskutiniais metais atsirado visai maloni grafa – nelaimingi atsitikimai. Tačiau jeigu vaikui sloga, juk neparašysi – nelaimingas atsitikimas.
Kita vertus, jei gydytojas pasakys, kad pagalba mokama, gali kilti dar daugiau konfliktų, nes jis bus kaltinamas subjektyvumu. Juk tėvams visada atrodo kitaip. Pavyzdžiui, vaikui jau 10 dienų ką nors skauda. Natūralu, kad tėvams pasidaro neramu. Dažniausiai neramu pasidaro vakare, kai poliklinika jau nedirba, o pagal būtinosios pagalbos apibrėžimą skausmas turi būti stiprus – 7-8 balų, vaikas turi verkti. Bet koks 15 metų vaikas verks, jeigu jam truputį skauda? Iš tiesų dėl tokio skundo reikia kreiptis į polikliniką. Jeigu skauda po traumos, dar priskiriame jį traumos kategorijai, jeigu kažkas įkando, priskiriame įkandimui, bet būna ir taip, kad skaudėti pradėjo be priežasties, o neramu pasidarė po dviejų savaičių pasidarė neramu. Tėvams labai sunku paaiškinti, kad ilgai trunkantis skausmas nepriklauso skubios pagalbos kategorijai ir už tokią paslaugą reikia susimokėti. Taip ir stengiamės laviruoti – piktybiškai nepažeidinėdami tvarkos priimti kuo daugiau pacientų nemokamai“, - tikino pašnekovė.
