Kalifornijos universiteto klinikinės pediatrijos profesorius Robertas Lustigas savo naujoje knygoje pateikė naują mokslinę teoriją, rašo dailymail.co.uk.
Jis tvirtina, kad persivalgymas ir nenoras kažko veikti – anaiptol ne silpnavališkumo požymis, o hormonų sutrikimas, kylantis per daug vartojant cukraus.
R. Lustigo teigimu, kaltininkas – hormonas leptinas, kuris veikia kaip termostatas. Lepinas, vienas iš alkio hormonų, mažina apetitą (antrasis alkio hormonas – grelinas mažina apetitą).
Kai žmogus pasisotina, riebalų ląstelės išskiria leptiną, kuris numalšina apetitą, siųsdamas į smegenis signalą, kad jau pakaks valgyti.
Profesorius įspėja, kad didelis saldumynų pomėgis sutrikdo minėtą procesą.
Cukrus apgauna smegenis
Mokslininkai ilgai galvojo, kad nutunkama dėl leptino stygiaus, t. y. todėl, kad nutukusių žmonių smegenys negauna signalo apie sotumo jausmą. Tačiau naujausi tyrimai rodo, jog nutukusių žmonių organizmas pagamina užtektinai leptino (netgi kuo labiau žmogus nutukęs, tuo daugiau leptino turi), tačiau išsivysto organizmo atsparumas šiam hormonui.
Tai reiškia, kad smegenų ląstelės nebesupranta joms siunčiamo signalo apie sotumą ir organizmui atrodo, kad jis tebėra alkanas. Panikos apimtos smegenys siekia papildyti energijos atsargas ir žmogus trokšta riebaus ir saldaus maisto, nes tai greičiausias būdas gauti energijos. Be to, slopinamas noras judėti, kad būtų sunaudotas minimalus energijos kiekis, tad žmogus nori tik gulinėti ant sofos priešais televizorių.
Atsiradus atsparumui leptinui, žmogui maistas nepaliauja atrodyti skanus, kad ir kiek jis valgytų. Profesoriaus R. Lustigo teigimu, būtent todėl daugeliui nutukusių žmonių labai sunku nustoti valgyti ir laikytis vienokios ar kitokios dietos.
Alkio hormonas
Mokslininkai ilgai tyrė, kas sukelia atsparumą leptinui. Galiausiai profesorius R. Lustigas su tyrėjų komanda išsiaiškino, kad kaltininkas – cukrus. Cukrus sutrikdo hormono poveikį. Jei vartojama per daug cukraus ir nuolat trikdoma leptino veikla, gali išsivystyti vadinamasis atsparumas insulinui, kai ląstelės nuo nuolatinio insulino poveikio į jį nebereaguoja.
Profesorius mano, kad atsparumas insulinui sukelia atsparumą leptinui. Jis išsiaiškino, jog sumažinus insulino lygį, pagerėja smegenų reakcija į leptiną, žmogus nebejaučia poreikio kramsnoti, mažiau valgo, todėl be abejonės, sulieknėja.
Naujoje knygoje „Fat Chance“ profesorius R. Lustigas aiškina, kad nutukimo epidemijos šaknys – atsparumas leptinui ir per didelis cukraus vartojimas.
