Pasirodo, jų svajonės yra labai paprastos ir žmogiškos. Jie norėtų tiesiog ramiai išsimiegoti, praleisti daugiau laiko su savo šeimomis ir augintiniais, svajoja, kad jų ligoniai greičiau pasveiktų ir viskas stotųsi į senas vėžes, kaip buvo iki pandemijos.
Fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas pakalbino medikus apie jų svajones. O savo paties įspūdžius jautriai aprašė socialiniame tinkle „Facebook“.
Vidmantas rašė:
„Niekada nemaniau, kad esu toks silpnas. Nesuprantu kur prasileidau... Čia, kai intensyviai ruošiesi kovai ir pats sau atrodai labai fainas ir gražus. Kai galvoji, kad reiks truputį paprakaituoti, bet šiaip čia bus lengvas pasivaikščiojimas. Taigi žinot, aš čia kare buvęs, tabore lavonus nešiojęs, avarijose mirštančius fotkinęs, ne pirmą kartą raudonojoje zonoje ir šiaip gi kietas esu ...
Ir pirmą nokautą gavau net nepasiekęs ringo... užteko porą valandų pabendrauti su medikais covidiniam skyriuje. Net neinant į vidų. Gavau per smegenis taip, kad maža nepasirodė. Gal į senatvę jautrėju.
Medikai papasakojo apie savo svajones. Žinot, vieni skundžiasi, kad jiems sunku namie išsėdėti, o kiti apie namus tik svajoja... Nes daugiau jau fantazija neišneša. Tik namai, lova, artimieji ir apsikabinimas. Liko tik patys pagrindiniai poreikiai.
Ir šioje situacijoje mums reikia galvoti ne apie ligonius. Apie juos galvoja ir jais rūpinasi medikai. Mums reikia galvoti apie tuos, kurie dirba toje mėsmalėje. Kad jie tik atlaikytų ir neiškristų. O jie krenta. Ir dažnai ne fiziškai, o emociškai. Tai daug didesnė problema.
Ir medikai nelabai gali pasiskųsti. Nepridera. Juk reikia visiems susiimti. Bet visa tai niekur nedingsta. Kaupiasi. O viską kartu užaštrina nuovargis ir elementaraus miego trūkumas. Ir taip atsiranda daug tiksiančių bombų. Vienos jos sprogs dabar, kitos – pandemijos pabaigoje, o kita dalis – po pusės metų ar metų.
Kol kas dar masinio sprogimo nebuvo. Bet jis jau gresia. Medikai ant ribos. Vieniems ji toliau, o kiti ją jau viena koja peržengė.
Grįžtant iš skyriaus namo akyse kaupėsi ašaros. Atrodo, be jokios konkrečios priežasties. Kaip po gero filmo. Tik čia ne filmas. Realybė, kurią turbūt mažai dar kas suvokia.
Siūlau ir jums pažiūrėti paprastą video. Ne meninį filmą. Be dramos ar baisių vaizdų. Tiesiog apie medikų svajones šiuo laikotarpiu...“
