Skausmingos ligos nukamuotas šiaulietis: nusprendžiau nebevartoti vaistų ir sportuoti

„Kai dėl skaus­mų ne­be­ga­lė­jau už­mig­ti, te­ko ei­ti pas gy­dy­to­jus. Jų žo­džiai bu­vo pa­pras­ti: „Pats nu­va­žiuo­si į li­go­ni­nę, ar kvies­ti grei­tą­ją?“ – to­kį klau­si­mą dar prieš me­tus bu­vo iš­gir­dęs šiau­lie­tis Ri­char­das Šo­pa, iš­gar­sė­jęs so­cia­li­ne ak­ci­ja „Iš­gerk pie­no, o ne alaus!“

Ma­žai kas ži­no, kad dėl li­gos su­kel­tų skaus­mų jau­nuo­lis vos ga­lė­jo vaikš­čio­ti. Pa­si­ry­žęs pa­sveik­ti ir ėmęs in­ten­sy­viai spor­tuo­ti Ri­char­das da­bar pa­ts sa­vi­mi di­džiuo­ja­si. „Nu­ga­lė­jau kaž­ką la­bai svar­baus“, – sa­ko jis.

At­ro­dy­ti „kie­tai“ ga­li­ma ir ge­riant pie­ną

Pa­sau­lį apė­mė li­guis­ta in­ter­ne­to ma­da – gė­ri­mo žai­di­mas „Nek­no­mi­na­te“. Žai­di­mo es­mė – kuo grei­čiau ir kuo ori­gi­na­liau iš­ger­ti pus­lit­rį al­ko­ho­lio ir, tai nu­fil­ma­vus, vaiz­do įra­šą pa­skelb­ti in­ter­ne­te. Fil­mu­ko he­ro­jus me­ta iš­šū­kį sa­vo drau­gams, o šie tu­ri per 24 va­lan­das jį pra­nok­ti.

Pa­si­bai­sė­jęs to­kiu žai­di­mu ak­ty­vus 23-ejų šiau­lie­tis Ri­char­das Šo­pa nu­spren­dė pa­ban­dy­ti „vi­ru­są“ su­stab­dy­ti. Žai­di­mą nu­si­žiū­rė­ję lie­tu­viai pra­dė­jo so­cia­li­niuo­se tink­luo­se de­monst­ruo­ti, kaip per 30 se­kun­džių iš­mau­kia bo­ka­lą alaus ir ra­gi­na drau­gus pa­da­ry­ti tą pa­tį.

Šią sa­vai­tę in­ter­ne­te ėmė spar­čiai plis­ti ki­to­kio po­bū­džio fil­mu­kai. Ri­char­das su drau­gu Pau­liu­mi su­kū­rė vaiz­do įra­šą, pa­va­din­tą „Iš­gerk pie­no, o ne alaus!“ Fil­mu­ke ro­do­ma, kaip jau­nuo­liai spor­to sa­lė­je ge­ria pie­ną ir me­ta iš­šū­kį ki­tiems.

So­cia­li­nę ak­ci­ją, nu­keip­tą į jau­ni­mo są­mo­nin­gu­mą, per­žiū­rė­jo de­vy­ni tūks­tan­čiai var­to­to­jų. Ri­char­das vi­deo siu­že­tą fil­ma­vo spor­to sa­lė­je neat­si­tik­ti­nai. Jau­nuo­lis ti­ki, kad spor­tas ir svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das – ga­lin­ga jė­ga, pa­de­dan­ti įveik­ti sun­kiau­sius ne­ga­la­vi­mus.

Ne­se­niai Ri­char­das pa­ts sa­vi­mi ste­bė­jo­si – nuė­jo į spor­to sa­lę po įpras­tos dar­bo die­nos ir sa­ko stai­ga pa­si­ju­tęs lyg iš ko­kio sap­no bū­tų pa­bu­dęs. „Lyg už­merk­tas akis at­mer­kiu ir pa­ma­tau sa­ve prie­šais veid­ro­dį su štan­ga ant pe­čių, da­ran­tį pri­tū­pi­mus. Leng­vai nu­stem­bu, pa­de­du štan­gą ant sto­vo ir gal­vo­ju: „Ge­ras… Ir kaip gi aš taip? Ne­sup­ran­tu…“. At­min­ty­je pra­de­da skrie­ti at­si­mi­ni­mai, tar­si vis­kas va­kar bū­tų įvy­kę. Pri­si­me­nu, kaip be­veik prieš me­tus aš vi­sai ne­ga­lė­jau vaikš­čio­ti, sto­vė­ti, o da­bar da­rau pri­tū­pi­mus ir ne­tgi su svar­me­ni­mis“, – šyp­so­si Ri­char­das.

At­min­ty­je pra­de­da skrie­ti at­si­mi­ni­mai, tar­si vis­kas va­kar bū­tų įvy­kę. Pri­si­me­nu, kaip be­veik prieš me­tus aš vi­sai ne­ga­lė­jau vaikš­čio­ti, sto­vė­ti, o da­bar da­rau pri­tū­pi­mus ir ne­tgi su svar­me­ni­mis“, – šyp­so­si Ri­char­das.

Vai­ki­nas sa­ko, kad skaus­min­ga li­ga – art­ri­tas – pa­si­reiš­kė pa­čiu ne­tin­ka­miau­siu lai­ku. Jis da­ly­va­vo ir te­be­da­ly­vau­ja įvai­rių jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je, tad gal­va bu­vo pri­kimš­ta idė­jų. Da­lis jo gi­mi­nai­čių yra pro­fe­sio­na­lūs sta­lo te­ni­so žai­dė­jai, Ri­char­das pa­ts ruo­šė­si da­ly­vau­ti sta­lo te­ni­so tur­ny­re. Ap­si­vy­nio­jo su­ti­nu­sius ke­lius spe­cia­liu tvars­čiu ir da­ly­va­vo tur­ny­re.

Pra­džio­je vai­ki­nas ne­krei­pė dė­me­sio į skaus­mus – ken­tė­jo, bet kai ko­jos su­ti­no ir dėl skaus­mo vai­ki­nas jau ne­be­ga­lė­jo už­mig­ti, te­ko nuei­ti pas gy­dy­to­jus. „Pats nu­va­žiuo­si į li­go­ni­nę, ar kvies­ti grei­tą­ją?“, – pa­klau­sė jie.

Su­kū­rė ir ant­rą so­cia­li­nį fil­mą

Ri­char­dui te­ko gy­dy­tis li­go­ni­nė­je, ta­čiau net iš jos grį­žęs jau­nuo­lis ne­ga­lė­jo vaikš­čio­ti nor­ma­liai, ne­ka­muo­ja­mas skaus­mų. Svei­ka­ta tai pa­ge­rė­da­vo, tai pa­blo­gė­da­vo, ir jis ėmė ma­ny­ti, kad ar­ba kaž­ką ne taip da­ro, ar­ba vais­tai yra ne­veiks­min­gi.

„Ke­lis mė­ne­sius ge­riant vais­tus ma­no art­ri­to pa­žeis­tos ko­jos ta­po „vaikš­tan­čios“, bet ma­no pa­ties sa­vi­jau­ta la­bai pa­blo­gė­jo. Nusp­ren­džiau ne­be­var­to­ti vais­tų ir pra­dė­ti spor­tuo­ti“, – sa­ko Ri­char­das.

Pra­džio­je jau­nuo­lis ėmė­si lė­to bė­gio­ji­mo, ku­ris la­biau pri­mi­nė pa­si­vaikš­čio­ji­mą. Vė­liau pa­ma­tė, kad ga­li vis grei­čiau ir dau­giau bė­gio­ti, bei at­lik­ti ne­su­dė­tin­gus pra­ti­mus.

„Sa­vi­jau­ta po kiek­vie­nos tre­ni­ruo­tės vis ge­rė­jo. Net in­ten­sy­viai ra­šant ba­ka­lau­ro dar­bą ras­da­vau lai­ko su drau­gu pa­spor­tuo­ti ir ry­te, ir va­ka­re“, – sa­ko jis.

Da­bar Ri­char­do svei­ka­ta pui­ki ir jis sa­ko be­si­jau­čian­tis taip, lyg bū­tų kaž­ką sa­vy­je nu­ga­lė­jęs. Geo­de­zi­nin­ku-ma­ti­nin­ku dir­ban­tis jau­nuo­lis įsi­ti­ki­nęs, kad jei ne­spor­tuo­tų, svei­ka­tos grei­tai ne­tek­tų. „Skir­tų vais­tų ger­ti ne­bai­giau, bet neat­me­tu, kad jie man pa­dė­jo. Vis dėl­to, jei ne spor­tas, šian­dien gal vis dar kęs­čiau skaus­mus“, – sa­ko jis.

Ri­char­das al­ko­ho­lį var­to­ja sai­kin­gai, klau­so svei­kuo­lės se­sers pa­ta­ri­mų, kaip mai­tin­tis ir ge­ria daug van­dens. Tie­sa, jau­nuo­lis su­kū­rė jau ant­rą so­cia­li­nį fil­mu­ką, ku­ria­me ger­ti pie­ną, o ne alų, ra­gins bok­si­nin­kas.

„Aš pa­ts pie­no ne­ge­riu, bet idė­jai iš­reikš­ti pie­ną, o ne van­de­nį, pa­si­rin­ko­me no­rė­da­mi pa­ro­dy­ti, kad žai­di­mas „Nek­no­mi­na­te“ – ne­bran­dus, vai­kiš­kas el­ge­sys, ku­ris ne­si­de­ri­na su są­mo­nin­gu žmo­gu­mi“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.