Širdis (lot. cor) – raumeninis, netaisyklingo kūgio formos, maždaug kumščio dydžio tuščiaviduris organas, varinėjantis kraują. Kuo didesnis žmogus, tuo didesnė jo širdis. Šis raumuo per gyvenimą susitraukia apie 3 milijardus kartų. Nors širdis laikoma meilės organu, ji reaguoja į žmogaus jausmus ir viskam vadovauja. Organas turi labai gerą savireguliaciją ir prisitaiko prie žmogaus poreikių. Kai ji sveika, žmogus ir nejaučia, kad turi širdį, o kai ji suserga – tampa didele problema.
Dažnai kyla klausimas, kodėl nusilpsta žmogaus širdis ir pasireiškia širdies ritmo sutrikimai. Kad atliktų savo darbą, širdis susitraukinėja tam tikru dažniu. Miegant ji susitraukinėja rečiau, judant – dažniau, gali pasiekti 170–180 kartų per minutę. Sutrikęs ritmas dažnai tampa ne tik blogos žmogaus savijautos, bet ir staigios mirties priežastimi.
Ritmo sutrikimai skirstomi į bradikardiją (reto ritmo), kai širdies plakimo dažnis būna mažiau nei 60 tvinksnių per minutę, ir tachikardiją – jei dažnis viršija 100 tvinksnių per minutę. Bet ir retas, ir dažnas ritmas gali lemti blogą žmogaus savijautą ar net mirtį.
Kardiologų teigimu, širdies ritmo sutrikimus gali sukelti daug priežasčių: paveldimumas, įgimti dalykai, hipertenzija, širdies nepakankamumas ir ydos, nuovargis bei stresas.
Sutrikusio širdies ritmo gydymo metodai
Ne visus širdies ritmo sutrikimus būtina gydyti, tačiau kai kuriuos – būtina, nes kitaip žmogų gali ištikti staigi mirtis. Šiuolaikinės technologijos šiandien leidžia pasiekti gerų rezultatų. Ritmo sutrikimai yra gydomi chirurginiais metodais, medikamentais ir įvairiais aparatais – stimuliatoriais ir defibriliatoriais.
Kada žmogui implantuojamas stimuliatorius? „Normali širdis turi ritmo vadovą – sinusinį mazgą, kuris nustato, kokiu dažniu širdis turi dirbti žmogui miegant, bėgant, jaudinantis ar sėdint. Tuomet širdis plaka tiek, kiek reikia organizmui. Impulsas, atsiradęs šiame sinusiniame mazge, plinta prieširdžiais, pereina per atrioventrikulinį mazgą, iš to mazgo jis plinta į skilvelius ir skilveliai susitraukia. Tad viena problema gali būti ritmo vadovo – jeigu jis sugenda, o kita problema – kai atrioventrikulinis mazgas ar skilvelių laidžioji sistema nepraleidžia impulso. Štai tokius susirgimus mes ir gydome aparatais – stimuliatoriais“, – aiškina prof. A. Aidietis.
Šiuolaikiniai stimuliatoriai gydo ne tik retą ritmą, bet ir neteisingus (asinchroniškus) skilvelio susitraukimus, taip pat širdies nepakankamumą.
Žmones, persirgusius miokardo infarktu, gali kankinti dažno širdies plakimo priepuoliai, kai širdies tvinksnių būna iki 200 kartų per minutę. Tokia tachikardija pavojinga žmogaus gyvybei ir dažnai baigiasi mirtimi. Tachikardijos priepuoliui nutraukti ir apsaugoti nuo staigios mirties yra implantuojamas defibriliatorius. Jis duoda galingą impulsą – šoką ir taip atkuria širdies ritmą.
Defibriliatorius dirba kaip visa greitosios pagalbos brigada: visą laiką stebi, atpažįsta skilvelių tachikardiją ar virpėjimą, padaro išvadas ir išgydo. Jis padeda būtent tą minutę, kada reikia. „Greitoji ne visada spėja laiku atvažiuoti, o šalia esantieji gali nesugebėti padėti. Visuomenę reikia mokyti gaivinti žmogų, turėtume sakyti taip – nemokantis kito atgaivinti žmogus yra pavojingas aplinkiniams“, – tokios negailestingos profesoriaus išvados. Kalbėdamas apie širdies ritmo sutrikimo gydymo metodus, prof. A. Aidietis parodo ir elektrodą, kuris padarė revoliuciją šioje srityje. Nelieka nepaminėta ir radijo dažninė energija, kuri taip pat naudojama medicinoje. Dažno širdies plakimo priepuoliai nebūtinai turi būti infarkto padarinys.
„Priežasčių širdies ritmo sutrikimui gali būti įvairių. Tai gali būti įgimti pluošteliai ar vadinamieji nenormalūs takai – tada elektrinis impulsas gali suktis ratu ir širdis plaka, pavyzdžiui, 170–200 kartų per minutę. Tokius pluoštelius arba takus gydom elektrodu. Taip pat dažną ritmą gali sukelti atsiradęs židinys. Jis širdyje susidaro kairiajame ar dešiniajame prieširdyje arba skilveliuose. Toks židinys pradeda generuoti didesnį dažnį negu sinusinis ritmas, tuomet sinusinis ritmas nutyla ir klauso dažnesnio ritmo. Iš esmės širdies dėsnis yra toks: visada klausoma didesnio dažnio. Tokius židinius surandam įsivedę 3–4 elektrodinius kateterius į širdį ir valdydami specialų elektrodą tą priežastį panaikinam. Veikiant radiodažninei energijai audinys įkaista iki 180 laipsnių temperatūros, židinys sunaikinamas ir lieka tik mažas randelis“, – šiuolaikinės medicinos laimėjimais dalijasi prof. A. Aidietis.
Šiuolaikiniai stimuliatoriai pavaduoja širdį
Nuo to laiko, kai Švedijoje, Stokholme, implantuotas pirmasis stimuliatorius, praėjo jau daugiau kaip pusšimtis metų. Dabar stimuliatoriai keičiasi labai greitai, jie vis tobulinami, plečiamos jų galimybės. „Ankstesnių stimuliatorių su dabartiniais net neįmanoma palyginti – dabar jie daug geresni. Ir toliau pažanga medicinos srityje tokia greita – gali pasirodyti stimuliatoriai ir be laidų, ir veikiantys visiškai kitokiais principais“, – sako profesorius.
Dviejų laidų šiuolaikinis stimuliatorius yra visos širdies laidžiosios sistemos protezas. 25 gramus sveriantis prietaisas implantuojamas po oda, ant krūtinės ląstos. Elektrodai per venas įvedami į dešinį prieširdį ir dešinį skilvelį, atitinkamo nuoseklumo tvarka siunčiami impulsai priverčia širdį susitraukinėti. Implantuoto stimuliatoriaus žmogus neturi jausti.
Šiuolaikiniai aparatai atlieka ir stimuliatoriaus, ir defibriliatoriaus funkcijas, reikalui esant – gydo širdies nepakankamumą. Kai stimuliatoriaus pagalbos širdžiai nereikia, prietaisas nesikiša į jos darbo procesą, tik stebi – „įsikiša“ tada, kai jo pagalba būtina. Visa šiuolaikinė elektronika telpa į nedidelį prietaisą.
Ar stimuliatoriaus veikimo laikas priklauso nuo žmogaus organizmo? „Pirmiausia jo veikimo laikas priklauso nuo baterijos, – sako gydytojas, – kuo ji talpesnė, tuo ilgiau jis dirba. Bet, pavyzdžiui, būna tokių atvejų, kai nereikia, kad stimuliatorius nuolat dirbtų, tada jis taupo energiją.“ Šiuolaikiniai stimuliatoriai veikia daugiau kaip dešimt metų, turi tam tikrų taupymo režimų, kurie leidžia pailginti baterijų veikimo laiką.
Kai baigiasi stimuliatoriaus veikimo laikas, keičiamos ne baterijos, o pats stimuliatorius. Laidai paliekami, tad nuo laido ir implantavimo kokybės labai priklauso, kiek energijos reikės stimuliuoti širdį.
Nėra žmogaus amžiaus cenzo, kuris ribotų stimuliatoriaus implantavimą. Prof. A. Aidietis yra implantavęs stimuliatorių ir šimtamečiui, ir dešimties dienų kūdikiui. Per metus Lietuvoje implantuojama apie 2000 stimuliatorių – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Santariškėse pernai atlikta apie 700 operacijų.
Ko reikėtų vengti žmonėms, kuriems implantuoti stimuliatoriai? Prof. A. Aidietis raminamai sako, kad stimuliatorius ir dedamas tam, kad žmogus daugiau galėtų, negu negalėtų. Tačiau yra tam tikrų dalykų, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas, nešiojantis šį prietaisą. Tokiems ligoniams negali būti atliekamos elektros procedūros. Jie turi turėti su savimi stimuliatoriaus pasą ir oro uostuose yra tikrinami kitaip. Nerekomenduojama nešioti prie širdies mobiliojo telefono, kalbantis juo laikyti prie tos ausies, kurioje pusėje yra stimuliatorius. Dabartiniai stimuliatoriai turi labai gerą apsaugą nuo buitinių prietaisų. „Bet šiaip žmogus išlieka fiziškai aktyvus ir gali dirbti fizinį darbą“, – patikina profesorius.
Stimuliatoriai ir technologijos tobulėja
Tobulėja ne tik stimuliatoriai, bet ir visos technologijos bei nemedikamentinis gydymas. „Mes suprantame, ko mums reikia, tik technologijos kol kas to nepadaro. Ilgą laiką nežinojome, kas yra prieširdžių virpėjimas. Kai paaiškėjo, atsirado ir įvairių gydymo metodų, instrumentų, technikos. Kartais geriau palaukti pusmetį, ir mes tą pačią problemą išsprendžiame tobulesniais instrumentais. Viskas plėtojasi labai sparčiai“, – sako profesorius.
Lietuvos gydytojams tenka važiuoti į kitas šalis konsultuoti, pats prof. A. Aidietis stažavosi ir Amerikoje, ir Švedijoje. „Šioje sityje tai tu mokai, tai tave moko, visada viskas juda. Gydytojai turi mokytis visą gyvenimą. Pats gyvenimas taip liepia“, – tvirtina vienas garsiausių šalyje aritmologų.
Štai šių metų sausio 30 dieną Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose atlikta unikali operacija, kuriai vadovavo prof. A. Aidietis, – pirmą kartą Baltijos šalyse aortos vožtuvas implantuotas per kateterį.
Aortos vožtuvo implantavimo per kateterį metodika – kelerių pastarųjų metų intensyvių tyrimų rezultatas. Ji priskirta hibridinėms operacijoms, per kurias vienam tikslui pasiekti susirenka net kelių tarnybų medikai profesionalai: intervenciniai kardiologai, kardiochirurgai, kardiologai, anesteziologai ir kraujagyslių chirurgai.
Anot prof. A. Aidiečio, dabar aortos vožtuvą galima implantuoti per šlaunies arteriją arba per kairiojo skilvelio viršūnę. Jis konstatavo, kad per kateterį implantuoto aortos vožtuvo metodika yra pakankamai pagrįsta ir pašalina kritinę aortos vožtuvo ydą. Dėl to reikšmingai pagerėja pacientų bendra klinikinė būklė.
Pirmieji prietaisai, elektra suaktyvinantys širdies veiklą, buvo sukurti praėjusio amžiaus viduryje. Pirmą stimuliatorių Lietuvoje 1961 metais implantavo akademikas Jurgis Brėdikis. Dabar kasmet mūsų šalyje stimuliatoriai įsiuvami maždaug pusantro tūkstančio pacientų.
Širdies stimuliatorius normalizuoja širdies plakimo dažnį. Dabartiniai stimuliatoriai – maži, ploni, sveriantys 27 gramus, o skirti vaikams – apie 12 gramų. Stimuliatoriai įdedami krūtinėje po oda. Širdies veiklos dažnį jie pritaiko pagal žmogaus fizinį krūvį – vienokį dažnį parenka tada, kai žmogus aktyviai juda, kitokį – kai jis, pavyzdžiui, miega.
Širdies stimuliatorių turinčiam žmogui kas 5–10 metų reikia atlikti operaciją – pakeisti susidėvėjusią bateriją. Japonijoje esančio Osakos universiteto mokslininkai mano, kad šių operacijų nereikės, kai jie baigs kurti akumuliatorių, kurį galima pakrauti per paciento odą
