Apie tai laidoje „Delfi tema“ buvo kalbama su Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos nariu, LSMU šeimos medicinos klinikos docentu, šeimos gydytoju Gediminu Urbonu, Kauno klinikų gydytoju endokrinologu Robertu Knispeliu ir Sveikatos apsaugos ministerijos Pirminės sveikatos priežiūros ir slaugos skyriaus vedėja Rasa Biekšiene.
Nerimaujama, kad gydytis bus galima tik savo savivaldybėje
G. Urbonas laidos pradžioje priminė pirminės sveikatos priežiūros centrų organizavimo istoriją Lietuvoje. Gydytojas priminė, kad viskas prasidėjo prieš 30 metų. Tuomet vietoje pediatrų ir terapeutų buvo nuspręsta įkurti šeimos gydytojo instituciją.
„Maždaug 2002 metais turėjome didelį Europos paramos projektą. Šeimos gydytojai, kurie norėjo dirbti savarankiškai, buvo skatinami išeiti iš didžiųjų poliklinikų ir įkurti savo sveikatos centrus. Tą daug gydytojų ir padarė. Dabar, sparčiai besivystant privačiai dirbantiems gydytojams, išliko ir didžiosios poliklinikos. Maždaug pusė gyventojų pasirinko gydytis privačiose įstaigose, pusė – poliklinikose“, – aiškino G. Urbonas.
Poliklinikose nėra atskirtas pirminis ir antrinis lygis. Pasak gydytojo, poliklinikų administracija spaudžia šeimos gydytojus rašyti kuo daugiau siuntimų savo specialistams į antrinį lygį, kad gautų daugiau pinigų iš PSDF.
Didelė dalis šeimos gydytojų rezidentų mieliau renkasi privačias gydymo įstaigas, kuriose gali dirbti pilnavertį darbą pagal išsilavinimą, o ne rašyti siuntimus.
Dabar, pasak pašnekovo, ruošiamasi sukurti savivaldybės sveikatos centrus, kurie būtų tarsi „mišinys“ privačių įstaigų, poliklinikų ir ligoninių.
„Idėja įdomi, diskutuotina, apie ją diskutuojame nuo praeitų metų liepos mėnesio. Diskusija prasidėjo nuo to, kad viceministrė, koordinuojanti šią sritį, pareiškė, kad šeimos gydytojo institucija išvis nepasiteisino. Šiuo metu Seimui pateiktas įstatymo projektas, kuriuo būtų įteisinti savivaldybių sveikatos centrai“, – sakė G. Urbonas.
Pagal šiuos pokyčius, poliklinikos turės sudaryti bendradarbiavimo sutartis su didesnėmis įstaigomis. Pagal sutartį, viena iš įstaigų bus „vyresnysis brolis“, kuris reguliuos kitų gydymo įstaigų darbą.
Šeimos gydytojai nuogąstauja, kad po reformos turės dar mažiau kompetencijų – tai, ką galėtų gydyti jie, bus siunčiama antrinio lygio specialistams. Kitas nerimą keliantis klausimas, ar pacientas galės konsultuotis su gydytojais, esančiais kitose savivaldybėse, kaip yra dabar. Gali būti, jog ši teisė bus atimta, tad pacientams teks gydytis pas jų savivaldybėje esančius gydytojus, o vykti dėl konsultacijos į Vilnių ar Kauną – ne.
SAM kritikai nepritaria
Pasak R. Biekšienės, savivaldybės buvo suskirstytos į 3 grupes – pačios mažiausios, turinčios iki 10 tūkstančių gyventojų, didesnės – iki 21 tūkstančio, ir pačios didžiausios, turinčios 21 tūkstantį ir daugiau.
„Nė vienoje iš jų nesiskirs gydytojo darbas, o pacientas, prireikus pagalbos, galės rinktis specialistus, nesvarbu, ar dirbančius toje savivaldybėje, ar kitoje, pagal pačią ligą, pagal tai, kaip šeimos gydytojas mato, kokio tyrimo reikia“, – sakė R. Biekšienė.
Tačiau gydytojai iškėlė klausimą, kam tada reikia savivaldybės sveikatos centrų, jei niekas nesikeičia, ir visi dirbs taip, kaip anksčiau.
„Iš tikrųjų savivaldybės sveikatos centras yra tokia struktūra, kuri galėtų būti mažose savivaldybėse, labiau joms tinka. Dabar turime labai netolygumą dėl paslaugų, kurias turėtų gauti pacientas. Mažose savivaldybėse toli gražu ne visos paslaugos yra teikiamos, kurios teikiamos didesnėse savivaldybėse. Norime, kad tas bazinis paslaugų paketas būtų visose savivaldybėse vienodas“, – kalbėjo R. Biekšienė.
Ministerijos atstovės teigimu, medikai tiesiog bijo pokyčių
Gydytojo endokrinologo R. Knispelio teigimu, po reformos eilės pas gydytojus specialistus tik dar labiau padidės, nes jiems bus užkraunamos funkcijos, kurias gali padaryti šeimos gydytojas.
SAM atstovės buvo paklausta, kaip ministerija tikisi įgyvendinti šią reformą, jei visi gydytojai jai prieštarauja ir mato daugybę grėsmių.
„Pokyčiai dažniausiai nėra patogi situacija, visada norisi ramiau dirbti, kai yra stabilu. Bet ar tas stabilumas yra progresyvus, ar pacientui nuo to yra geriau, kaip yra dabar? Abejoju, nes labai daug turime nusiskundimų. Antra, reforma su šeimos gydytojais yra užstrigusi, nes prieš 30 metų, kai pradėjo formuotis šeimos gydytojų institucija, realiai gydytojai šeimos suteikia gerokai daugiau paslaugų, nei gydytojų komandos, turiu omenyje vidaus ligų, akušerį ginekologą, vaikų ligų, chirurgą, kurie teikia šeimos medicinos paslaugas. Realiai esant kai kurioms ligoms, pavyzdžiui, ausų, nosies ir gerklės, jie negali to paciento ištirti ir vertinti, nes neturi tokių kompetencijų. Norime, kad šeimos medicina taptų stipria, normalia medicinos sritimi“, – aiškino R. Biekšienė.
Visgi R. Knispelis paprieštarauja – gydytojai nebijo reformų, o per kelis dešimtmečius ir pačias reformas galima skaičiuoti dešimtimis. Tačiau nebesitikima, kad ši reforma kažką pagerins.
„Labai nenorėčiau, kad žiūrovai suprastų, kad mes prieš reformą apskritai. Ir tai, kas yra daroma, stacionaro sąlygos, dienos chirurgijos plėtra, greitosios pagalbos plėtra ir optimizavimas, ir pavežėjimo funkcija atokesnėse savivaldybėse, viskas gerai ir dėl to negirdėjau nusiskundimų. Dabar kalbame apie pirminio ir antrinio lygio sujungimą“, – sakė G. Urbonas.
Pasak jo, pacientui po tokio sujungimo kai kuriais atvejais gali prailgėti laukimo eilė pas gydytojus specialistus. Be to, kadangi dėl apmokėjimo siuntimų įstaigoms reikės daugiau, pacientui teks dažniau vaikščioti pas gydytojus specialistus, nes jis pas juos bus dažniau siunčiamas.
„Dėl ko aš labiausiai nerimauju – kai turėsime antrinio lygio specialistus šalia, ir finansavimo modelis bus toks, koks dabar, jei bus prašoma rašyti kuo daugiau siuntimų, natūralu, kad kelerius metus negydydami diabeto, hipertenzijos, prarasime savo kvalifikaciją“, – kalbėjo G. Urbonas.
Tačiau SAM atstovė laidos pabaigoje tik dar kartą pakartojo, jog tikisi, kad šią reformą gydytojai palaikys, nes jos reikia kuo greičiau.
