Apie pacientų lūkesčius, darbo kasdienybę ir tai, ką galime padaryti, kad neatsidurtume šiame skyriuje – pokalbis su A. Zubricku.
- Žiūrint iš šalies atrodytų, kad dabar, pasnigus, pašalus, jums prasideda pats darbymetis. Ar taip ir yra?
- Traumų sezonas tęsiasi visus metas, tačiau pagal sezoniškumą keičiasi traumų specifika. Traumų priežasčių yra tūkstančiai – nuo aštrių įrankių (peiliai, pjūklai, kirviai), auto avarijų, iki susimušimų ir pan. Visgi žiemą prisideda slidūs keliai, tad nors pacientų ir turime kiek mažiau pagal skaičių, tačiau daugelį vienija traumos paslydus. Šios traumos kiek kitokios – patempimai, sumušimai, trumpų/ilgų kaulų lūžiai, muštinės žaizdos.
Moterų vyraujančios traumos – stipinkaulio distalinės dalies lūžimai (šiek tiek aukščiau riešo). Apie 80 proc. parkritusių, susimušusių moterų nukenčia būtent taip. Vyresnio amžiaus žmonėms kritimas pavojingas, mat gali lūžti šlaunikaulio kaklas. Rizika didesnė dėl osteoporozės, kaulų išretėjimo. Taip pat lūžta stuburo slanksteliai, dubens kaulai (gaktikaulio šakų).
Sužalojimo laipsnis tiesiogiai priklauso nuo kinetinės energijos. Kuo ji didesnė, tuo ir trauma didesnė.
Dėl traumų dažniausiai pacientai atvyksta į mūsų ligoninę. Jei lūžis yra be poslinkio, užtenka paprastos imobilizacijos gipso langete. Neretai lūžis būna su poslinkiu, tada kaulą nejautroje reikia atstatyti kaulo vientisumą.
- Ar trauma visada aiški? Ar kai kurios būna apgaulingos, be skausmo, tad parkritęs žmogus ramiai keliauja namo?
- Jei lūžis didelis, jis būna akivaizdus, neretai matomas plika akimi – galūnė deformuota, atsiranda judrumas, kurio iki tol nebuvo, traškėjimas. Kai lūžis būna su poslinkiu, kai kaulo abu žieviniai sluoksniai lūžta, atsiranda paslankumas, nereikia išsilavinimo, kad įtartumėte lūžį.
Kai kaulą paveikiame mažesne energija, jis gali „skilti“. Tiesa, tai liaudyje vartojamas terminas, kurio traumatologijoje nėra. Lūžis yra arba jo nėra. Dažniausiai pirminėse nuotraukose tokie lūžimai nesimato, jie vadinami okultiniais. Kai kaulas persitvarko, po 5-7 dienų, jei lūžio vietoje tebėra kaulinis pakenkimas, toje vietoje ima veikti biologinės organizmo savybės, kai kaulas tirpsta, kad vėliau pats sugytų. Organizmas gydo pats save. Jaunesniems žmonėms šios regeneracinės sistemos aktyvesnės. Todėl žmonėms, patyrusiems traumų ir tiems, kurie simptomai nesiliauja, rekomenduojame po savaitės ar 10 dienų vėl kreiptis į polikliniką. Atliekama pakartotinė rentgenograma ir išryškėja lūžis ir tada taikomas atitinkamas gydymas – mobilizacija, priešuždegiminiai vaistai.
Apie 5-10 proc. žmonių po, pavyzdžiui, čiurnos traumų, kaulas toliau tinsta, skauda ir tik atlikus pakartotinę rentgenogramą paaiškėjo, kad ten buvo lūžis. Tada pacientas pyksta, kaltina gydytojus, o mes turime paaiškinti, kad taip tikrai būna ir kaltinti galima nebent organizmą.
- O kas būna, jei žmogus nesikreipia į medikus?
- Yra žmonių grupė, kurie tiesiog paniškai nemėgsta gydymo įstaigų. Tai jie ir lūžį sugeba ignoruoti, manydami, kad ištvers, praeis. Galiausiai, vis vien jiems tenka atvykti, tariant stereotipinį pasiaiškinimą – galvojau, praeis.
Kas tokiu atveju gali atsitikti? Jei lūžis sugis ydingai, gali pasikeisti kaulo ašis, bus anatominis, kosmetinis defektas. Kitu atveju, jei neužtenka regeneracinių organizmo savybių, kaulas gali ir nesugyti. Lūžio vietoje susidaro vadinamoji pseudo-artrozė – netikras sąnarys, kuris ateityje gali kelti papildomą skausmą, nepatogumą. Problemų, žinoma, gali ir nekilti, tačiau dažniau liekamieji reiškiniai neišvengiami.
- Ar daug traumų galėtume išvengti, jei mokėtume teisingai kristi?
- Nebūtinai. Taip, traumų prevencija – svarbi tema. Ortopedai, traumatologai gydome tik pasekmes. Traumų priežasčių – tūkstančiai, tad žmonės išties turėtų mėginti jas pašalinti. Pavyzdžiui, kelio dangai pasidengus ledo sluoksnio, užsidėti patogesnius batus, skirtus tam sezonui. Reikia neskubėti, stengtis vaikščioti tik nuvalytais takeliais.
Visgi nežinau, kiek ta prevencija veikia. Kasmet darau ataskaitas ir matau, kad, pavyzdžiui, Vilniaus mieste traumas patyrusių pacientų daugėja – po 2-3 proc. Galbūt tai susiję su miestų plėtra – daugiau žmonių koncentruojasi monopolijoje, čia atvyksta daugiau studentų, vyksta daugiau renginių.
Todėl traumatologai dažnai savo darbą planuoja atsižvelgdami į tai, kokie mieste renginiai, kada išmokamos pašalpos, atlyginimai. Alkoholio pavartoję žmonės dažniau tampa traumų aukomis, dingsta jų budrumas, atsargos jausmas. Tai labiau matyti savaitgalio naktimis, kai iš nuotykių grįžinėja „klubinėtojai“.
- Papasakokite, ką pamatytume į šį skyrių atėję savaitgalį.
- Daugiausiai pacientų sulaukiame šeštadienį bei sekmadienį. Dažnai spaudai pacientai pasiskundžia, kad eilėje tenka tada laukti 3, 4 ar net 5 valandas. Tačiau pacientų srautas būna toks didelis, kad nepadeda jokie resursai. Vienu metu užsiregistruoja 30-40 žmonių, o vieno paciento aptarnavimas (su konsultacija, dokumentų sutvarkymu) vis vien užtrunka nuo 15 minučių iki valandos. O jei dar atveža žmogų, patekusį į auto įvykį? Viską reikia mesti ir gelbėti gyvybę – pagalbos reikia nedelsiant.
Dažniausiai nepasitenkinimą skleidžia žmonės, kuriems apskritai reikalinga ambulatorinė pagalba poliklinikoje. Tačiau visi sako tą patį – moku mokesčius, tad turiu būti aptarnautas čia ir dabar. Kartais žmonėms atrodo, kad mes geriam kavą ir ilsimės tik, tačiau taip tikrai nėra.
- Mėgstate savo darbą?
- Šį darbą norėjau dirbti nuo vaikystės ir svajonė išsipildžiusi jau 15 metų. Darbas labai įdomus. Nuolat tampi naujų atvejų liudininku. Auga patirtis, kai diagnozę gali nustatyti vien pažiūrėjęs į žmogaus eiseną, peržiūrėjęs anamnezę jau gali planuoti pagalbą. Atsiranda nuojauta.
Žinoma, pavargsti. Tačiau darbo dienos pabaigoje norisi eiti namo, o namie – norisi atgal į darbą.
Gal galite pasidalinti įdomesniais atvejais?
- Kiekvienas atvejis – išskirtinis. Reikia kasdien dėti maksimalias pastangas, kad išspręstum žmogaus problemą. Smagiausia, kai pacientas pas mus atvežamas itin sunkios būklės, tačiau sugebame jį išgelbėti ir vėliau sutinkame jį sveiką, atvykstantį tik reabilitacijai. Smagu širdy tada.
Įsimintiniausi atvejai dažniausiai būna kvailoki, nutikę dėl žmonių girtumo ar keistų poelgių. Pavyzdžiui, lipo žmogus per tvorą, pakibo ant jos, gaisrininkams teko išpjauti didelį plotą tvoros, kad koją išgelbėtų, o tada atvyksta savininkas ir sako – grąžinkite tvoros gabalą.
Šypseną kelia ir žvejybinės istorijos. Sėdi du valtyje, vienas metę blizgę ir kabliuku užkabina draugo ausį. Tada su meškere ir sutinusia ausimi atvažiuoja pas mus.
- Atrodytų, kad gydytojui labai svarbu turėti ir psichologinių įgūdžių.
- Tie, kurie ateina į ligoninę, niekada nebūna ramios emocinės būsenos. Terapinis ar chirurginis pacientas jaučia skausmą, kuris juos psichologiškai išvargina. Dauguma mano, kad jų problema išskirtinė, jie reikalauja didelio dėmesio. Taip ir turi būti. Žinoma, visokių gydytojų yra. Veikiausiai ir aš ne visiems patinku – ne taip pažiūrėjai, ne taip pasakei. Tačiau stengiesi žmogų nuraminti, nuosekliai papasakoti apie jo problemą ir ją išgydyti.
Labiausiai mus žudo didelis srautas. Jei Vilniaus mieste dar kokia įstaiga apsiimtų gydyti traumatologinius pacientus, būtų lengviau. Į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę visi važiuoja įsitikinę, kad čia - „traumpunktas“. Tačiau jo seniai nebėra. Visame mieste yra skubiosios pagalbos skyriai ir pacientai dėl būtinosios pagalbos gali kreiptis visur. Tačiau įvyksta paradoksas – net su paprasta trauma pacientas iš savo poliklinikos atsiunčiamas į Lazdynus.
Tad dėl to pasekmes kenčia tie patys pacientai – dėl žmonių skaičiaus tenka ilgiau laukti eilėse.
Įstaigos direktorius stengiasi sustiprinti šią tarnybą, ypatingas dėmesys – mūsų skyriui.
- Pasidalinkite statistika, apie kokius žmonių srautus mes kalbame?
- Šis skyrius per parą aptarnauja 300 pacientų – daugiausiai Lietuvoje. Į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę kreipiasi penktadalis žmonių, patyrusių išorinius sužalojimus – į šią kategoriją patenka ir traumos, ir įvairūs apsinuodijimai.
Niekuo neišsiskiriančią parą sulaukiame vidutiniškai 110 žmonių. Tas „ramybės“ laikotarpis yra nuo spalio iki lapkričio vidurio, kovo pabaiga ir balandis. Kai sniegas nutirpsta, bet žemės ūkio darbai dar neprasidėję. Rudenį tamsu, žmonių aktyvumas mažesnis, tai ir pacientų sulaukiame 20-30 proc. mažiau.
- Pas jus atvyksta žmonės ir dėl nušalimų, tiesa? Kokie tai žmonės?
- Taip, šioje ligoninėje turime terminių traumų skyrių. Daugiau nušalimų būna pavasarį. Ir taip, tiesa, kad nušalimai – daugiau socialinė problema, mat didžiausia dalis pacientų – pažeidžiamiausia visuomenės grupė, t. y. benamiai, lėtinių priklausomybių turintys žmonės. Pas mus jie beveik visada atvežami apsvaigę nuo alkoholio. Nuplauname, išnaikiname parazitus, pagydome, išleisdami aprengiame naujais švariais rūbais, kuriuos suaukojo žmonės.
Ir čia prasideda ydingas ratas – tokiems žmonėms patinka priežiūra. Tada jie atsigula kur gatvėje ant žemės, ir laukia, kol kas iškvies greitąją. Turime etatinių pacientų, kurių jau ir pavardes žinau. Atvyksta, persirengia ir nuvežami tarsi su taksi į nakvynės namus.
Tačiau nušalimų patiria ir inteligentiški žmonės. Pavyzdžiui, žiemą eina į vakarėlį, kad ir netoli, bet apsiavia šventinę avalynę ir atvyksta pas mus su nušalusiais kojų pirštais. Būna ir kitokių nutikimų. Štai pirtininkai sėdi pirtyje ir vienam šauna mintis ne vandens, o sniego užmesti ant įkaitusių akmenų. Ir iškart visi penki dėl nudegimų važiuoja čia, į Lazdynus.
Labai daug traumų žmonės patiria vasaros metu kurdami laužus. Nepavyksta priversti atsisakyti minties naudotis degiuoju skysčiu. Pasekmės būna labai liūdnos.
Tame skyriuje guli ir tie, kurie lovoje nusprendė parūkyti ir nudegė 70-80 proc. kūno. Arba tie, kurie naudojosi netvarkinga, pavyzdžiui, dujų įranga.
Šių pacientų gydymas kainuoja labai brangiai, bet dedamos visos pastangos, kad jie išgyventų, pasveiktų. Visada sakau, jei įvykis nutinka ne per toli šios ligoninės, jei spėjama atvykti per „auksinę“ valandą – išgyvenimo tikimybė daug didesnė.
Štai ir šiandien atėjo pacientas, kuris kiek seniau iškrito iš penkto aukšto. Po keturių mėnesių, daugelio operacijų, šiandien jis jau gali vaikščioti. Ryte jau paėmiau ramentus.
Tad traumų priežasčių, kaip matote, yra pačių įvairiausių ir jos gali nutikti bet kam.
- Dabar visi nekantriai laukia, kas perims sveikatos apsaugos ministerijos vairą. Kokie didžiausi jūsų lūkesčiai, kokios probleminės sritys?
- Nieko naujo nepasakysiu. Sveikatos reforma vyksta jau daugelį metų, tačiau iš mirties taško pajudėta nedaug. Sritis labai sudėtinga, todėl nereikia tikėtis, kad vienas naujas žmogus gali ateiti ir pakeisti sistemą. Teigiamų požymių, žinoma, yra, tačiau pagrindinė problema nesikeičia – finansavimas. Antro lygio specialisto konsultacija įvertinta 11 eurų, pakankamai? Aš kirpykloje 12 eurų sumoku.
Kiekviena įstaiga gauna tam tikrą sumą iš VLK, tad įstaigai turėti labai daug pacientų yra nuostolinga. Teikti būtinąją pagalbą yra nuostolinga. Šis skyrius yra nuostolingas.
Dėl to gydytojai, kurie nori ramesnio darbo, didesnio atlygio, išeina kitur. Šis darbas nėra lengvas, veikia psichinę sveikatą. Grįžus namo sunku dėmesį rodyti vaikams, nes pacientams visą energiją atidavei. Šį darbą turi mėgti, kitaip nieko nebus.
