Diena, kai skyrybų advokatai turi daugiausia darbo. Nors teisinių patarimų, susijusių su santuokos nutraukimu, specialistų daugiausia prašoma laikotarpiu nuo Kalėdų iki Naujųjų, susipykusios poros reikalus tvarkyti pradeda būtent sausio 5 dieną.
Jeigu gyvenate santuokoje, tikimybė, kad svarstote skyrybų galimybę, yra viena iš penkių. Skaičiai kelia šiurpą, bet tokia realybė. Patikrinkite savo antrosios pusės telefoną – štai kaip prasideda įdomiausios skyrybos, skelbia „The Guardian“.
Buvęs aukščiausiojo teismo teisėjas seras Paulas Coleridge‘as vadovauja labdaros organizacijai, kurios pagrindinis tikslas – skatinti žmones išsaugoti santuoką. Jis „The Sunday Times“ pateikė vieną pavyzdį: „Ji buvo ilgametė vieno itin garsaus žmogaus mylimoji, su juo susilaukė net keturių vaikų. Buvo panašu, kad santykiai nesiklosto, todėl ji kreipėsi patarimo, norėjo sužinoti, koks jos statusas ir teisės skyrybų atveju. Ji man sakė: „Mums prireikės valandos ar dviejų“. „Man atrodo, kad užteks minutės ar dviejų, nes atsakymas labai paprastas: neturite jokių teisių“, - toks buvo man atsakymas“.
Dauguma žmonių, iš 18-34 metų grupei priklausančių net pusė, mano, kad gyvenimas nesusituokus taip pat neatsiejamas nuo teisių ir pareigų. Esą kartu gyvenančios poros, turinčios vaikų, skyrybų atvejų turi teisę gauti finansinę paramą. Tai netiesa, nors santuokų šalinininkų argumentas „nėra žiedo – nėra ir teisių“ šiek tiek ir perdėtas (kartu su vaiku negyvenantis vienas iš tėvų privalo materialiai prisidėti prie atžalos išlaikymo). Tėvui, su kuriuo skyrybų atveju lieka vaikai, tokia situacija gali būti pragaištinga, nes tikimybė, kad jis gauna solidžias pajamas, dažniausiai yra gana menka.
Skyrybų bylas sprendžiančių advokatų nuomonės šiuo klausimu nesutampa. Vieni norėtų naujo įstatymo, sulyginsiančio susituokusių ir kartu gyvenančių asmenų teises skyrybų atveju. Kiti, tokie kaip P. Coleridge‘as, mano, kad tai visiškai nelogiška: santuoka, neturinti nei laiko, nei pareigų limito, yra pati sudėtingiausia sutartis, kokiai tik gali ryžtis žmogus, jai nėra lygių.
Tiesiog kartu gyvenant ir auginant bendrus vaikus šeima netampama – santuokai reikia ryžtis savo noru, apsispręsti. Sero vertinimu, apie santuoką turi pasakoti mokykloje. Be to, jo nuomonę palaiko ir Socialinio teisingumo centras bei kitos institucijos. Tokie raginimai skamba gana absurdiškai – susidaro įspūdis, kad visuomenės elgesį galima pakeisti paprasčiausiai mokykloje įvedant naują pamoką.
Konservatorių turima nuomonė apie santuokos institutą gana nesudėtinga: tai įsipareigojimas vienam kitam, taip elgiasi moralūs žmonės, todėl santuoka ir yra pati stabiliausia ir patvariausia iš visų santykių formų. Stabilumas reikalingas ir naudingas vaikams, todėl ir santuoka vaikams labai naudinga.
Be to, santuoką gina įstatymai. Jeigu jų nebūtų, silpnesnioji santuokos šalis taptų priklausoma valstybės dosnumo.
„The Sunday Times“ pateikė pavyzdį: moteris, kuri pustrečių metų laukė, kol jos buvęs sumokės alimentus, sakė: „Esu tikra, kad valstybei kainavau apie 400 tūkst. svarų“.
Pasižadėjime nėra nieko išskirtinai moralaus. Moralumas slypi gebėjime pažado laikytis, o tai nepavyksta net 42 proc. santuoką sudariusių žmonių.
Šiuo požiūriu moraliau elgiasi būtent nesusituokusios, bet kartu gyvenančios poros, kurios neduoda pažado, kurį ištesėti be proto sunku. Su tuo sutinka dauguma porų, o 42 proc. netgi įrodo savo pavyzdžiui. Dažnai tariamai santuokos suteikiamas stabilumas yra tiesiogiai susijęs su materialine gerove, kuri iš esmes ir yra pagrindinis akstinas kurti šeimą. Bene geriausias santuokos apibūdinimas galėtų skambėti maždaug taip – santuoka tai ir moralinis pasirinkimas, ir tam tikras apsidraudimas.
Konservatoriams toks variantas priimtinas: santuoka kaip draudimo polisas pasirūpina dviejų žmonių ekonominiu savarankiškumu, taigi apsaugo valstybę nuo papildomų išlaidų.
Konservatoriams ekonominis savarankiškumas – labai moralus dalykas. Kalbant praktiškai, tai visiška nesąmonė – jeigu sunkiai suduriate galą su galu ir susituokiate su panašias pajamas gaunančiu asmeniu, tikimybė, kad bendras ūkis turės daugiau pinigų, yra lygi nuliui. Net 42 proc. vienišų tėvų gyvena skurde, 63 proc. neturi jokių santaupų, 71 proc. gyvena iš išmokų būsto nuomai, todėl kalbėti apie ekonominį savarankiškumą ir kaip nėra prasmės.
Tai pasikartojantis motyvas politikų diskusijose apie santuokas, skurdą ir ekonomikos audimą.
Dešinieji mano, kad geriausias variantas – nepriklausomybė, kai nereikia nieko iš nieko reikalauti. Kairieji į tokį teiginį atsako, kad ekonominė nepriklausomybė susijusi su sistemomis, o dabartinė sistema to neužtikrina, kad ir kaip sunkiai dirbtumėte. Lieka labai paprastas klausimas: kodėl blogai, kad žmonėms reikia vieniems kitų?
