„Šiandien kartu su Lietuvos medikų sąjūdžiu (LMS) dalyvavau susitikime su ministru pirmininku. Kokią žinią, kalbant apie ateities perspektyvas, MP pasiuntė rezidentams ir jauniems gydytojams? Tiksli citata: „Tai važiuokite“. Ar nežinoma, ką ar kaip daryti?“ – balandį feisbuke rašė U. Builytė.
Po kelių dienų išvarginti ir įskaudinti medikai prie Seimo susirinko į mitingą.
„Visa ta istorija yra labai juokinga, – praėjus daugiau nei metams nuo šio pokalbio DELFI kalbėjo U. Builytė. – Premjeras neigė, kad taip sakė, sako, kad buvo išprovokuotas, ne taip suprastas ar panašiai. Žmonės paliudijo, kad taip buvo. Kaip buvo, taip buvo, nenoriu ties tuo sustoti ir koncentruotis.
<...> Šitas pasakymas tikrai neturėjo įtakos. Bet apskritai tas politinis sveikatos apsaugos sistemos laukas nedžiugina.“
Visgi, sako Urtė, vienaip ar kitaip – jos planuose yra Lietuva. „Jeigu nereikės manęs kaip specialistės, nežinau, mokysiuosi apželdinimo, ar pan.“, – juokėsi rezidentė.
Praėjo mėnuo, kaip U. Builytė dirba vienoje iš Didžiosios Britanijos ligoninių – čia ji metus stažuosis paskutiniame rezidentūros kurse. Po to būsima gydytoja planuoja grįžti į Lietuvą.
„Visada vilioja artimi žmonės, pažįstama aplinka ir norisi būti savu. Tai yra dalykai, kurie visiems gyvenime yra svarbiausi. Nesinori galvoti, kad visą gyvenimą apibrėžia tik darbas, kad jis turi būti esminis vedantis rodiklis.
<...>Ar geriau būti didele žuvimi mažame tvenkinyje ar maža žuvimi dideliame, – mąsto Urtė. – Vis tiek Lietuvoje keliai yra paminti, kažkas nuveikta. Su tuo įdirbiu galima kažką keisti, kažką daryti geriau ir kažkaip įprasminti savo veiklą.“
Urtė – ketvirto kurso kraujagyslių chirurgijos rezidentė. Ji tikisi, kad būtent Didžiojoje Britanijoje, didelėje ligoninėje bus palankios aplinkybės susikrauti tokią patirtį, kuri ypač pravers ateityje ir žinias ji galės pritaikyti gydant gimtinėje gyvenančius pacientus.
„Ką aš į savo patirties krepšelį sukaupsiu per savo rezidentūros metus, tas tiesiogiai turės įtakos, kokia aš būsiu specialistė“, – yra įsitikinusi būsima gydytoja.
– Nei daug, nei mažai – Didžiojoje Britanijoje dirbate keturias savaites. Koks pirmasis įspūdis?
– Įžvalgos dar gali keistis, bet pirmas įspūdis – neblogas. Kiekvienas rezidentas Lietuvoje turi priskirtą vadovą, bet dažnai tas vadovas turi ne vieną mokinį. O čia truputėlį kitaip – rezidento vadovas tam tikrame cikle dažniausiai turi vieną rezidentą ir jis su juo dirba pusmetį arba metus. Mano specialybėje „meistro-pameistrio" santykis yra labai svarbus. Yra išvystomas pasitikėjimas, įsidirbama kartu ir taip kiek efektyviau įmanoma perduoti žinias. Aišku, darbo valandų dabar iš tiesų yra daugiau negu Lietuvoje, bet tas darbas yra kryptingesnis – tau nereikia labai daug laiko skirti socialinėms problemoms spręsti ar vien tik popierius pildyti, nes tam yra kitas personalas. Mano darbas yra susijęs su paciento priežiūra, taktikos parinkimu ir pan. Daug, kaip ir Lietuvoje, dirbame vyresniesiems kolegoms, bet tai yra normalu, tu kitaip neišmoksi.
Nežinau, kaip juos čia taip išmoko, ar tai ilgalaikė kultūra, bet čia, jei kažko nežinai, nėra baisu klausti vyresnių kolegų. <...> Tokiu santykiu rodoma pagarba. Mes suprantame, kad tai yra gerokai daugiau už tave patyręs žmogus, gerokai daugiau išmanantis, bet nėra baimės, kad kažką ne taip pasakysi ar padarysi. Tave tiesiog gražiai pataisys, paaiškins, kodėl galbūt taip nereikėtų daryti ir tiesiog važiuosime toliau. Bent jau kol kas kažkokiomis bausmėmis ar panašiais dalykais, viešu žeminimu neteko susidurti nei man asmeniškai, nei kitiems kolegoms, kurie dirba.
– Prabrėžiate, kad skatinama klausti, nėra bausmių, nėra baimės, tai, ką – Lietuvoje viskas yra priešingai?
– Baimės kartais tikrai yra, nes yra tokių kolegų, kurių mokymo taktika yra įbauginti aplinką. Bent jau iš pradžių, kai pradėjau rezidentūrą, baimių buvo, nes pas mus kažkokia kultūra, kad reikia truputėlį pasityčioti, patraukti per dantį, tai Lietuvoje laikoma normalia praktika. Nemanau, kad kas nors savo gyvūnus moko taip daryti, jei nori savo gyvūną išmokyti nesituštinti kampe. Kažkokiomis kitomis priemonėmis bando tai padaryti.
Dėl bausmių, yra tekę girdėti. Pačiai gal ne tiek teko susidurti, bet tikrai kolegos, kurie ne taip dokumentaciją supildė ar vėlavo tai padaryti, buvo neįleisti į operacinę ar kažkokios kitokios sankcijos buvo taikomos. Pas mus tokia kultūra iš dalies yra priimtina, nes visi apie tai žino, visi tai supranta ir mes visi tai toleruojame. Nežinau, kur tas šuo pakastas, bet tikriausiai ir mes patys rezidentai kiek save nužeminame galvodami, kad mes to nusipelnome. Kartais tikrai, rezidentai padaro nesąmonių, reikia ir griežtesnio žodžio, bet kartais yra nelabai tinkamai išreiškiamos pastabos ar stengiamasi tas klaidas ištaisyti.
– Tokia Lietuvoje kultūra yra susiformavusi nuo seno. Galbūt teko girdėti iš vyresnių pažįstamų medikų yra sakę, kad anksčiau buvo dar baisiau ir galbūt tai keičiasi, gerėja?
– Tikrai kolegos pasakoja apie baisų, kartais nežmonišką elgesį ir, palyginus, mes dabar labai gerai gyvename. Bet aš nežinau, ar atspirties taškas turi būti kažkoks labai blogas dalykas, ar mes turėtume orientuotis, kaip iš tikrųjų turėtų būti, kad turėtų susiformuoti kita kultūra.
– Kalbėdama apie Lietuvos ir Didžiosios Britanijos skirtumus medikų aplinkoje, akcentavote mikroklimatą, o kaip materialinė pusė?
– Sudėtinga palyginti, nes tos išlaidos čia yra kiek kitokios, kas liečia nekilnojamąjį turtą, jei kažkas galvotų pirktis ar nuomotis, transporto išlaidos ir pan. Bet jeigu atspirties tašką laikysime vidutinį atlyginimą, tai čia gydytojų ar rezidentų atlyginimai yra gerokai didesni negu pas mus šalies vidurkis. Pradedančio ar vyresnio rezidento atlyginimo vidurkis yra panašus kaip ir šalies vidurkis. Aš tikrai nenoriu nuvertinti kitų specialybių, bet kiek mes reikalaujame iš medikų, kokios yra atsakomybes, tai jie yra tiesiog neproporcingi (atlygiui – DELFI). Jei mes visą laiką reikalaujame iš asmens maksimalios atidos, maksimalių jėgų, pastangų ir galimi padariniai gali būti letalūs kažkam... Jei lėktuvų pilotai skirstų nemiegoję tris paras, ar žmonės jaustųsi saugiai? Bet gydytojui tai normalu. Kiekvienas darbas yra įvertinamas pagal tai, kiek tau laiko reikia įgauti įgūdžius, kad tu tą darbą galėtum daryti, kokie yra reikalavimai tam darbui, tiek žinių atžvilgiu, tiek asmeninės, asmeninio gyvenimo atžvilgiu ir pan. Ir visa tai susiveda į tai, kas tą darbą atlieka ar geriausi žmonės, kam nereikia ypatingų gabumų ir pan.
– Didžiojoje Britanijoje medikai labiau jaučiasi vertinami?
– Pastarąsias dienas daug laiko praleidau ambulatorinėje grandyje. Ten gydytojo santykis su pacientu yra toks, kad jie vienas kitam paspaudžia ranką. Nėra jokio išankstinio nusistatymo, kad čia kažkas mane nuskriaus, kažko neduos ir pan. Jeigu kyla klausimų, pabandai išsiaiškinti, žmonės supranta. Nėra viskas suverčiama gydytojui.
– Medikas tiesia ranką pacientui. Tad indėlį į gerus santykius pirmasis deda gydytojas?
– Tikrai taip. Iš tiesų man dar reikia laiko prisitaikyti, kad čia yra labai daug bendraujama su pacientu, aiškinama apie pačią ligą. Kas mane labai maloniai džiugina, kad ligoniai aktyviai stengiasi sužinoti. Jie užduoda klausimus – kodėl; ką aš galiu daryti kitaip; kokios galimos išeitys ir pan. Gydytojas turi būti labai pasikaustęs. Pas mus kartais yra paternalistinis požiūris ir yra priimama, kad nėra čia ko aiškinti, mano laikas suskaičiuotas ir gal kažkas papasakos.
– Bet gal ten duodama daugiau laiko konsultuoti pacientą? Gal prasideda viskas nuo to, kad nėra tvarkos, atlyginimai maži, nėra pagarbos, gydytojas neturi laiko, nes pervargę, tiesiog padaro tai, kas priklauso ir paleidžia pacientą, konvejeriu priima kitus.
– Visiškai pritariu jūsų žodžiams. Čia, kai buvau poliklinikoje, teoriškai, vienam ligoniui skiriama nuo 15 iki 30 minučių. Dažniausiai visi tyrimai iki apsilankymo būna atlikti, pas mus dažnai kai kuriuos tyrimus tos pačios konsultacijos metu tas gydytojas ir atlikti, o tai irgi atima laiko.
Dažniausiai čia būna labai gražūs šeimos gydytojo ir kitų gydytojų specialistų nukreipimai, kurie pakankamai aiškiai išdėsto, kas yra šeimos gydytojui neaišku ir kokios informacijos jam trūksta bei ko jis nori iš tos specialisto konsultacijos. Dažniausiai laiko tikrai yra sutaupoma, nes ligoniai ateina su aiškiais savo vaistų sąrašais, šeimos gydytojo nurodytais, ir pan.
Kitas dalykas – popierizmas. <...> „Popierinio darbo“ yra sumažinama, daugiau laiko galima skirti pacientui. Darbas klinikose yra intensyvus, bet dėmesys yra labiau koncentruotas, dažnai nereikia pradėti nuo „Adomo ir Ievos“, kodėl ligonis atėjo.
Nors galbūt teko girdėti, kad pas gydytoją specialistą Didžiojoje Britanijoje prieisi net ne taip greitai, kaip Lietuvoje, U. Builytė sako, sistemos esmė – kad lėtinėmis ligomis sergantys ligoniai gali laukti, o tiems, kuriems reikalinga skubi pagalba – nedelsiant ji suteikiama. Rezidentė taip pat akcentavo svetur dirbančių slaugytojų kompetenciją. „Jos padaro labai daug darbo ir puikiai gali įvertinti, ar ligonio būklė gerėja, ar blogėja ir tokius tarpinius apsilankymus kuo puikiausiai suvaldo“, – pasakojo U. Builytė. Būtent slaugytojų Didžiojoje Britanijoje labiausiai ir trūksta. Pati lietuvė rezidentė pastebėjo, kad aplink zuja specialistų iš viso pasaulio.
Nors Urtės pirmas įspūdis vienoje iš Didžiosios Britanijos gydymo įstaigų – teigiamas, būsima gydytoja tikisi, kad ten sukrauta patirtis netrukus bus teikiama Lietuvos gyventojams.
