Bent jau už tai, kad atvirai pripažindama davusi kyšį medikams, R. Šalaševičiūtė garsiai ir visiems pripažino: karalius nuogas. Sveikatos apsaugos sistemą yra apėmęs užkratas, ir net aukščiausias pareigas užimantys politikai yra ar buvo su juo susidūrę visiškai tiesiogiai.
Sveikatos apsaugos sistemos ligos simptomai
Kad ir kaip po šio pripažinimo susiklostys tolesnė ministrės politinė karjera, ši istorija viso labo atskleidžia sunkios, visą Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą apėmusios ligos simptomą. Drįstu teigti, kad tūkstančiai panašių simptomų kasdien pasireiškia šalies gydymo įstaigose. „Kiek davėte? Anesteziologui? Chirurgui? Slaugytojoms? Kokie dabar „tarifai“? Kada geriau paduoti – prieš ar po?“ Tokių ir panašių klausimų bei svarstymų, neabejoju, daugelis esame girdėję laukdami operacijos ar procedūros ligoninėje.
Atlikti tyrimai rodo, kad neoficialūs arba nelegalūs pacientų mokėjimai 2014 m. siekė iki 0,3 proc. bendrojo vidaus produkto. Skaičiuojant, kad šalies BVP tais metais viršijo 32,7 mlrd. eurų, galima teigti, kad į baltųjų chalatų kišenes 2014 m. pateko apie 72,5 mln. eurų.
Kalbėdama apie šiuos skaičius visiškai nesiekiu pasmerkti ar demonizuoti mūsų šalies gydytojų. Mano įsitikinimu, mediko darbas ir pašaukimas buvo ir lieka vertas kuo didžiausios pagarbos. Tačiau turime suprasti, kad dešimtmetį, o dažnai ir daugiau, gyvenimo paskyręs mokslams, nepaprastai sudėtingą ir neretai įtemptą darbą dirbantis specialistas, turi tam tikrų lūkesčių. Tarp jų, be abejo, gauti adekvačias pajamas iš savo darbo ir oriai bei pasiturinčiai gyventi. Gauti sąžiningai ir skaidriai uždirbtus pinigus, o ne pacientų „padėkas“ vokeliais, saldainiais, šokoladu, buteliais ar kitokiomis dovanėlėmis, iš kurių pardavimo klesti lyg tyčia šalia gydymo įstaigų atsidarančios parduotuvės.
Bet mes iki šiol vis dar kalbame apie simptomus. Tokius kaip korupcija ar gydytojų bei slaugytojų emigracija. Ji, beje, tik dar kartą patvirtina, kad Lietuvoje ruošiami aukščiausio lygio profesionalai, kurie mielai laukiami Vakarų ar Šiaurės Europos ligoninėse ir klinikose. Pakalbėkime apie pačią ligą.
Diagnozė: trūksta pinigų ir efektyvumo
Ligos pavadinimas – tai sveikatos apsaugos finansavimo trūkumas ir pačios sistemos neefektyvumas. Lietuvoje veikiantis finansavimo modelis ypatingas tuo, kad didžioji sveikatos paslaugoms skirto 1 milijardo eurų dalis – apie 95proc., – yra dengiama iš viešųjų išlaidų, t.y., iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) ir valstybės biudžeto lėšų. Šios išlaidos pasiskirsto atitinkamai 83 proc. ir 17 proc.. Vadinasi, sveikatos apsaugos finansavimas iš esmės priklauso nuo vieno sprendimų priėmėjo – valstybės. Skirstydama lėšas, valstybė dažnai elgiasi su jomis kaip su nuosavomis, bet iš tiesių PSDF biudžetas – tai draudimo įmokas į šį biudžetą mokančių Lietuvos žmonių pinigai. Juos valstybė tik perskirsto kaip draudikas, išmokėdama jas už tų žmonių gydymą, kuriems jo reikia.
Kad valstybė nėra pajėgi užtikrinti tinkamą finansavimą, liudija statistika. Tarptautinio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) duomenimis, Lietuvoje 2014 m. vienam gyventojui tenkančios sveikatos išlaidos siekė 1219 eurų. Tai tėra apie pusę, 56 proc., Europos Sąjungos vidurkio, o nuo Olandijos, Vokietijos ar Austrijos atsiliekame tris kartus. Bet geriausiems šalies gydytojams dirbti tose valstybėse ir gydyti jų piliečius, gaunant kelis kartus didesnę algą nei Lietuvoje, nėra jokių kliūčių. Priešingai – jie ten labai laukiami. Sveikatos išlaidų dalis Lietuvoje sudarė 6,7 proc. BVP, tuo tarpu ES šalyse šis rodiklis vidutiniškai siekia 8,7 proc. „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje sveikatos apsaugai skiriama bendrojo vidaus produkto dalis yra viena mažiausių visoje ES.
Prie ligos istorijos pridėkime dar vieną detalę: šalies demografiją. Mažėjant gimstamumui ir augant emigracijai, o kitai daliai visuomenės senstant, nuo 2001 m. iki 2014 m. vaikų Lietuvoje sumažėjo daugiau nei trečdaliu, 34,7 proc. Tuo tarpu vyresnių kaip 65 m. amžiaus gyventojų per tą laiką padaugėjo 13,8 proc. Senstančiai visuomenei, suprantama, būtina vis daugiau sveikatos priežiūros paslaugų. Demografijos tendencijoms nesikeičiant, šių paslaugų poreikis tik augs. Ar atitinkamai augs ir valstybės investicijos į sveikatos priežiūros sektorių, kurios, kaip pernai konstatavo Europos Sąjungos taryba, „tebėra mažos“?..
Nemažiau svarbu paklausti ir kaip efektyviai naudojamos ir tos nepakankamos lėšos? Šiuo metu finansavimas sveikatos priežiūros įstaigoms skiriamas remiantis jų sutartimis su teritorinėmis ligonių kasomis. Sutartys sudaromos dėl paslaugų, įtrauktų į Vyriausybės patvirtintą kriterijų sąrašą, kuris yra patvirtintas poįstatyminiu aktu, o ne įstatymu.
Tuo tarpu Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad sutarčių sudarymo taisyklės dėl sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto turi būti nustatytos įstatymu. Būtina aiškiai apibrėžti, kodėl viena įstaiga gali teikti paslaugas pacientams, gaudama už tai apmokėjimą iš PSDF, o kita – ne, kiek daugiausiai tokių paslaugų per metus gali suteikti viena įstaiga, o kiek – kita.
Būtent to ir pasigendame: poįstatyminiame akte nustatyti kriterijai palieka daug erdvės subjektyviam Teritorinių ligonių kasų vertinimui dėl finansuojamų paslaugų ir jų apimties (kvotų) kiekvienai sveikatos priežiūros įstaigai. Šiuo metu veikia sistema „vienas finansuotojas – vienas paslaugų teikėjas“, kuri neskatina konkurencijos ir atveria kelią galimam piktnaudžiavimui bei neefektyviam lėšų paskirstymui.
Paskirstant lėšas daugiau galvojama ne apie tai, kaip patogiau pacientams, bet apie valstybei ir savivaldybei priklausančių medicinos įstaigų interesus. Gausios darbo vietos ir erdvūs ligoninių pastatai regionuose yra tikrai svarbūs, bet turbūt ne Lietuvos žmonių sveikatos sąskaita. Taip pat ir ne geriausių gydytojų bei slaugytojų, kurie neturi galimybių gauti oraus atlyginimo dėl per didelio įstaigų skaičiaus ir per mažo jų efektyvumo, sąskaita.
Ištraukti iš „šešėlio“
Teigiama, kad kai sistema veikia netinkamai, žmonės arba ją pakeičia, arba prisitaiko. Būtent tai ir vyksta jau daugelį metų. Pacientai, paslaugų vartotojai, bei gydymo įstaigos, yra savotiškai „prisitaikę“. Korupcija sveikatos apsaugos sistemoje – Specialiųjų tyrimo tarnybos atlikto tyrimo duomenimis, 55 proc. gyventojų 2014 m. ligonines ir poliklinikas laikė labiausiai korumpuotomis institucijomis šalyje, − ir šešėlyje besisukantys neapskaitomi ir neapmokestinami milijonai eurų, liudija paprastą dalyką: visuomenė, ar bent jau nemaža jos dalis, suvokia, kad sveikatos priežiūros paslaugos nėra nemokamos. Norėdamas gauti geresnę, greitesnę paslaugą, turi susimokėti. Turi pats prisidėti prie savo sveikatos priežiūros.
Būtent tai akcentuoja ir Konstitucinis Teismas, išaiškinęs, kad „kiekvienas asmuo turi rūpintis savo sveikata, pagal išgales prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, taigi (...) apmokėti tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas (jų dalį), teikiamas tiek valstybinėse, tiek kitose sveikatos priežiūros įstaigose“. Teismas pažymi būtinybę finansavimą sureguliuoti taip, kad sistema skatintų kiekvieną rūpintis sveikata, prisidėti prie jos priežiūros finansavimo, atsakingai ir racionaliai naudotis paslaugomis. Taigi įstatymų leidėjas turėtų įteisinti galimybes už dalį paslaugų atsiskaityti tiesiogiai patiems pacientams.
Todėl mes ir siūlome procesus, kurie iš esmės vyksta „šešėlyje“, ištraukti į dienos šviesą ir atitinkamai taisyti šalies Sveikatos sistemos įstatymą. Pataisomis būtina įteisinti galimybę, kaip nurodo Konstitucinis Teismas, patiems gyventojams prisidėti prie sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo ir dalį paslaugų kainos sumokėti privačiomis lėšomis.
Tokia tvarka nepaneigtų galimybės pacientui gauti jam priklausančią valstybės kompensacijos dalį iš PSDF biudžeto. Pacientai, kaip ir iki šiol, neturėtų mokėti papildomai už būtinąją pagalbą ar labai brangiai kainuojančias paslaugas. Tačiau įstatymas įtvirtintų galimybę pacientui pačiam savanoriškai prisimokėti už galimybę konsultuotis su konkrečiu ir jokiu kitu gydytoju, taikyti kitą diagnostikos ar gydymo būdą, gauti paslaugą pacientui patogesniu laiku, ir t.t. ir pan. – kitaip tariant, sumokėti už tai, kas, paties paciento vertinimu, jam yra kokybiškesnė paslauga.
Priemokos dydį, laikydamosi įstatymais įtvirtintų būtinų ribojimų, nustatytų pačios įstaigos, įvertinusios faktinius paslaugos kaštus, investicijos grąžą ir bazinę kainą, kurią joms už suteiktą paslaugą kompensuoja PSDF biudžetas. Simbolinės nedidelės priemokos taip pat galėtų būti taikomos už kiekvieną paciento apsilankymą, siekiant paskatinti pacientus atsakingai ir taupiai naudotis paslaugomis tada, kai jam jų reikia.
Daugumoje Europos šalių priemokos leidžiamos, bet jos yra ir reguliuojamos. Teisės aktais nustatomi didžiausi leistini simboliniai apsilankymo mokesčiai, nustatomos maksimalios metinės priemokų sumos vienam pacientui, maksimalios priemokos sumos vienai paslaugai arba kategorijos paslaugų, už kurias priemokų imti negalima.
Skaidresnė ir sveikesnė sistema
Šios įstatymu įtvirtintos priemokos pirmiausia leistų pakelti gydytojų, slaugytojų ir kitų darbuotojų atlyginimus ir investuoti į jų kvalifikacijos kėlimą. Jos taip pat būtų investuojamos į paslaugų kokybės gerinimą, naujausios įrangos įsigijimą, galų gale, vadybos efektyvinimą. Siūloma tvarka paskatintų ir gydymo įstaigų konkurenciją, dėl kurios visuomet laimi paslaugų vartotojas. Tai padėtų ir išskaidrinti sistemą.
Nepamirškime, papildomos lėšos, kaip pripažino ministrė, ir taip sukasi sistemoje. Tiksliau, šešėlinėje jos dalyje. Sudarius prielaidas leisti ir skatinti pacientus primokėti legaliai, išnyktų poreikis siūlyti kyšius, dėl ko sistemą kasmet galėtų papildyti daugiau kaip 72 mln. eurų.
Priemokų sistema iš esmės veikia ir šiuo metu, tik kyla abejonių dėl jos reguliavimo ir efektyvumo. Visi esame girdėję istorijų, kaip pacientui siūloma gauti nemokamą konsultaciją ne anksčiau kaip po mėnesio ar net kelių. Bet pasiteiravus, ar susimokėjus visą kainą nebūtų galimybės gydytoją aplankyti greičiau, paaiškėja, kad laisvų vietų yra dar tą pačią dieną.
Tai pakerta visuomenės pasitikėjimą sistema. Jei jau taip vyksta, ar nebūtų geriau įvesti aiškią, įstatymu apibrėžtą ir įtvirtintą priemokų tvarką, nustatyti aiškiais kriterijais grindžiamus priemokų dydžius ir sudaryti galimybę pacientams rinktis ir spręsti patiems, o ne jaustis neskaidrios sistemos aukomis?
Žinoma, priemokos – tai tik dalis sprendimų. Juk jei egzistuotų stebuklinga piliulė, vienu ypu išgydanti daugelį metų sergančią sveikatos apsaugos sistemą, tikėtina, ji jau seniai būtų skaidri bei efektyvi. Šiuo atveju nemažiau svarbu reformuoti sveikatos priežiūros sektoriaus vadybą ir valdymą. Sukurti efektyvią kontrolės ir priežiūros sistemą, skelbti įstaigų veiklos rodiklius, kuri leistų objektyviai vertinti bei skirstyti resursus sveikatos priežiūros įstaigoms. Stacionaraus gydymo paslaugų optimizavimas, ambulatorinio gydymo ir slaugos paslaugų plėtra, ankstyvosios prevencijos skatinimas, veiksminga visos sistemos priežiūra ir stebėsena: apie šiuos ir kitus konkrečius siūlymus sistemai tobulinti diskutuojame tiek su Vyriausybe, tiek Seimu ir politinėmis partijomis.
Todėl tikimės, kad prie Sveikatos apsaugos ministerijos vairo stos profesionalus, ryžtingas, vizionieriškas vadybininkas. Gerai, kad pagaliau konstatavome, jog problema yra ir su ja susiduria visi. Atėjo metas imtis sprendimų.
